Liaudies išminties žinovės atskleidė Žolinės paslaptį: štai ką visus metus verta nešiotis piniginėje (foto)

Trys maži kviečio grūdai piniginėje – ir ne bet kokie, o per Žolinę pašventinti bažnyčioje. Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse tradicijų žinovės priminė seną lietuvišką paprotį, siejamą su namų skalsa ir materialine gerove. Kviečiai pasirinkti neatsitiktinai – kadaise būtent iš jų kepti balti pyragai ir kiti kepiniai buvo laikomi prabanga, kurios galėjo sau leisti ne kiekvienas.

Rugpjūčio 15-ąją Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse šurmuliavusi Žolinė dar kartą priminė, kiek daug prasmių mūsų protėviai sutalpindavo į, regis, paprastus augalus, javus ir žolynus.

Ant stalų gulė spalvingos puokštelės, kvepėjo vaistažolės, lankytojai mokėsi rišti žolynus, ragavo tradicinių vaišių, o į bažnyčią nešėsi tai, ką šiuo metų laiku subrandino žemė – Žolinės tradicijoje naujo derliaus vaisių ir žolynų šventinimas yra išlikęs iki šiol.

Tačiau tarp daugybės senųjų papročių muziejininkės priminė ir vieną itin praktišką – ką po Žolinės reikėtų įsidėti į piniginę ir ten palikti visiems metams.

Rumšiškėse kalbėjusios tradicijų puoselėtojos atkreipė dėmesį ir į vieną dalyką: ieškodami sėkmę ar turtus nešančių simbolių žmonės šiandien dažnai atsigręžia į kitų kultūrų tradicijas. Tačiau, jų įsitikinimu, lietuviui nebūtina ieškoti egzotiškų talismanų – savų gerovės simbolių turime nuo seno.

Tradicijų žinovių teigimu, per Žolinę tris kviečio grūdus reikėtų nusinešti į bažnyčią, pašventinti, o vėliau įsidėti į piniginę ir nešiotis iki kitų Žolinių.

„Tai nėra pažadas, kad piniginėje stebuklingai atsiras pinigų – veikiau iš senosios pasaulėjautos atkeliavęs skalsos, gerovės ir turto simbolis, – kalba muziejininkės, – Kodėl būtent kviečiai? Čia ir slypi įdomioji šio papročio dalis. Senajame valstietiškame gyvenime skirtingi javai turėjo labai aiškią paskirtį. Avižos pirmiausia buvo reikalingos gyvuliams, rugiai – kasdienei duonai, o kviečiai reiškė jau visai kitą gyvenimo lygį.“

Anot jų, iš kvietinių miltų kepti balti pyragai ir kiti gardesni kepiniai nebuvo kasdienis valstiečio maistas. Jie reiškė šventę, perteklių, galėjimą sau leisti daugiau nei būtina išgyvenimui, todėl ir trys kviečio grūdai piniginėje turi gražią simbolinę prasmę: kad žmogui užtektų ne tik kasdienei duonai, bet liktų ir pyragams.

Grūdų šventinimas per Žolinę nėra naujai sugalvotas paprotys. Etnologiniuose šaltiniuose nurodoma, kad Lietuvoje iki XX amžiaus vidurio per Žolinę į bažnyčią buvo įprasta nešti šventinti rugių grūdus, varpas ar puokšteles su javais.

Pašventintų grūdų berdavo į aruodus tikėdami, kad taip namuose nepritrūks duonos ir grūdų. Dalį jų sumaišydavo su kitų metų sėkla ir pasėdavo laukuose – tikintis gero būsimo derliaus.

Žolinė šiandien yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė, švenčiama rugpjūčio 15-ąją. Per liturgiją tradiciškai šventinami naujojo derliaus vaisiai ir žolynai.

Tačiau lietuviškoje tradicijoje ši diena kartu tapo savotiška vasaros ir žmogaus darbo rezultatų suvestine.

Į vieną puokštę patekdavo tai, kas augo darže, sode, pievoje ir lauke. Šventinti nešti javai, vaistažolės, darželio gėlės, vaisiai ir daržovės vėliau nebuvo paprasčiausiai išmetami. Pašventintiems augalams priskirta ypatinga reikšmė, jie saugoti namuose ir naudoti įvairiomis progomis.

Šiemet Lietuvos etnografijos muziejuje šią senąją pasaulėjautą buvo galima ne tik išgirsti pasakojant, bet ir patiems rišti žolynus, apžiūrėti derliaus gėrybes, paragauti tradicinio maisto ir dalyvauti Žolinės apeigose.