Ir tada upės smogė: didžiausias potvynis Kauno istorijoje

„Kovo 24-osios naktį apie 0.30 val. vandens horizontas pasiekė 6,06 m ir vis kilo. Jau apie 1.00 ar 1.30 val. daugumą kauniečių pažadino šniokščiančio vandens garsas ir staugiančios fabrikų sirenos – skelbiančios tragiškiausio potvynio miesto istorijoje pradžią (...) Kovo 25-ąją senamiesčio vandens matavimo stotyje hidrologai fiksavo rekordinį rodiklį – 8,57 m”, – rašoma naujoje istoriko dr. Gedimino Kasparavičiaus knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“.

Apie naują mokslinį leidinį ir jame aprašytą katastrofiškiausią potvynį miesto istorijoje pasakoja Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius. Su juo susitinkame Senamiestyje, prie vandens matuoklio, įrengto ant Vytauto bažnyčios sienos.

Istorikas dr. G. Kasparavičius atskleidė, kad didžiojo 1946 m. Kauno potvynio tema į jo tyrimo akiratį pateko domintis upių, upeivystės ir laivybos istorija. Istoriniuose šaltiniuose dažnai buvo minimi ir potvyniai, ypač 1946 metų. Amžininkų atsiminimuose jis paliko didžiulę trauminę patirtį, pražudė daugybę žmonių.

„Norėjau išsiaiškinti, kodėl kilo toks didžiulis potvynis, kiek aukų jis pasiglemžė, kokius padarinius sukėlė miestui. Per kitus potvynius žūčių beveik nepasitaikydavo, o šįkart upės pasiglemžė daugiau kaip 150 kauniečių. Sovietmečiu šią nelaimę labiau tyrė iš hidrologinės pusės, o žmones nustūmė į paraštes. Norėjau parodyti, ką paprastas kaunietis, panemunių ar panerių gyventojas, išgyveno tokios nelaimės metu”, – kalbėjo dr. G. Kasparavičius. Jis pažymėjo, kad Kaunas nieko panašaus nepatyrė bent nuo XIX a., kai šios stichinės nelaimės imtos oficialiai fiksuoti.

Rašydamas knygą, istorikas gilinosi ne tik į mokslinius šaltinius, archyvų dokumentus, skaitė amžininkų atsiminimus, bet ir kalbino 1946 m. potvynio dalyvius. Jie nupasakojo matytus vaizdus, girdėtus garsus ir patirtą siaubą.

Pašnekovas atviravo, kad tema buvo sunki emociškai, ypač skaitant medžiagą apie vaikų žūtis.

„Važiuojant Vilijampole vis dar sunku suvokti, kad Neris ir Nemunas su tokia galybe smogė šiai vietai, atėmė tiek gyvybių, nepasigailėjo net kūdikių”, – svarstė jis.

Anot istoriko, 1946 metų potvynis kilo Nemuno ir Neries ledams pavasarį susigrūdus žemiau santakos, taip pat susiformavus galingai ledų sangrūdai Neryje ties Turžėnais. Upės užliejo krantus, o vėliau vanduo nevaldomai veržėsi į miestą. Nors kaip įprastai siekiant išvengti potvynių sprogdintos ledo lytys ties Nemuno ir Nevėžio santaka, taip pat ties Vilkija ir Nemuno žemupyje, kad vanduo ištekėtų, bet šįkart tai nepadėjo.

Minima, kad ledų sangrūda pasiekė maždaug 4 km ilgį, o ledų plotis siekė net 5 metrus.

„Santakoje, kur dabar stovime, per 1946 m. potvynį jau būtume po vandeniu, aukščiausiai vanduo čia pakilo net 8,57 m. Vanduo skverbėsi į Senamiesčio gilumą, Vilijampolę, Naujamiestį iki pat karo muziejaus. Laisvės alėjoje ir Vienybės aikštėje, net Vytauto prospekte prie autobusų stoties buvo galima plaukioti valtele. Dėl susidariusių ledų sangrūdų vanduo sukilo ir Ž. Šančiuose, ten daugiausia nukentėjo Kranto alėja ir apie 20 Kranto gatvelių. Potvynis nepasigailėjo ir Veršvų, Lampėdžių, Aleksoto, Ž. Fredos, Marvelės, Vičiūnų, Petrašiūnų. Skaudžiausiai stichinė banga smogė Vilijampolei”, – kalbėjo istorikas. Jis pridūrė, kad sėmė ir Raudondvarį, Kačerginę, Kulautuvą – joje vanduo nunešė apie 50 trobesių, potvynis pažeidė Zapyškio bažnyčią, apsėmė net Jurbarką.

Naktį kilęs potvynis pažadino žmones, jie kilo į paniką, vieni puolė bėgti aukštyn, į Milikonių kalną, kiti lipo į palėpes, ant stogų, o trečius potvynio banga tiesiog plukdė į pražūtį.

Senamiesčio namų šeimininkai turėjo bent po valtį, nes šią miesto dalį dažnai siaubdavo potvyniai. Jos ypač pasitarnavo dabar.

Istorikas pabrėžė, kad Kaunas pokariu ir taip išgyveno sunkų laiką: vyko sovietinis teroras, siautėjo kriminalinės gaujos, trūko maisto, buvo normuojama elektra, žmonės gyveno skurdžiai. Ir būtent tuo metu miestą ištiko siaubinga nelaimė.

Pakilęs potvynio vanduo laikėsi maždaug savaitę, kilo humanitarinė krizė: nustota tiekti geriamąjį vandenį, sustojo elektros gamyba, nutrūko telefono ryšys, stigo maisto, ligoniams nebuvo kaip nuvykti pas gydytojus. Siautėjo plėšikai, minimos net nusikalstamos „juodųjų kačių“ gaujos. Kaune buvo apsemta 13 vidurinių mokyklų, dešimtys darželių. Ledai nunešė medinį Aleksoto tiltą. Užsėmė miesto bažnyčias, štai Vytauto bažnyčioje vandens aukštis siekė net 2,9 m.

100 tūkst. gyventojų turėjusiame Kaune maisto gamyba buvo paralyžiuota. Neįtikėtinai pakilo maisto kainos: duonos kepalas nuo 6-8 rublių pabrango iki 100 rublių.

Manoma, kad 1946-ųjų potvynio žala siekė daugiau nei 30 milijonų rublių.

Mieste buvo matyti apokaliptinis vaizdas: nevaldoma vandens stichija srovėse ir ant ledo lyčių nešė žmones, gyvūnus, namus, buities daiktus, gyventojai kaip įmanydami bėgo nuo juos besivejančios potvynio bangos.

„Šaukdamiesi pagalbos jie tikėjosi jos sulaukti, tačiau ant šlaitų ir Geležinkelio tilto susirinkusieji tik bejėgiškai stebėjo, kaip sovietų kariškiai mėtydami virves, nesėkmingai bandė pagelbėti nelaimėliams. Paskutine Nemunu nešamų vargšų stotele tapdavo Geležinkelio tiltas, kur priešais jį susigrūdusios ledo lytys sutraiškydavo atplukdytus pastatus, o kartu pražudydavo ir žmones“, – rašoma knygoje.

Vilijampolėje buvo daugiausia aukų. Dauguma jų sušalo ar paskendo laukdami pagalbos namuose, kur vanduo pasiekė lubas.

Lampėdžiai per potvynį tapo sala. Vietos gyventojai suskubo į pagalbą vieni kitiems: „Pamatę Nemune ant ledo lyties nešamą sodybą kartimis su kabliais ją sugavo ir rizikuodami gyvybe ledais nukeliavo iki jos. Ten rado sušalusį ir šoko ištiktą 4-5 metų berniuką, kuris sunkiai rinko žodžius. Paklaustas, kur jo tėvai, berniukas tik išlemeno: „Išėjo", – knygoje cituojama Bronė Ramunė-Kregždienė.

Prie Varnių tilto su šeima gyvenusi Stasė Gruodienė atsiminimuose (5 sąsiuvinyje) rašė apie nepaprastą rūką, nusitęsusį per visą Vilijampolę: „Lyg debesis būtų nukritęs nuo dangaus ir uždengęs visus namus, kitur net iki stogų. Tiltas irgi koksai tai nenormalus, lyg įdubęs – niekas juo nevažiuoja. Greit apsirengiu ir išeinu laukan. Dabar dar labiau nustembu. Ne rūkas, o koksai didžiulis ežeras vietoj Vilijampolės, o namai plūduriuoja jame. Girdisi riksmai: „Gelbėkit, gelbėkit!“. Kitur jau aiškiai įžiūriu sėdinčius ant stogų žmones. Jonavos gatvė visa užversta ledais, vanduo pakilęs aukštai. Koks tai pastatas vidury Neries ant ledų įsikūręs riogso.“

Manoma, kad per 1946 m. potvynį Kaune žuvo daugiau, nei 150 žmonių. Dalies jų tapatybė įvardinta knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“.

„Vienas didžiausių knygos privalumų, kad sovietmečiu tarsi po kilimu pašluotos aukos dabar buvo įvardintos – pagal mirties metrikų liudijimus, amžininkų pasakojimus pavyko išsiaiškinti 80-ties žuvusiųjų vardus ir pavardes”, – atskleidė dr. G. Kasparavičius.

Potvynis stipriai pažeidė VDU Medicinos fakulteto rūsiuose nuo sovietų kariuomenės išniekinimo slėptus lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikus. Karstai buvo užmūryti rūsyje, bet potvynio vanduo juos sujudino: vieną pakėlė į viršų ir šis krito ant pirmojo bei pažeidė jį.

Lietuvos banko rūmų rūsyje esančiame seife vanduo užliejo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Zodiako“ ciklo paveikslus. Kauno kunigų seminarijoje buvo sunaikinta daugiau kaip 20 tūkst. knygų, saugotų rūsiuose.

Potvynis nepagailėjo ir Zapyškio bažnyčios, dalį jos nunešė vanduo.

Rotušėje tuo metu veikė miesto savivaldybės archyvas, jis irgi buvo pažeistas. Apie potvynį primena iki šių dienų išlikę sulieti bylų lapai.

Daug praradimų patyrė ir paprasti žmonės: jie neteko ne tik artimųjų, bet ir asmeninių archyvų, knygų, santaupų.

Potvynis Kauną vargino apie savaitę, balandį vanduo nuslūgo. Po vandens stichijos šėlsmo užėjus į namus visur buvo šlapia, pelijo sienos, drabužiai ir baldai buvo permirkę, namuose rasti dalies paskendusių žmonių bei naminių gyvūnų kūnai.

Valdžia tokio masto potvyniui tinkamai nepasiruošė, neinformavo gyventojų apie galimą itin grėsmingą potvynį, todėl aukų kiekis buvo neįtikėtinai didelis. To meto žmonės tikino, kad ledų sprogdinimas Neryje buvo atliekamas nemokšiškai.

Nebuvo sukaupta kuro rezervo, tad vykdant gelbėjimo ir potvynio likvidavimo darbus daliai nukentėjusiųjų tiesiog nebuvo galimybių padėti. Be to, kariuomenė neturėjo pakankamai žibintų, prožektorių, ryšio priemonių, o tamsoje tai buvo būtina.

Valdžia gyventojus gelbėjo valtimis, amfibijomis, sunkvežimiais, skyrė maisto, drabužių, skyrė simbolinę nuostolių kompensaciją – nuo 100 iki 1000 rublių.

Ar šiais laikais Kaunas gali sulaukti panašių potvynių?

„Dabar potvyniai mažesni, bet mokslininkai pabrėžia, kad netgi Kauno hidroelektrinę pastačius pilnai Kauną apsaugoti nuo potvynių galėtų tik jei Neries upėje būtų pastatyta užtvanka. 1979 m., 2010 m. potvyniai parodė, kad potvyniai kyla, kai staigiai ateina pavasaris, ledai sparčiai tirpsta, Neris tvinsta. Beje, anksčiau kauniečiams nereikėdavo orų prognozės, jie stebėdavo gamtą ir žinodavo: jei labai greitai atšyla – tada bus šakės”, – aiškino dr. G. Kasparavičius.

Jei staiga sugriūtų Kauno hidroelektrinė, daugelis Kauno pastatų būtų užsemti iki antro aukšto, apie savaitę vanduo laikytųsi, užsemtų iki V. Putvinskio g. šlaito, vėl būtų daugybė aukų.

Grįžtame prie knygos. Ar jau į visus klausimus apie didįjį 1946 m. Kauno potvynį istorikas atsakė?

„Deja, nepavyko išsiaiškinti tikslaus vokiečių karo belaisvių žuvusiųjų skaičiaus, šią užduotį palieku ateičiai. Norisi, kad žmonės viską sužinotų, juk tai buvo viena iš Kauno istorijos paslapčių. Malonu, kad knyga populiari, žmonėms įdomu, kas Kaune dėjosi prieš 80 metų. Pirmas tiražas išparduotas, antras jau pakeliui”, – darbo įvertinimu džiaugėsi dr. G. Kasparavičius.

Artimiausias knygos pristatymas vyks lapkričio 12 d. Kauno rotušėje.