Tarpukariu Lietuvos diplomatijoje dirbo ir moterys, tačiau apie jas žinoma nedaug

Istorikė daugiausia apžvelgė tarpukariu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dirbusių moterų istorijas.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo įkurta 1918 m. lapkričio 7 d., jai vadovauti patikėta Augustinui Voldemarui. Su iškiliais valstybės kūrėjais, Nepriklausomybės Akto signatarais Jurgiu Šauliu, Petru Klimu ministerijoje dirbo ir Spaudos biuro darbuotojos Valerija Čiurlionytė, Sofija Jokubauskaitė, vertėja Juzefa Zaleskienė ir Vincenta Matulaitytė. Anot istorikės, skirtingai nei daugelyje Europos senųjų valstybių, Lietuvos ministerijoje ir diplomatinėse atstovybėse moterys turėjo galimybę įsidarbinti. Tačiau apie jas iki šių dienų žinoma nedaug.

Tarpukariu Užsienio reikalų ministerijoje dirbo daugiau, nei 2/3 vyrų ir apie 1/3 moterų.

„J. Zaleskienė tapo pirmąja kvalifikuota užsienio reikalų ministerijos vertėja. Ji buvo vieno iš 1863 m. sukilimo organizatorių Antano Zaleskio dukra. Tapytoja, literatė, meno kritikė, mokanti daugybę kalbų, išsilavinusi, gyvenusi užsienyje, pažįstanti meną darbuotoja ministerijoje išdirbo apie dešimtmetį“, – sakė istorikė.

Ilgus metus ministerijoje dirbo ir Klara Enbergaitė, ji perėjo visas įmanomas pareigas nuo daktilografės ir vertėjos iki redaktorės, sekretorės.

1918-1940 m. užsienio reikalų ministerijoje moterys darbavosi techninėje tarnyboje, dauguma dirbo daktilografėmis (spausdino tekstus iš rankraščių) arba stenografistėmis. Tekstus paruošiant talkino raštvedės, redaktorės, šifruotojos, vertėjos, slaptojo archyvo tvarkytojos, sekretorės, buhalterės, telefonistės.

„Moterys dirbo tik techniškoje tarnyboje, negaudavo diplomatinio rango. Darbuotojos įprastai įsidarbindavo būdamos 23-27 m. amžiaus, mokėjo bent vieną užsienio kalbą: lenkų, vokiečių ar prancūzų. Dažna buvo gimusi ar vaikystę praleidusi JAV, Latvijoje, Estijoje ar Rusijos vietovėse. Dalis jų buvo kilusios iš žinomų inteligentų šeimų: Putvinskių, Banaičių, Lozoraičių ir kt. Tose šeimose buvo vertinamas išsilavinimas, mokyta kalbų, vyravo suvokimas, kad moteris yra ne tik namų šeimininkė“, – akcentavo istorikė V. Bukaitė.

Didžiausią karjerą iš raštvedyboje dirbusių moterų padarė žvalgė Marcelė Kubiliūtė, kuri Lietuvą okupavus liko Vilniuje, dirbo su žvalgyba susijusius darbus, užsiėmė informacijos perdavimu, ryšių palaikymu su Kaunu. 1925 m. ji persikėlė į Kauną ir įsidarbino užsienio reikalų ministerijoje, ten dirbo su slapta informacija: šifruotoja, slaptojo archyvo tvarkytoja. Po kelerių metų ji pasiekė pirmos kategorijos sekretorių rangą.

Raštvedybos srityje nuo 1920-1921 m. dirbusios moterys galėdavo įgyti pirmos kategorijos sekretorių rangą, prilyginamą pasiuntinybių sekretoriui. Tai yra net 13-ta kategorija – pakankamai aukšta valdininkui. Moterys šį karjeros laiptelį pasiekė gan vėlai – tik 1938 m. kovo viduryje.

Pirmos kategorijos sekretorių rangą pavyko įgyti Marcelei Kubiliūtei, Bronei Liūdžiūtei ir Marijai Blažonytei. Vienintele karjeros diplomate moterimi tarpukariu tapo Magdalena Avietėnaitė, paskirta Užsienio reikalų ministerijos Spaudos biuro vedėja. 1938 m. gruodį ji buvo paskirta pasiuntinybės patarėja centre, tai yra aukšta 16-ta kategorija (17-ta jau yra pasiuntinys). Ji norėjo siekti aukštesnės karjeros, bet susidūrė su „stiklo lubomis“.

„M. Avietėnaitė buvo jau dešimtmetį išdirbusi Kaune, norėjo permainų, tad Dovas Zaunius norėjo ją perkelti dirbti į pasiuntinybę, tačiau nei vienas pasiuntinys, kurių XX a. 4 deš. buvo apie 15-18, nesutiko, rado argumentų, kodėl moteris negali tapti jį pavaduojančia patarėja, pasiuntinybėje. Beje, didžiosiose Europos klasikinėse valstybėse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje – moterų išvis nebuvo net ir raštvedybos srityje, beveik visa ministerija būdavo sudaryta beveik vien iš vyrų. Taigi, mūsų užsienio reikalų ministerija nebuvo labai konservatyvi, senamadiška“, – teigė istorikė V. Bukaitė.

Ji pažymėjo įdomų faktą: M. Avietėnaitė su užsienio reikalų ministru Petru Klimu kartą susiginčijo ir jam atrašė, kad „ne kelnės daro žmones diplomatais.“ Šis jai griežtai atkirto.

Tarpukariu užsienio reikalų ministerijos dalies „Eltos“ direktoriaus pavaduotojomis dirbo Honorata Ivanauskienė, Jadvyga Tūbelienė ir Marija Blažonytė, o M. Avietėnaitė 1924-1926 m. dirbo direktore.

M. Blažonytė dirbo ir „Eltos“ redaktore, ministerijos vertėja, sekretore Prancūzijos pasiuntinybėje.

„Tarpukariu užsienio reikalų ministerija karjeros merginoms buvo langas į pasaulį. Pati negeidžiamiausia diplomatinė atstovybė buvo Maskvoje, o geidžiamiausios – tradicinėse Europos valstybėse, Skandinavijos šalyse. Merginos noriai vykdavo dirbti į pasiuntinybes, tai buvo jų svajonė, karjeros kulminacija“, – teigė istorikė V. Bukaitė.

Pažvelgus į Vinco Krėvės-Mickevičiaus įsakymą dėl paskutinių užsienio reikalų ministerijos darbuotojų atleidimo 1940 m. rugsėjį, tarp 63 žmonių buvo minima 16 moterų, tarp jų - Magdalena Avietėnaitė, ministerijos sekretorės Marcelė Kubiliūtė ir Bronė Liūdžiūtė, tad vertinant tarpukario pradžią ir pabaigą matyti, jų kiekis šioje ministerijoje išaugo.

1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungai pradėjus masinius gyventojų trėmimus į Sibirą, nebuvo aplenkta ir užsienio reikalų ministerija. Tremti ne tik ten dirbę vyrai, bet ir moterys, tarp jų - buvusi raštvedė Marija Dailidienė. 1946 m. ištremta buvusi sekretorė Julija Voicekauskienė, tarp ištremtųjų atsirado sekretorė Birželio sukilimo dalyvė, žydų gelbėtoja Marcelė Kubiliūtė, darbuotoja Marija Blažonytė.

Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užsienio reikalų ministerijoje moterų ėmė palaipsniui daugėti. 1992 m. vyko moterų darbuotojų paskyrimai skyrių vedėjomis, o 1993 m. pirma užsienio reikalų ministerijos departamento direktore tapo Dalia Grybauskaitė. Ji tapo pirma aukštas administracines pareigas užsienio reikalų ministerijoje užėmusia moterimi.

1993 m. Ugnė Karvelis buvo paskirta laikinąja reikalų patikėtine ir misijos prie UNESCO vadove, paskui tapo ambasadore prie UNESCO.

1994 m. įvyko pirmas Lietuvos ambasadorės moters paskyrimas - vertėja, žurnalistė Halina Kobeckaitė pradėjo vadovauti ambasadai Estijoje, o vėliau ir ambasadoms Turkijoje, Suomijoje.