Leidyklos vaikams įkūrėjos Daiva ir Audronė: „Knygos yra nuostabūs draugai visam gyvenimui“

Pašnekovės leidykloje darbuojasi laisvu metu ir sako, kad tai hobis, o darbo dienomis jos panyra į kitas veiklas: Daiva Čepauskaitė yra Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturge, o Audronė Meškauskaitė – Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratore.

Pašnekovės dar iki leidyklos įkūrimo gerai pažinojo lietuvių literatūros pasaulį, tuo metu gyveno netoli viena kitos, Žaliakalnyje, tad ir dėl įmonės pavadinimo ilgai sukti galvos neteko, pavadino ją „Žaliu kalnu“. Nuo pat pradžių iki dabar leidykloje dviese ir darbuojasi.

„Tuo metu „Nemuno“ laikraštyje rašiau vaikiškų knygų recenzijas, buvau parašiusi knygą vaikams, kultūriniai straipsniai džiugino, tačiau jutau, kad gyvenime reikia kažko naujo, naujos srities. Netrukus netikėtai paskambino Daiva ir pasiūlė kartu kurti vaikų leidyklą. Likimas!“, – įsitikinusi A. Meškauskaitė.

Pirma leidyklos knyga tapo Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017).

„Pradžia buvo juokinga: įkūrėme įmonę, turėjome antspaudą, logotipą, bet neturėjome nei vienos knygos rankraščio. Apklausiau pažįstamus rašytojus, gal ką turi, neturėjo, tad man pačiai teko ir parašyti pirmą leidyklos knygą. Galvojau, gerai, pabandysiu su savo rankraščiais, įgysiu patirties, būsiu gudresnė kitų rankraščius leisdama. Taip gimė eilėraščių knyga vaikams“, – šypsodamasi pasakojo D. Čepauskaitė.

Pasak pašnekovių, jų atrankos kriterijai leidžiamoms knygoms paprasti: tai turi būti gera literatūra, o pristatoma istorija – prasminga, grįsta vertybiniu pagrindu.

„Atsispiriame nuo teksto, žiūrime, ar tekstas yra lygiavertis iliustracijai, tai svarbu. Vertiname atsakingai. Mums siunčia daug rankraščių, bet didžiąją dalį atmetame. Kadangi leidykla nėra mūsų pragyvenimo šaltinis, pagrindinis uždarbis, tad leidžiame tik tas knygas, kurias nuoširdžiai norime“, – pažymėjo D. Čepauskaitė. Ji pridūrė, kad knygos čia labiau nišinės, nedidelių tiražų, be to, ne tik lietuvių, bet ir užsienio autorių.

„Labai sudėtinga atsirinkti. Važiuojame į Bolonijos, Frankfurto knygų muges – ten vandenynai knygų, tiek prileista, atrodo, negali išsirinkti! Tada praverčia ekspertai, vertėjai, pvz., vertėjas iš norvegų kalbos iš arti stebi norvegų literatūros pasaulį ir gali atrinkti tai, kas vertingiausia, o tada siunčia pasiūlymus mums ir mes nutariame, ką leisime Lietuvoje“, – aiškino A. Meškauskaitė.

Dažniausiai knygas vaikams perka tėvai, jie žino, kad kai vakare kartu skaitys, vaikas kažką vertingo supras, tad rūpinasi, kad parinktame leidinyje būtų vertinga žinutė.

„Dabar daugėja pramoginių knygų, tačiau nestinga ir tų, kurios kažką svarbaus ar net skaudaus papasakoja, perteikia socialinę žinutę, tarkim, apie karą, senatvę – tokių knygų jau nebesibijoma. Jei tėvai vaikams skaito vakare, iš knygų atskrieja temos pokalbiams, kurios, galbūt, savaime kasdienybėje neatsirastų“, – pabrėžė A. Meškauskaitė.

Leidyklos „Žalias kalnas“ išleistos knygos buvo pastebėtos vertintojų. 2018 m. Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ buvo apdovanota „Poezijos pavasario 2018“ organizatorių premija už poeziją vaikams, tais pačiais metais už šią knygą autorei įteikta Jotvingių premija.

Audronės Meškauskaitės knyga „Istorijos skanėstai“ pelnė geriausios 2018 metų negrožinės knygos premiją Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanojimuose. Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse 2018 m. knygos dailininkė Inga Dagilė buvo apdovanota diplomu.

Vainiaus Bako eilėraščių rinktinė „Ką manė kamanė“ 2020 m. tapo Metų knyga vaikams.

Prano Mašioto premija už geriausią 2021 metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Dainiui Gintalui už knygą „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“.

Knygų vaikams kategorijoje 2022-ųjų Metų knyga skaitytojai išrinko Ilonos Ežerinytės ir Marijos Rubavičiūtės „Tetulė Liu“.

Lotharo Meggendorferio vardo konkurse, kur dalyvavo reikšmingiausias judančių vaizdų ir erdvines knygas sukūrę menininkai, tarp 10 geriausiųjų atsidūrė Sigutės Chlebinskaitės apipavidalinta Lijos Goldbergaitės (Lea Goldberg) knyga „Nuomojamas butas“ (2022). Už šį kūrinį S. Chlebinskaitei skirta ir Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso premija, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos konkurse „Metų verstinė knyga“ leidinys apdovanotas vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje.

Knyga įtraukta į prestižinį tarptautinį „Baltųjų varnų“ sąrašą, kuriame pristatomos išskirtinės vaikų ir jaunimo knygų naujienos. Vertėjams įteikta ir Eugenijos Stravinskienės premija – už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams.

Leidykloje svarbiausios yra knygos, tad vos pradėjusios kartu darbuotis kolegės sutarė, kad šalia knygų nebus lipdukų, maišelių, pagalvių ir panašių suvenyrų.

„Kai šalia knygos atsiduria kojinės, žaislai, kiti daiktai, viskas gerai, bet mūsų tikslas – knyga. Knyga yra pakankama vertybė, nereikia jos apkaišioti žaislais. Pastebiu, kad dideli knygynai tampa daiktų, daiktelių parduotuvėmis, kur surasti knygą nėra taip lengva. Jei ji kažkur įkišta – jos nieks ir nepastebi“, – apgailestavo Daiva Čepauskaitė.

Perėjus prie skaitymo temos, pašnekovės atskleidė mėgstamiausias vaikystėje skaitytas knygas: A. Meškauskaitė itin mėgo P. L. Travers knygą „Merė Popins“, skaitydavo ir Sigito Gedos poeziją, o D. Čepauskaitė buvo panirusi į istorijas apie indėnus, tiesa, apie juos skaitė jau įžengusi į paauglystę.

Koks yra šiuolaikinis skaitantis vaikas? „Skaitantis vaikas turi daugiau galimybių augti, tobulėti, užpildyti dvasinius poreikius. Šiandien labai sunku konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais ir telefonais. To ir nesiekiame, norisi, kad knyga būtų kaip alternatyva, visada šalia, po ranka. Kam reikės – tas suras. Knyga – labai introvertiškas draugas, tokiam pasauly, kur vaikai labai aktyviai visur išsitaško, tai būdas jiems pabūti tyliai, ramiai, pabendrauti su knygos herojais“, – teigė D. Čepauskaitė.

„Knygos sakralizuoti gal ir neverta, kaip buvo anksčiau. Vaikas užaugs, net jei ir neskaitys, ir užaugs turbūt geras, stiprus žmogus, bet jeigu turės knygas, tai tik į naudą, jam atsivers visai kitoks vaizduotės pasaulis. Būna, knygų mugėje prieina vaikas pavartyti knygos, atrodo, kad tuo metu jis tiesiog dingsta, nieko aplink nebelieka: jis pradeda nuo viršelio ir visą lėtai, įdėmiai perverčia, labai smagu žiūrėti. Knyga – tai ir laikas pabuvimui su savimi, ko mes dabar labai mažai beturime“, – atkreipė dėmesį A. Meškauskaitė.

Pašnekovės atskleidė, kad šiuo metu leidykla yra kryžkelėje. Per aštuonerius metus ši veikla netapo pragyvenimo šaltiniu, taip ir liko hobiu, kuris atima labai daug laiko ir jėgų. Įkūrėjoms kyla pasvarstymų apie tolesnę veiklą ir apskritai išlikimą.

„Didžiausias iššūkis šiandien yra ne išleisti knygą, bet ją parduoti. Tam reikia didžiulių pajėgumų. Nepaskęsti šiame agresyviame procese mažai leidyklai nelengva. Žiūrėsime, kiek ateityje leidyklai galėsime skirti laiko, jėgų. Gal net užsidarysime, net toks variantas yra svarstomas“, – atskleidė Daiva ir pridūrė: „Bet kol kas su polėkiu dirbame ir stengiamės, kad mažieji skaitytojai atrastų knygas, kurių joms reikia būtent tuo metu ir galbūt jose surastų paguodą, palaikymą bei paskatinimą, juk knygos – nuostabiausi draugai!“.