Kunigas K. Dvareckas – apie tyliai augančią priklausomybę: „Kartais gali būti net patogu, kad tu geri“

Bendruomenėje „Aš esu“ vienu metu gali gyventi maždaug dvi dešimtys žmonių. Čia jie ne tik atsitraukia nuo vartojimo, bet ir mokosi grįžti į gyvenimą, kuriame laukia skolos, artimųjų nepasitikėjimas, darbdavių abejonės ir daugybė kasdienių baimių. Būtent tokio tarpinio etapo, pasak K. Dvarecko, Lietuvoje trūko, todėl 2009-aisiais pradėjo veikti bendruomenė.

Iš pradžių sumanyta kaip pagalba iš atokiau veikiančių reabilitacijos centrų į miestą grįžtantiems žmonėms, bendruomenė ilgainiui keitėsi pagal realų poreikį. Dabar čia taikomas Minesotos modelis: intensyvi reabilitacija gali trukti apie pusmetį, o po jos žmogus dar iki pusmečio gali likti integracijos etape – jau dirbti mieste, grąžinti skolas, atkurti santykius ir pratintis prie gyvenimo už saugios bendruomenės ribų.

K. Dvareckas neslepia – poreikis gerokai didesnis nei turimos galimybės. Atsilaisvinus vienai vietai, ypač rudenį ar po Naujųjų metų, kartais jos laukia apie dešimt žmonių. Tačiau prieš beveik du dešimtmečius kliūtis buvo ne vien vietų stygius. Prisipažinti, kad esi priklausomas, tuomet reiškė rizikuoti sulaukti neigiamo požiūrio darbe, gydymo įstaigoje ar net šeimoje. Šiandien stigma mažesnė, bet pagalbos vis dar dažnai ieškoma per vėlai.

Kalbėdamas apie savo istoriją, kunigas sako negalintis tiksliai nubrėžti ribos, kada vartojimas tapo priklausomybe. Ją dažniausiai galima pamatyti tik atsigręžus atgal. Jis augo Dzūkijoje, aplinkoje, kur naminiai alkoholiniai gėrimai nieko nestebino. Dar vaikystėje per suaugusiųjų šventes ragavo alkoholį, o paauglystėje patyrė pirmąjį atminties praradimą.

„Ėjau į kaimo diskoteką, bandžiau neatsilikti nuo vietinių ir daugiau nieko neatsimenu. Iki salės nuėjau, o kas buvo toliau – ne. Visi tai priėmėme kaip nuotykį. Net tėvai sakė: na va, jau nebe vaikas, jau paauglys“, – pasakojo jis.

Studijų metais Vilniuje aplinkiniai jau ėmė klausti, kodėl kiekviena laisva diena jam būtinai susijusi su alkoholiu. Pačiam tai atrodė kaip perdėtas kitų nerimas. Vėliau alkoholį pakeitė nelegalios psichoaktyviosios medžiagos. Pajutęs, kad situacija slysta iš rankų, jis kuriam laikui sustodavo – tačiau būtent gebėjimą padaryti pertrauką laikė įrodymu, kad viską kontroliuoja.

„Galvodavau: jeigu galiu sustoti, tai kodėl turėčiau ir toliau stovėti? Vadinasi, dar nesu priklausomas. Žinių apie priklausomybę neturėjau, maniau, kad tai yra valios reikalas – arba pamatai situaciją ir susiimi, arba ne“, – prisiminė K. Dvareckas.

Lūžiu tapo pareigūnų sulaikymas. Radus nelegalių medžiagų, K. Dvareckas 20 parų praleido areštinėje. Šį laiką jis vadina proga pagaliau atsimerkti ir pamatyti, kas vyksta. „Aš turbūt taip ir būčiau numiręs, jeigu ne pareigūnai“, – atvirai sakė jis.

Pasak kunigo, priklausomybės pradžioje dažnai būna savotiškas „medaus mėnuo“: medžiaga padeda pasijusti drąsesniam, lengviau bendrauti, pamiršti gėdą ar kompleksus. Tačiau vėliau lieka vis daugiau skausmo, kaltės ir gėdos, kuriuos žmogus vėl mėgina užgesinti ta pačia medžiaga. „Jeigu viskas prasidėjo nuo mažo degtuko, tai paskui jau normaliai liepsnoja ir stogas“, – priklausomybės eigą apibūdino pašnekovas.

Ar problema prasideda tik tada, kai žmogus geria kasdien? K. Dvareckas ragina neapsigauti: reguliarus savaitgalio vartojimas taip pat gali nuvesti į priklausomybę. Jo teigimu, skiriasi ne tai, ar psichoaktyvioji medžiaga gali sukelti priklausomybę, o tai, kaip greitai konkrečiam žmogui ji išsivystys. Tam įtakos turi individualus pažeidžiamumas, genetinis polinkis, emocinė būsena ir aplinka.

Problemą dar sunkiau atpažinti, kai žmogus išlieka vadinamasis funkcionuojantis alkoholikas: eina į darbą, uždirba, kuria santykius ir iš šalies atrodo gyvenantis įprastai. Pasak kunigo, kartais tokio žmogaus vartojimas aplinkiniams net tampa patogus.

„Jeigu esi geras specialistas, tavo gėrimas gali būti patogus ir šeimai, ir darbdaviui. Du ar tris mėnesius dirbsi viršvalandžius, neprašysi didesnio atlygio ar tobulėjimo galimybių, persitempsi, vėl krisi. Šeimoje iš kaltės viską darysi, neturėsi savo nuomonės“, – kalbėjo K. Dvareckas.

Tokiu atveju vartojimas toleruojamas ne todėl, kad žalos nėra, o todėl, kad pripažinus ligą tektų keistis ir pačiai aplinkai. Kol žmogus dirba, grįžta namo ir dar nėra praradęs visko, problema pridengiama. Taip, anot pašnekovo, grimzti galima labai ilgai.

Kalbėdamas apie alkoholio vartojimo kultūrą Lietuvoje, K. Dvareckas pabrėžė šeimoje matomų pavyzdžių svarbą. Jei vaikas nuolat mato, kad svečių negalima priimti be alkoholio, o liūdesį suaugusieji malšina ne pokalbiu, sportu, terapija ar pasivaikščiojimu, bet gėrimu, jis išmoksta tą patį elgesio modelį.

Vis dėlto kaltinti vien šeimų kunigas nenori. Jo nuomone, palankią terpę priklausomybei ilgai kūrė ir sovietmečio palikimas: dvigubi standartai, gėrimas darbe, pirmojo atlyginimo „pragėrimo“ ritualas, alkoholis kaip savaime suprantama šventės dalis. Šis įšalas traukiasi, tačiau lėtai.

Pokyčių vis dėlto matyti. Vakarėliuose atsiranda daugiau nealkoholinių alternatyvų, o atsisakęs gerti žmogus rečiau sulaukia įkyraus klausinėjimo. „Anksčiau, jeigu geri, dėmesio neatkreipsi – net jeigu geri daug, būsi linksmybių priežastis. Bet jeigu pasakai, kad negeri, visas vakarėlis gali suktis aplink tave: visą vakarą klaus, kodėl“, – sakė pašnekovas.

Kita vertus, mažėjantis alkoholio populiarumas tarp dalies jaunimo nebūtinai reiškia blaivesnę kartą. Bendruomenėje vis dažniau susiduriama su labai jaunais žmonėmis, vartojusiais naujas psichoaktyviąsias medžiagas. Kai kuriems jų po palyginti nedaug vartojimo epizodų prasideda psichozės, girdimi balsai ar matomi vaizdai. K. Dvarecko teigimu, žmogus gali manyti rūkantis kanapes, nors iš tiesų vartoja sintetiniais kanabinoidais apdorotą medžiagą, kurios poveikis visai kitoks.

Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad priklausomas žmogus pirmiausia turi pasiekti dugną ir tik tuomet bus pasirengęs gydytis. K. Dvareckas šią sąvoką vadina poetiška, bet labai neapibrėžta. Vienam dugnu tampa akimirka, kai jis pirmąkart aprėkia savo vaiką ir išsigąsta savo elgesio. Kitas, net ir sunkiai praradęs sveikatą, toliau neigia, kad nelaimes sukėlė priklausomybė.

Todėl, pašnekovo įsitikinimu, nebūtina laukti, kol žmogus pats nuoširdžiai užsimanys gydytis. Į bendruomenę daugelį atveda išorinė motyvacija: teisėsauga, vaiko teisių specialistai, sutuoktinio išėjimas, darbdavio ultimatumas. To gali pakakti, kad prasidėtų vidinis pokytis.

„Nebūtina laukti, kol žmogus užsimanys, nes jis gali taip ir neužsimanyti. Negalime visi, surėmę pečius, palydėti jo susinaikinimo keliu“, – sakė kunigas.

Dažniausiai pirmieji pagalbos kreipiasi ne patys priklausomi žmonės, o jų artimieji. Tačiau būtent jie, norėdami apsaugoti mylimą žmogų, kartais nesąmoningai padeda ligai tęstis: sumoka skolas, meluoja darbdaviui, slepia vartojimą nuo sutuoktinio, pasirūpina maistu, būstu ir kitomis pareigomis.

K. Dvareckui ypač įstrigo vienos kolegės psichologės mintis: „Jeigu aš perimu tavo rūpesčius, tave darau nerūpestingą – o paskui stebiuosi, kad tu nerūpestingas.“ Kol visas neigiamas pasekmes surenka šeima, priklausomas žmogus gali nuoširdžiai nematyti priežasties keistis.

„Jeigu man patinka, jeigu man tai nieko nekainuoja, jeigu vanduo namuose yra, nors už jį nemoku dešimt metų, jeigu kotletai garuoja, nors nesu pirkęs maisto ir nemoku jų gaminti – kodėl turėčiau nustoti?“ – priklausomo žmogaus logiką iliustravo kunigas.

Tai nereiškia žmogų palikti likimo valiai. Artimiesiems svarbu ne perimti jo pasirinkimų pasekmes, o pasirūpinti savo saugumu, nustatyti pagarbias ribas ir patiems ieškoti profesionalios pagalbos. „Lėktuve pirmiausia liepia deguonies kaukę užsidėti sau“, – priminė K. Dvareckas. Jo praktikoje pasitaikė ne viena istorija, kai pirmiausia keistis pradėjusios mamos ar žmonos elgesys po kurio laiko paskatino pagalbos ieškoti ir patį vartojantį žmogų.

Sveikimo kelyje svarbus ir tikėjimas, tačiau kunigas jo netapatina vien su religija. Tai gali būti tikėjimas kito žmogaus geranoriškumu, galimybe pasveikti ar kitų sveikstančiųjų istorijomis. Anoniminių alkoholikų grupėse žmogus dažnai pirmąkart išgirsta kitus ramiai kalbant apie tai, ko pats gėdijasi ir dar nemoka įvardyti.

„Jeigu netikiu kito sveikstančiojo istorija, netikiu, kad yra išeitis, tai net neisiu jos ieškoti. Tikėjimas yra gyvybiškai svarbus“, – sakė K. Dvareckas. Aukštesnės jėgos sąvoka, jo teigimu, taip pat padeda atsisakyti įsitikinimo, kad pats esi pasaulio centras ir viską privalai kontroliuoti.

Ką daryti žmogui, kuris klausydamasis atpažįsta save? K. Dvarecko atsakymas paprastas – suklusti kuo anksčiau. Ypač jei klausimus apie vartojimą jau kelia mylintys žmonės. Pačiam įvertinti savo būklę sunku, nes viena iš ligos ypatybių yra neigimas.

„Nereikėtų galvoti, kad visas pasaulis susimokė ir pavydi mano alkoholiko karjeros. Gali būti, kad yra žmonių, kurie mane myli ir todėl nerimauja“, – kalbėjo jis.

Pirmas žingsnis nebūtinai turi būti ilga reabilitacija. Galima atlikti savidiagnostikos testą, pasitarti su priklausomybių konsultantu, kreiptis į priklausomybės ligų centrą, savitarpio pagalbos grupę ar bendruomenę. Svarbiausia – nelaukti aiškaus ir visiems matomo žlugimo.

„Nebūtina sėdėti šlapiu klynu, kad patikėtum, jog esi priklausomas. Galima anksčiau pamatyti pirmuosius ženklus. Jeigu nieko nedarysime, problema savaime nepraeis – ją spręsime tada, kai ji jau bus pakelta kvadratu“, – pabrėžia kunigas Kęstutis Dvareckas.