Pašto menas Kaune: „Fluxus“ atvirlaiškių kolekcija

Paštas, kaip gilias šaknis turintis istorinis reiškinys, įvairiais laikotarpiais nuolat kito ir taikėsi prie modernėjančios visuomenės poreikių. Su juo susijusios veiklos apima ne tik komunikaciją, bendravimą, bet ir kolekcionavimą bei saviraišką. Filatelijos ženklų, atvirukų ar antspaudų apipavidalinimui dažnai prireikia menininko ar dizainerio žvilgsnio ir rankos. Tačiau meno kūriniu gali tapti ne tik laiško turinys, bet ir pats jo perdavimas. Būtent šiuo principu grindžiamas pašto menas (angl. mail art) – savitas žanras, kuriame laiškas tampa ne tik žinute, bet ir plačia savirealizacijos erdve, siekiančia net atokiausias pasaulio vietas.

Aptariama meno rūšis turi savo istoriją, taisyk­les (kurias, beje, pageidautina laužyti) ir estetiką. Tarp kitų konceptualizmo raiškos sričių ji išryškėjo maždaug septintajame dešimtmetyje. Pavienių eksperimentų būta ir anksčiau, o kai kurie šios kūrybinės praktikos atstovai ištakų ieško kur kas senesniuose įvykiuose: pasakojama, kad kadaise Kleopatra, susivyniojusi į kilimą ir slapta patekusi pas Cezarį, sukūrė vieną ankstyviausių politiškai angažuoto pašto meno „siuntinių“.

Šis judėjimas stipriai praplėtė kūrybos lauko ribas ir sudarė sąlygas susiburti didžiuliam tarptautiniam autorių tinklui. Svarbu prisiminti, kad visa tai vyko dar gerokai prieš interneto erą, kai neegzistavo skaitmena: laiškai ir siuntiniai buvo ne tik informacijos perdavimo priemonė, bet ir pagrindinis būdas palaikyti ryšius tarp menininkų. Taip gimė bendruomenė, sujungusi skirtingų šalių narius ir leidusi jiems keistis ne tik darbais, bet ir sumanymais, patirtimis bei originaliais eksperimentais. Svarbų vaidmenį atliko lietuvio Jurgio Mačiūno inicijuotas Fluxus, dažnai savo idėjas skleidęs korespondencijomis. Aptariamo meninio vyksmo žavesį kuria ne tik pats artefaktas, bet ir jo kelionė, netikėtumo faktorius, ryšys tarp siuntėjo ir gavėjo.

Vienas svarbiausių šio reiškinio metraštininkų ir teoretikų, linksmuolis Chuckas Welchas, kalba apie staigmeną kiekvienoje pašto dėžutėje. Nėra jokių šio žanro ar formos ribojimų, viskas priklauso nuo autoriaus vaizduotės, išmonės ir naujovių siekio.

Neretai menininkai tikrina pašto sistemos ribas: adresuoja neįprastų formų ar turinio korespondenciją, ieško būdų apeiti nusistovėjusias taisykles ir taip paverčia patį siuntimą kūrybiniu veiksmu. Artefaktu gali tapti ne tik vaizdas ar objektas, bet ir instrukcija. Pavyzdžiui, gavėjas gali būti paprašytas perduoti laišką žmogui, mėgstančiam žalią spalvą, arba dalį laiško tiesiog suplėšyti. Tokie nurodymai dažniausiai pateikiami su humoru ir ironija, bet taip, tarsi būtų visiškai įprasti kasdieniai veiksmai. Šis požiūris tam tikra prasme siejasi su dzenbudizmu, įžvalgiu sąmoju ir gebėjimu priimti daiktus bei akimirkas tokius, kokie jie yra. Neatsitiktinai tokia filosofija buvo artima daugeliui septintojo dešimtmečio kūrėjų. Anot šios srities tyrėjo Michaelio Craneo, aptariamos strategijos yra itin reikšmingos ir autorių, ir meno institucijų gyvybingumui bei išlikimui.

Pašto meną, kartais dar vadinamą korespondenciniu (correspondence art), XX a. septintajame dešimtmetyje sugalvojo amerikietis konceptualistas Ray’us Johnsonas (1927–1995), dažnai įvardijamas „garsiausiu nežinomu Niujorko menininku“. Jis identifikavo tai kaip atskirą idėjų kryptį. Abu terminai naudojami sinonimiškai, nors antrasis kiek plačiau akcentuoja ne tiek pačią siuntų tarnybą, kiek bendravimo tinklą. Čia svarbu dialogas, mainai, socialinis ryšys. Johnsonas siųsdavo paštu savo darbus šimtams gavėjų – draugams, bendraminčiams, dailės kritikams ar visiškai nepažįstamiems žmonėms, atsitiktinai parinktiems iš telefonų knygos. Taip jis atstovavo mažumoms ir remdamasis antimeno principu mažino ribas tarp autoriaus ir žiūrovo.

Minėtus eksperimentus Johnsonas pradėjo dar XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje. Jis subūrė platų korespondentų tinklą ir bendravo su tokiais žymiais kūrėjais kaip Robertas Rauschenbergas (1925–2008), Johnas Cage’as (1912–1992), Willemas de Kooningas (1904–1997) ar Andy Warholas (1928–1987), vis dėlto išliko savotišku marginalu, sąmoningai veikusiu meno pasaulio paribiuose.

Didžia dalimi R. Johnsono kūrybos medžiagą sudarė žurnalų ir laikraščių iškarpos, fotografijos ir reprodukcijos, rankraščiai, piešiniai, įvairios reklamos. Vaizdus ir tekstus jis jungė į netikėtas kompozicijas. Pavyzdžiui, pasitelkęs to meto įžymybių – Elvio Presley, Jameso Deano – atvaizdus, perdarė juos savaip, varvindamas ant jų dažus ar papildydamas koliažais. Nors daugelį įkvėpė dalytis savo darbais paštu ir megzti tarptautines draugystes, amerikietis ironiškai teigė, kad jo korespondencinis menas pirmiausia skirtas sau pačiam. Vyrą domino ne tik siunčiami objektai, bet ir tai, kokią įtaką susiklostantys ryšiai, atsitiktinumai bei reakcijos daro jo gyvenimui ir veiklai.

Ypač svarbi R. Johnsono meninės praktikos dalis – būtent koliažai, kuriuos 1965–1973 m. jis aktyviai kūrė savo personalinėms parodoms. Šis žanras tuo metu buvo itin populiarus Niujorko kultūrinėje scenoje. Prigijo jis ir pašto mene, vėliau jį itin pamėgo Fluxus sambūrio nariai. Vienas įdomesnių R. Johnsono projektų – „Knyga apie mirtį“ (A Book About Death, 1963–1965). Užuot pasirinkęs tradicinį publikavimo būdą, autorius atskirus jos puslapius siuntinėjo skirtingiems žmonėms. Niekas neturėjo viso leidinio – kiekvienas buvo tik kurios nors vienos jo dalies savininkas. Tokia strategija stiprino intrigą ir skatino mąstyti apie partnerystę, bendruomenę bei informacijos sklaidą. Galima tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei visi gavėjai sumanytų susiburti ir atkurti knygą.

R. Johnsono veiklai stiprią įtaką darė dadaizmo idėjos ir atsitiktinumo estetika, o 1962 m. jis surengė pirmąjį Niujorko korespondencinės mokyklos (New York Correspondance School) susitikimą. Žodis correspondance tyčia rašomas netaisyklingai, siekiant pabrėžti žaismę. Vėliau ši mokykla išaugo į platų tarptautinį tinklą, kuriame buvo organizuojamos įvairios akcijos, mainai ir kitos veiklos.

Tuo metu pašto menas tapo alternatyvia bendravimo forma, tam tikra prasme primenančia šiandieninius socialinius tinklus. Susirašinėtojai siųsdavo vieni kitiems laiškus, koliažus, piešinius ar atvirukus, kuriuos gavėjai galėdavo papildyti ir persiųsti toliau, kartu demonstravo ir savitą komunikaciją. Taigi, kaip ir socialiniuose tinkluose, čia svarbi ne tik siunčiama žinutė, bet ir reakcija į ją, žmonių tarpusavio sąveika ir idėjų plitimas.

Tai buvo ir kūrybiškumo mokykla, ir bendraminčių tinklas, ir netradicinė žaidimo forma. Meno kūriniai nebuvo skirti komercijai ar rinkai – veikiau bendravimui, sumanymų mainams ir ryšių plėtojimui. Šiai praktikai būdingas anonimiškumo siekis skatino siuntėjus išmoningai pasirinkti slapyvardžius (pavyzdžiui, Al’s Ham-n-Egger and Body Shop, Anna Banana, Image Bank, Mail Queen, Smegma ir pan.). Pašto menui nereikėjo galerijų ar muziejų, tačiau jam būtinas žiūrovas – gavėjas. Artefaktas tapdavo prasmingas tik tada, kai pasiekdavo kitą žmogų. Tai buvo gyvas, nuolat judantis menas. Kelionės metu kūriniai pakisdavo: pasipildydavo antspaudais, susilankstydavo, apsitrindavo, įplyšdavo. Visi šie pėdsakai virsdavo jų dalimi ir liudydavo istoriją.

Pašto meną galima vadinti lėtuoju socialiniu tinklu. Jis reikalavo laiko, pastangų ir kantrybės, tačiau būtent tai stiprino ypatingą siuntėjo ir gavėjo sąveiką. Kartu tai virsdavo ir tam tikra politinio angažuotumo forma. Skirtingų režimų ir ideologijų fone ši praktika kartais tapdavo vienu iš nedaugelio būdų palaikyti tarptautinius ryšius, prisidengiant kūrybos nekaltumu. Šaltojo karo laikotarpiu ji padėjo autoriams bendrauti ir keistis sumanymais net tarp ideologiškai susipriešinusių šalių. Tyrinėjant dailės istoriją neretai stebina, kiek daug partnerysčių buvo užmegzta siuntiniais. Kartais būtent laiškai leidžia atsekti idėjų sklaidą ir bendradarbiavimo tinklus.

Judėjimas taip pat mažino ribas tarp autoriaus ir žiūrovo, kvestionavo meno rinkos taisykles bei tradicinę institucijų galią. Jis buvo demokratiškas ir nebrangus – dalyvauti galėjo beveik kiekvienas. Darbus buvo galima skirti kam tik norima ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Kai kurie šio reiškinio atstovai sąmoningai siekė sutrikdyti nusistovėjusią pašto sistemos tvarką: ant neįprastų pavidalų objektų nurodydavo tą patį siuntėjo ir gavėjo adresą (Beno Vautier atvirlaiškis „Paštininko pasirinkimas“ (The Post­man’s Choice, 1965) arba kitaip provokuodavo tarnautojus. Johnsonas itin mėgo taip žaisti, pavyzdžiui, adresuodavo neapmokėtą siuntą nemėgstamai institucijai, o grąžinimo gavėju nurodydavo kitą įstaigą iš savo juodojo sąrašo. Taip ji keliaudavo pirmyn–atgal, keldama sumaištį. Tokiais veiksmais buvo tikrinamos ne tik pašto, bet ir meno ribos – kas apskritai gali būti laikoma kūriniu, komunikacija ar performatyviu aktu.

Neatsitiktinai pirmoji pašto meno kūrėjų karta glaudžiai siejasi su Fluxus. Johnsonas su grupės atstovais dalinosi ne tik panašiomis raiškos priemonėmis – naudojo antspaudus, instrukcijas, koliažus ir pačią meno kaip tinklo idėją, bet ir dažnai įsitraukdavo į šio judėjimo pasirodymus. Jam svarbiausia buvo ne baigtinis kūrinys, o žmonių santykiai, bendravimo procesas, nuolatinė kaita. R. Johnsonas kartą yra pasakęs, kad niekada neištrūko iš vaikystės. Teiginys puikiai atspindi jo veiklos principus ir giminingumą su Kaune gimusiu Fluxus vėliavnešiu J. Mačiūnu (1931–1978), taip ir nenustojusiu išdykauti, eksperimentuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių taisyklių. Žaidimas, humoras ir netikėtumas tapo svarbiais tiek siuntinėjimo praktikos, tiek Fluxus elementais.

„Pašto menas nėra kvadratas, stačiakampis, nuotrauka, knyga ar skaidrė. Tai – upė“, – svarstė R. Johnsonas. Metafora itin artima Fluxus filosofijai. Juk viena šio pavadinimo reikšmių – tėkmė, nuolatinis srautas. Upė nuolat keičiasi ir srūva, korespondencinis menas irgi egzistuoja ne kaip stabilus objektas, o kaip nenutrūkstantis vyksmas, kuriame svarbiausia judėjimas, mainai ir kontaktai. Todėl nenuostabu, kad tai tapo itin patrauklia kūrybos forma Fluxus dalyviams. Jis suteikė galimybę plėtoti tarptautinius saitus, dalytis idėjomis, tarpusavio juokeliais (angl. inside jokes) ir megzti alternatyvius bendravimo tinklus, nepriklausomus nuo galerijų, muziejų ar meno rinkos. Fluxininkams paštas tapo ne tik komunikacijos priemone, bet ir savarankiška raiškos platforma.

Fluxus kūrėjas, mokytojas ir filosofas Robert’as Filliou (1926–1987) pašto meną apibūdino kaip amžiną tinklą (the eternal network), prie kurio gali prisijungti kiekvienas – nepaisant profesijos, amžiaus ar pasirengimo. Tokia samprata puikiai atspindi vieną svarbiausių šios srities principų: kūryba priklauso ne išrinktiesiems, o visiems, kurie nori dalyvauti, bendrauti ir puoselėti ryšius. Būtent todėl ši kryptis tapo viena demokratiškiausių ir atviriausių XX a. meno praktikų, leidusių sklisti įvairiausioms netradicinėms idėjoms. 1966 m. netgi buvo parengtas Fluxus pašto rinkinys su „Fluxpost“ antspaudo ženklu. Tai laikoma pagrindine šio judėjimo plitimo ir stebėjimo priemone, nes jo nariai gyveno ir veikė įvairiuose pasaulio kampeliuose. Taip jie galėjo keistis užrašais, instrukcijomis, grafikos darbais, skirtais ekspozicijoms, reprodukavimui ar publikacijoms.

Pašto menas Lietuvoje nėra plačiai tyrinėta tema, informacijos viešojoje erdvėje – nedaug. Jis labiau minimas platesniame šiuolaikinės kultūros kontekste kaip sudėtinė mums tokio reikšmingo Fluxus dalis. Vis dėlto tam tikrų šios praktikos apraiškų galima įžvelgti – menininkai bandė apeiti sistemą, palaikyti ryšius ir komunikuoti alternatyviomis formomis. Prisiminkime J. Mačiūno bei Vytauto Landsbergio susirašinėjimą sovietmečiu. Pasak Herkaus Kunčiaus, kaip ir daugelis pasaulinių reiškinių, pašto menas savo laiku aplenkė mūsų šalį. Tai, žinoma, lėmė sovietų okupacija, diktavusi savitas kūrybos taisykles. Tiesa, vėlesniais dešimtmečiais susirašinėjimas populiarėjo. Galbūt ateitis atskleis, kokiu mastu ir kokiais būdais lietuviai buvo įsitraukę į tarptautinį šiame tekste aptariamo judėjimo tinklą.

Anot Dovilės Zubavičiūtės, Lietuvoje šio meno apraiškos (ryškesnės devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje) netapo masiniu reiškiniu. Tyrėja mini Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM) – 1991 m. dailėtyrininko Ernesto Parulskio išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, kuri praktikavo korespondencinį meną: net ir savadarbiai vokai bei atvirlaiškiai su padirbtais pašto ženklais pasiekdavo nurodytus adresatus. D. Zubavičiūtės teigimu, nors tokia praktika siekė trikdyti pašto, kaip biurokratinės institucijos, veiklą ir meną paversti kasdieniu gyvenimu, mūsų šalyje tai buvo labiau kūrėjų pramoga ir savarankiška iniciatyva, nei didelio masto kryptingas sistemos naikinimas. Fluxinė apraiška Lietuvoje gyvavo ir buvo įdomi ne dėl ideologinio krūvio, o dėl žaismingos formos bei progos pasinaudoti atsivėrusiomis kultūrinės laisvės ir kūrybiško pokšto galimybėmis.

Vienas ryškiausių šio reiškinio liudijimų Lietuvoje – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fluxus rinkinyje saugoma išskirtinė atvirlaiškių kolekcija. Ją sudaro 76 nedidelio formato dvipusiai grafikos darbai, priskiriami maždaug 1999–2001 m. laikotarpiui. Idėjiškai jie primena Johnsono inicijuotą akciją „Prašau, papildyk ir grąžink“ (Please Add to & Return), kurios esmė – perduoti savo pradėtą kompoziciją kitam autoriui ir atgauti jau pasikeitusią. Taip vienas laiškas tampa kolektyviniu meno kūriniu, atspindinčiu bendradarbiavimą, žaidimą ir dialogą.

Atvirlaiškius kūrė 58 skirtingi autoriai iš įvairių pasaulio kampelių – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos iki Skandinavijos ar Europos. Tarp jų – žymūs menininkai: Jonas Mekas, Takako Saito, Mieko Shiomi, Ay-o, Philipas Corneris, Jonas Hendricksas, Davidas Ellis, Jeffas Perkinsas ir daug kitų. Taip pat ir lietuviai – Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Naglis Rytis Baltušnikas, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Kęstutis Grigaliūnas, Jurgis Janavičius, Lina Jonikė, Vytenis Lingys, Eimutis Markūnas, Marta Vosyliūtė ir kiti.

Nors kūriniai nedideli, juose skleidžiasi itin platus meninių idėjų ir raiškos priemonių spektras. Autoriai pasitelkė įvairiausias atlikimo technikas: grafikos atspaudus, piešinius, koliažus, rankraštinius tekstus ar netikėtus trimačius elementus, tokius kaip lupa ar supresuota gėrimo skardinė. Šie maži artefaktai pasakoja svarbias istorijas apie tarptautinius menininkų tinklus, kūrybinį bendradarbiavimą ir Fluxus judėjimo idėjas. Taip pat liudija, koks įtakingas ir novatoriškas buvo J. Mačiūnas šiuolaikinio meno istorijoje.

Atvirlaiškių kilmė ne mažiau įdomi nei jie patys. Kauno paveikslų galerijoje įsteigto Fluxus kabineto atidarymo proga 1999 m. buvo įgyvendinta originali pašto meno akcija (sumanytoja – Eglė Komkaitė-Baltušnikienė). Prie iniciatyvos reikšmingai prisidėjo J. Mekas. Jis pasidalino kontaktais ir pats parašė laišką, kuriame kreipėsi į J. Mačiūno ir Fluxus draugus, ragindamas įsitraukti kuriant kabinetą. Muziejuje saugomos kelios šio laiško kopijos.

Po pasaulį pasklido šimtai atvirlaiškių (dizaino autorius – K. Grigaliūnas). Menininkams buvo išsiųsta po vienodą šabloną, kurį jie turėjo paversti kūriniu, pratęsdami vienoje jo pusėje pateiktą frazę FLUXUS is… (liet. „Fluxus yra…“). Taip atsiskleidė dalyvių išmonė, humoro jausmas, ryšys su J. Mačiūnu. Pasak E. Komkaitės, kai kurie siuntiniai vis dar sugrįžta, nepasiekę adresato – būtent toks netikėtumas, atsitiktinumas labai artimas Fluxus charakteriui.

Šie darbai unikalūs kaip saviraiškos rezultatas, bet ne mažiau reikšminga pati akcija, leidusi suburti kūrėjų bendruomenę (vietinę ir tarptautinę), pasitelkiant pašto meną. Šiandien šie objektai įdomūs ne tik kaip savo laiko liudijimai: bėgant metams jie įgyja vis daugiau naujų prasmių. Rinkinyje galima pastebėti, ką kiekvienam autoriui reiškė Fluxus ar kaip ilgainiui ta samprata keitėsi.

Nemažai šio judėjimo dalyvių pabrėždavo, kad Fluxus jiems yra J. Mačiūnas. Pavyzdžiui, J. Mekas savo atvirlaiškio averso pusėje aukso ir sidabro spalvos žymekliu ekspresyviai užrašo: „Fluxus is… George Mačiūnas.“ Hendricksas juodu tušinuku lakoniškai brūkšteli: „All over“ (liet. Viskas aplinkui). Japonė Shiomi atviruko fone priklijuoja džiovintą medžio lapą, aplink jį pažeria filosofinių minčių anglų kalba. Toks pasirinkimas siejasi tiek su japoniška pagarba gamtai, laikinumu, Oshibanos technika, tiek su Fluxus užmoju kurti iš paprastų, kasdienių medžiagų. Džiovintas lapas tampa ne tik dekoracija, bet ir prasminiu ženklu, kviečiančiu apmąstyti laiką, atmintį, santykius. Muziejaus kolekcija išsiskiria nepretenzinga išraiška, ekspresija, vietomis kruopščiai apgalvotomis koliažinėmis kompozicijomis. Ji liudija ir konkretų laikotarpį – 1999–2001 m., kuris jau gana nutolęs, kad būtų galima įžvelgti jam būdingus bruožus ir nuotaikas, neretam keliančias nostalgiją.

Daugiau nei keturiasdešimt metų pašto menu užsiimantis Stuartas Copansas (Schmuel) yra užsiminęs, kad dėl šios praktikos jam pavyko vesti mylimą moterį. Jo glaustas pasakojimas primena, kad tai ne tik kūrybos forma, bet ir būdas užmegzti asmeniškesnius ryšius. Tad juokais galima paklausti: galbūt verta pagalvoti ir apie demografinių problemų sprendimą pasitelkiant pašto meną? Juk kartais vienas atvirukas ar žinutė gali tapti pažinties ar net naujo gyvenimo pradžia.

Į juos įdomu žvelgti tarsi į senas fotografijas – kiekviena pasakoja savitą istoriją, kurią galima išplėsti iki begalybės. Tai ne tik žinomų menininkų įamžinimas, – dalies jų jau nebėra tarp mūsų, bet ir plataus kūrėjų tinklo liudijimas. J. Mačiūnas visuomet suburdavo pačias skirtingiausias asmenybes. Ši nematoma gija sujungia žmones ir atveda į Lietuvą, Kauną – J. Mačiūno gimtinę.

Šiandien pašto menas ne tik žadina smalsumą kaip reiškinys, bet ir primena apie kitokį bendravimo tempą. XX a. antroje pusėje paštas buvo viena svarbiausių tolimojo ryšio priemonių. Laiškai ir atvirukai ne tik perduodavo informaciją – juose atsiskleisdavo asmenybės, santykiai, kasdienybė, netgi subtilūs mėginimai apeiti sistemos ribojimus ar pasakyti daugiau, nei buvo galima viešai. Neatsitiktinai žymių asmenybių laiškų publikacijos iki šiol išlieka vienu įdomiausių istorinių šaltinių.

Nūdien pati pašto funkcija yra pasikeitusi. Dažniau gauname ne laiškus, o įsigytus daiktus. Draugams siunčiame ne rankų darbo atvirukus, bet kelias sekundes trunkančius vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose. Tai daug pasako apie šiuolaikinį gyvenimo tempą, greitą informacijos vartojimą ir nuolatinį skubėjimą.

Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, korespondencinis menas atrodo beveik romantiškas. Jis reikalavo laiko, dėmesio ir kruopštumo. Menininkas turėdavo sugalvoti idėją, ją išplėtoti, materia­lizuoti, parengti siuntimui ir išsiųsti. Pats perdavimo procesas tapdavo kūrinio dalimi. Šiandien pakanka vieno mygtuko paspaudimo. Tam tikra prasme interneto memai, rylsai ar kitas vartotojų generuojamas turinys gali būti suvokiami kaip tolima pašto meno tąsa – jie taip pat siekia nustebinti, prajuokinti, užmegzti ryšį. Tačiau dažniausiai tam nebereikia nei fizinių pastangų, nei ilgesnio kūrybinio proceso, o taip atsiradęs santykis dažnai nuvilia.

Pašto meno tinklai galėjo egzistuoti ir dėl tuo metu vyravusio didesnio atvirumo: adresai, kontaktai buvo lengviau prieinami, mažiau biurokratinių kliūčių, siuntimo paslaugos gana pigios. Demokratiškos, laisvos ir labai fluxiškos veiklos tikslas – trumpam sutrikdyti rutiną. Būtent todėl šie atvirlaiškiai vis dar atrodo tokie gyvi.

Mūsų laikais šios srities autorių tinklai tebegyvuoja, o menininkai laviruoja tarp viešumos ir privatumo. Nors kūrybos ir komunikavimo priemonės pasikeitusios, modernesnės, bet ši praktika išlaiko pagrindinę idėją. Rengiamos parodos, bienalės, vykdomi tyrimai, veikia tarptautinės pašto meno organizacijos ir bendruomenės (pavyzdžiui, International Union of Mail-Artists).

Aptariama sritis tapo ypač aktuali per COVID-19 pandemiją, kai buvo sustabdytas įprastas gyvenimo ritmas visame pasaulyje. Čelsyje, JAV, 2020 m. paskelbtas kvietimas teikti kūrinius, vėliau Šveicarijos instituto stiklinėse lauko durų vitrinose pristatyta jų paroda. Per 43 dienas gauti 1207 darbai ir 613 laiškų, juos atsiuntė 1137 autoriai iš 34 šalių. Todėl, nors šiame tekste daug kalbama apie praeitį, pašto menas nėra tik istorinis reiškinys – jis gyvas ir nuolat kinta.

Apie jį galima kalbėti iš daugybės perspektyvų – kaip apie dailės istorijos fenomeną, socialinį tinklą iki interneto eros, politinių ir kultūrinių procesų atspindį ar individualios kūrybos formą. Žvelgiant į šiuos atvirlaiškius tampa aišku viena: nors šiandien turime internetą ir akimirksniu pasiekiame kitą pasaulio kraštą, žmogaus poreikis nustebinti, pradžiuginti, užmegzti dialogą nepasikeitė. Gal būtent todėl šis menas, regis, priklausantis praeičiai, vis dar atrodo stebėtinai šiuolaikiškas.