Kauno menininkų namų parodoje – kasdienybė įtampų metu: nuo siuvinėjimo iki J. Star

Nuo internetinės asmenybės Jeffree Star prisijaukinimo it Egziuperi lapės, siuvinėjimo kaip švelnaus maišto, alternatyvių laiko linijų iki užuovėjos namuose, kur galima nusimesti šarvus ir būti savimi, Kauno menininkų namų galerijoje iki vasario 20 d. veikianti paroda „Vakar, šiandien ir rytoj“ kviečia apmąstyti, kaip kasdieniai mūsų veiksmai, ritualai ir turimi objektai padeda išgyventi nuolat kintančiame pasaulyje.

Grupinė menininkų Rosanos Lukauskaitės, Enrikos Paulikaitės, Aušrinės Kurgonaitės ir Augustyno Sinkevič paroda „Vakar, šiandien ir rytoj“ tyrinėja, kas mums yra svarbu šiandienos ekonominių, politinių, socialinių ir ekologinių įtampų kontekste. Parodos kuratorės Saulės Noreikaitės teigimu, paroda nesiekia herojiškų naratyvų, o atsigręžia į tylius, asmeninius gestus, per kuriuos ieškome tęstinumo ir prasmės jausmo.

„Rodos, gyvename nuolatinėje perėjimo būsenoje – nuo krizės iki krizės. Ši paroda apipavidalina tą jausmą, kai ateitis nėra aiški, o dabartis reikalauja nuolatinio prisitaikymo. Menininkai, atrinkti atviro kvietimo metu, kalba apie kasdienius veiksmus kaip išgyvenimo strategijas – tai, kas ypač aktualu dabar, kai vis daugiau žmonių atramos ieško ne institucijose ar didelėse sistemose, bet asmeninėse praktikose, prisiminimuose, santykyje su daiktais ar rutina“, – sako S. Noreikaitė.

Menininkė Rosana Lukauskaitė parodoje pristato videokūrinį „Tap the Screen“, kuriame nagrinėja vieną labiausiai paplitusių šiuolaikinės kasdienybės veiksmų – ekrano lietimą ir tapšnojimą. Jos pastebėjimu, sekuliarėjančiame pasaulyje šis veiksmas įgauna kone religinį aspektą. Nors dauguma žmonių nebėra religingi, poreikis buityje ieškoti dievybių, aukoti ir melstis, užmegzti paslaptingą ryšį išlieka.

„Internetas tampa mūsų slapto gyvenimo prieiga. Ten nebūtinai vystome savo slaptą alter ego, galbūt neturime fetišistinių profilių, tačiau patys kažką fetišizuojame. Labai įdomu, kiek daug žmonių slapta domisi kitais žmonėmis ar influenceriais, net jei jų nekenčia. Tai tokie nuolatiniai veiksmai, susiję su ekonomika, su mainais ir dėmesiu. Tai tampa tarsi nesibaigiančia priklausomybe – kasdienybe, kurioje nuolat turime kažką daryti ir vystyti“, – dalijasi menininkė.

Šalia įvairiose vietose – nuo teatrų ir bažnyčių iki viešbučių kambarių bei žaidimų aikštelių – nufilmuotų kadrų, kūrinyje R. Lukauskaitė taip pat pasitelkia populiarios internetinės asmenybės Jeffree Star „TikTok“ tiesioginių transliacijų medžiagą. Menininkė pripažįsta, jog ilgą laiką jo nemėgo, nes Jeffree Star jai atrodė kaip negatyvus žmogus, manipuliuojantis žiūrovais ir siekiantis jų dėmesio bei pinigų.

„Vėliau savyje atradau tą vidinį maniaką ir pradėjau jį užjausti, bandyti suprasti. Tuo pačiu aš juo manipuliuoju, nes režisuoju jo reakcijas, kurias panaudoju kūrinyje. Įtraukdama jį į savo darbą, į šiuolaikinio meno sceną, tarsi jį demaskuoju, tačiau darau tai ne ciniškai. Aš jį surežisuoju, išugdau mūsų parasocialinį santykį, prijaukinu jį kaip Egziuperi lapę. Man buvo įdomu, kaip galima priartėti prie svetimo žmogaus, kiek kartų jis gali pasakyti, jog tave myli už tavo du centus ar eurus. Tai asimetriškas, nenatūralus santykis, kuris neegzistuotų be technologijų“, – teigia R. Lukauskaitė.

Išsiuvinėta drobė „lily of the wrath / lelijos rūstybė“ – tarpdisciplininės menininkės Enrikos Paulikaitės kūrinys, dėmesį skiriantis ne tobulam, išgražintam produktui, o pačiam siuvinėjimo procesui. Jos teigimu, šis pasikartojantis, įtempto susitelkimo nereikalaujantis, meditatyvus veiksmas tampa priešprieša šiandieninei skubėjimo ir produktyvumo kultūrai, siekiančiai greičio ir efektyvumo.

„Šiais laikais atsipalaiduoti ir skirti laiko sau yra ypač sunku ir dėl socialinių medijų, kuriose veikiantys algoritmai, rodos, kartais žino, kas mums patinka, geriau nei mes patys. Žmonėms yra labai svarbu daryti kažką su rankomis, o kai turime išmaniuosius telefonus, į kuriuos yra sudėti mūsų prisiminimai ir žinios, tampa sunku jiems atsispirti, net jei ir suprantame, kad taip perkrauname savo smegenis“, – dalijasi E. Paulikaitė.

Pasak menininkės, siuvinėjimas – tik vienas iš daugelio būdų, leidžiančių žmogui nurimti. Pavyzdžiui, jos močiutė daug megzdavo, o seneliai pindavo krepšelius.

„Šiuos rankdarbius norėjau pamatyti kaip ritualus, į kuriuos galime atsiremti, kai būna sunku. Manau, kad tokie veiksmai gali tapti švelniu protestu. Galbūt jie nesukuria didelio pokyčio, tačiau vis tiek yra mažas žingsnelis link išsilaisvinimo nuo įtampos, žinių ir informacijos perkrovos. Kovojimas nebūtinai apsiriboja šiandieninių problemų apmąstymais ar viešais pasisakymais socialiniuose tinkluose. Kova gali reikšti ir kasdienius veiksmus, padedančius pajusti pokytį viduje“, – sako E. Paulikaitė.

Fotografė Aušrinė Kurgonaitė parodoje pristato trijų fotografijų seriją „Saugumo jausmo pratimai“, kurioje namai ir juose pasikartojantys ritualai, pavyzdžiui, maudymasis duše ar žiūrėjimas į žuvytes akvariume, tampa prieglobsčiu nuo pasaulyje siaučiančios nežinios.

„Šiandien tiek jaunesni, tiek vyresni žmonės jaučia aplinkos nestabilumą, keliantį daug streso. Atrodo, kad tenka kovoti už daugybę dalykų, už tiek daug laisvių, o kartu atsiranda vis daugiau temų, į kurias reikia įsigilinti. Nuo to neretai pavargstama. Tuomet reikia ieškoti būdų, kaip sugrįžti, kaip vėl atrasti saugumo jausmą. Mano intencija buvo šiomis nuotraukomis parodyti, kad išorė gali būti įvairi – ir graži, ir nelabai draugiška. Namai čia reiškia žmogų kaip atskirą vienetą, o išorė – pasaulį, santykį su kitais žmonėmis“, – sako fotografė.

A. Kurgonaitė dalijasi, jog „Saugumo jausmo pratimai“ yra iš dalies autobiografinė fotografijų serija. Pastaruosius septynerius metus gyvenusi skirtingose šalyse, menininkė nuolat ieškojo namų jausmo, o šios paieškos neišvengiamai palietė ir jos kūrybą.

„Tik sugrįžusi į Lietuvą ir pažvelgusi atgal, pradėjau matyti istoriją, kuri pamažu vystėsi per visas mano padarytas nuotraukas. Namai man tapo vieta, kurioje galima rasti užuovėją nuo išorinių nemalonumų ir kartu leisti sau būti visiškai pažeidžiamai, minkštai, nusimesti tuos šarvus, kurių galbūt reikia būnant išorėje. Tai gali virsti meditacija, leidžiančia atsipalaiduoti, pasijusti saugiai ir pasislėpti nuo išorinio pasaulio, kuris kartais būna malonus, o kartais – ne“, – pastebi ji.

Jaunosios kartos menininkas Augustynas Sinkevič savo kūrinį „gale gyvenimų dienõs“ apibūdina kaip daugybės siužetų kratinį, gimusį iš fragmentiško kūrybinio proceso. Menininkas pasakoja, jog vis eidamas į garažą kieme pastebėdavo baltas duris, kurios ilgainiui tapo šio darbo pagrindu – ant jų jis intuityviai pradėjo piešti.

„Piešinyje pavaizduoti du kūnai ir jungtys tarp jų. Man šis piešinys yra tragiškas – jame telpa dalis skausmo, kurią žmonės nešasi su savimi visą gyvenimą. Tai yra apie šią komplikuotą dinamiką – meilę ir rūpestį, bet kartu ir savanaudiškumą, kuris naikina kitus, siurbia gyvybę. Jungtys, kaip žarnos, taip pat yra

painios, turi daug mazgų, priėjimų, alternatyvių scenarijų. Viskas yra susiję – tai be galo gražu, bet ir labai skaudu“, – kalba menininkas.

A. Sinkevič priduria, kad tekstas jo kūryboje užima itin svarbią vietą. Todėl kitoje durų pusėje jis pritvirtino išraižytas faneros lenteles, kurios veikia ne tik kaip vizualus elementas, bet ir papildomas pasakojimo sluoksnis, leidžiantis žiūrovui sužinoti daugiau.

„Visas kūrinys yra spėjimas, viltis, spekuliacija. Lentelėse įsivaizdavau vieną iš alternatyvių laiko linijų, kurioje žmonės, atsidūrę ant išnykimo ribos, nori perduoti mums žinutę. Toje žinutėje minimos smegenys, pavirtusios dulkėmis, ir širdys, virtusios dangoraižiais. Šia žinute utopiškai svajoju, kad gyvenimo gale žmonės supras, jog visą laiką jie tiesiog norėjo artumo, išsakyti jausmus, jausti savo užnugarius, šildomus artimųjų“, – teigia jis.

Paroda „Vakar, šiandien ir rytoj“ Kauno menininkų namų galerijoje veikia iki vasario 20 d. Ši paroda pradeda keturių grupinių parodų ciklą. Kitos ciklo parodos vyks kovo 6–28 d., balandžio 9–25 d. ir gegužės 7–23 d.