Kauno getas laiko istorijos tėkmėje

1939 m. rugsėjo mėnesį prasidėjus II pasauliniam karui, nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga per mėnesį užėmė Lenkiją. Lietuvos padėtis buvo komplikuota. Nors Lietuvos valdžia oficialiai laikėsi neutraliteto politikos, bet gilesniuose politikos sluoksniuose, o kai kada ir visuomenėje įtampa po truputi augo. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Greitai prasidėjo visuomeninio ir socialinio gyvenimo pertvarkymas iš pagrindų, o šalia to ir vis didėjančios represijos. Visa tai smarkiai palietė ir Lietuvos žydų gyvenimą.

Tarpukario Lietuvoje žydų tautybės gyventojai turėjo kultūrinę ir švietimo autonomiją, bet siekti aukštesnių politinių postų neturėjo galimybių.

Tuo tarpu okupacinė sovietų valdžia, skelbusi „visų tautų lygybę“, šią nuostatą panaikino ir to pasekoje atsirado keletas žydų, kurie užėmė aukštesnius postus.

Tačiau didelę įtaką požiūriui į žydus turėjo ir faktas, kad Lietuva ribojosi III Reichu arba nacių Vokietija. Lietuvos saugumo dokumentuose ne kartą fiksuoti faktai apie šios „kaimynės“ skleistą propagandą.

Tokios aplinkybės, tikėtina, stipriai prisidėjo prie lietuvių ir žydų santykių aštrinimo. Tai svarbu žinoti, nes, kaip toliau matysime, naciai „lietuvių – žydų santykių“ faktorių pasitelkė kaip vieną iš „argumentų“, steigiant getą Kaune.

1941 m. birželio 22 d. kilo konfliktas tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Per didžiąją dalį Lietuvos veržėsi armijų grupės „ŠIAURĖ“, kariai. Pro Kauną žygiavo 16-oji armija. Iš paskos armijai sekė operatyvinė grupė (einsatzgruppe A), kurios vadovas buvo Franz Walter Stahlecker.

Pirmieji nacių kariai, o paskui juos ir operatyvinė grupė, Kauną pasiekė trečią karo dieną. Labai greitai, praktiškai iš karto prasideda prieš žydus nukreipti veiksmai – teisių varžymai ir pogromai. Pirmieji pogromai Kaune vyko birželio 26–27 d. Tuo metu Lietuvoje vyko birželio sukilimas, kuriam vadovavo Lietuvos Aktyvistų Frontas – LAF.

Kai kurie LAF nariai, kartu su dalimi kitų asmenų prisijungė prie nacių valdžios ir aktyviai dalyvavo žydų pogromuose, pvz. žurnalisto Antano Klimaičio vadovautas „lietuvių partizanų“ (nesietinas su pokario partizanais) būrys dalyvavo žudant Vilijampolės žydus 1941 birželio 26 d. Faktai liudija, kad lietuviai dalyvavo ir Lietūkio garažo bei VII forto žudynėse. Tačiau be abejonės viską organizavo ir koordinavo nacių karinė valdžia (civilinė valdžia buvo įvesta liepos mėn.).

1941 m. liepos 7 d., kaip teigia istorikas Arūnas Bubnys, pas saugumo policijos ir SD vadą Lietuvoje Karlą Jėgerį buvo atvesti penki žinomi žydų bendruomenės nariai. K. Jėgeris pareiškė esą jis negali leisti, kad toliau vyktų netvarka ir būtų žudomi žydai. Esą lietuviai nenori toliau gyventi su žydais ir pastarųjų saugumo labui reikia persikraustyti į Vilijampolėje steigiamą getą.

Atvestieji atstovai buvo paskirti į Žydų komitetą, kuris buvo atsakingas, kad iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. visi žydai būtų perkelti į Vilijampolėje steigiamą getą. Persikėlimo eigą turėjo prižiūrėti karo komendantūros ir policijos pareigūnai. Įkūrus getą, jam valdyti buvo sukurta Žydų taryba – Ältestenrat, kurios pavaldume buvo 12 skyrių.

Pradžioje getą sudarė Didysis ir Mažasis getai, kurie buvo padalinti į keturias policijos komisariatų zonas. Abiejose dalyse kalėjo apie 30 000 žmonių. Tačiau remiantis nacių valdžios 1942 m. gale pateikta informacine lentele, gete buvo likę vos 16 tūkstančių kalinių.

Truputį daugiau nei du metus po geto įkūrimo jį valdė ir prižiūrėjo nacių civilinė valdžia, kuri kalinius išnaudojo sunkiam darbui, kartu su kitomis struktūromis organizuodavo geto kalinių naikinimą.

Tačiau situacija pradėjo keistis 1943 m. vasarą. 1943 m. birželio mėn. 21 d. H. Himmleris išleido įsakymą, skirtą Ostlando SS ir policijos vadui F. Jeckelnui, kuriame pavedė visus Ostlande esančius getus paversti koncentracijos stovyklomis. Geto valdymą turėjo perimti SS.

Kadangi getas buvo svarbus pelno šaltinis, civilinė valdžia delsė jo perleidimą ir tą padarė tik 1943 m. rugsėjį–spalį. Pertvarkius getą į Kauno koncentracijos stovyklą, jos komendantu buvo paskirtas Vilhelmas Giockė. Jis buvo patyręs tokiame darbe, prieš tai panašius veiksmus atlikęs Liublino ir Varšuvos getuose.

Geto pavertimas koncentracijos stovykla buvo didelis pokytis. Žydams buvo uždrausta dirbti ne stovyklos teritorijoje, įvesta komendanto valanda, namai vėl buvo sunumeruoti, o kiekvieno namo – bloko seniūnas privalėjo kas vakarą tikrinti, ar visi gyventojai yra savo vietose.

Dalis kalinių buvo paskirstyti į darbo stovyklas Aleksote ir Šančiuose. Koncentracijos stovyklų ir getų enciklopedijos (ENCYCLOPEDIA OF CAMPS AND GHETTOS, 1933–1945) žiniomis, 1943–1944 m. Kauno koncentracijos stovykla turėjo 17 padalinių per visą Lietuvą, iš kurių net keturi buvo pačiame Kaune – Aleksote, Šančiuose, Petrašiūnuose ir Palemone.

Beveik visi padaliniai veikė iki pat stovyklos likvidavimo 1944 m. liepą. Šančių stovyklos komendantu buvo paskirtas Kurtas Bendzko.

Pasak istoriko Arūno Bubnio, jis įsimylėjo žydę Rachilę Zaider. Kai jau buvo stovyklos likvidavimo laikas, jiedu paspruko ir pasislėpė gydytojo Petro Reklaičio namuose. Tačiau sovietų saugumas juos rado ir suėmė. K. Bendzko buvo nuteistas mirties bausme (bausmė įvykdyta 1945 m. kovo 29 d.).

Dar du jaunuoliai iš Šančių padalinio bandė įsigyti ginklų – abu buvo suimti ir K. Bendzko nurodymu perduoti visos stovyklos komendantui V. Giockei.

Pastarojo nurodymu už šį veiksmą buvo suimta 400 senolių ir vaikų, kuriuos išvežė į IX fortą. Tuo tarpu pačio K. Bendzko nurodymu Šančių padalinyje buvo suimta ir sušaudyta viena kalinė už tai, kad lietuvių šeimai perdavė savo kūdikį.

Frontui artėjant buvo nuspręsta galutinai likviduoti Kauno koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 5 d. pagrindinė stovykla Vilijampolėje buvo apsupta. Dalis kalinių buvo deportuoti į Vokietijoje buvusius lagerius, dalis bandė bėgti, o likusieji slėptis rūsiuose. Deportuoti buvo 6–7 tūkstančiai kalinių, likvidavimo metu nužudyta apie 1 tūkst. apie 400 išsigelbėjo.

Liepos 12 d. stovyklą pradėta deginti. Pasak gyvo likusio žurnalisto Jakovo Rabinovičiaus, deginimą išgyveno 84 žmonės. Stovykla buvo naikinama iki liepos 29 d., pasak J. Rabinovičiaus tvyrojo „mirties ir puvimo kvapas“.

Rugpjūčio 1 d. Kauną užėmus sovietų kariuomenei netrukus buvo pradėta žydų registracija. Mieste buvo rasta 634 žydai. Tiek buvo likę iš daugiau nei 30 tūkst. iki karo Kaune gyvenusių žydų.

Nuo Kauno koncentracijos stovyklos likvidavimo praėjo jau daugiau nei 80 metų. Šiandien Vilijampolė atrodo visai kitaip. Karo metu nuniokotas rajonas šiandien jau stipriai pakeitęs savo veidą, tačiau laiko sunešti sluoksniai paslėpė ne viską. Didžioji dalis senosios Vilijampolės namų, nors ir atrodo naujai, po savo sluoksniais slepia seną praeitį, o kai kur nėra ir naujųjų sluoksnių.

Trumpai „pasivaikščiokime“ po kai kuriuos objektus.

„Spalvotas namas“ arba „Degančių akmenų“ pastatas A. Kriščiukaičio g. 21. Turbūt vienas iš labiausiai į akį krentančių Vilijampolės objektų. 1941 m. rugpjūtį įkūrus getą, šalia šio pastato buvo įrengti pagrindiniai geto vartai.

Šalia jų šešias dienas per savaitę rinkdavosi darbo grupės, kurios keliaudavo į darbus įvairiose miesto vietose. Darbai trukdavo 12 val. + nueiti ir pareiti.

Šalia vartų visi grįžtantys kaliniai buvo tikrinami. Pradžioje vartų sargyba buvo pavesta geto policininkams, o paskui vokiečių pareigūnams. Būtent šiame name ir buvo įkurta geto vartų sargyba.

Anksčiau tekste minėta, kad įkūrus Kauno getą, jį valdė viduje veikusi Žydų taryba, kuri turėjo 12 skyrių. Vienas iš jų buvo Edukacijos skyrius, kuris turėjo rūpintis gete veikusiomis mokyklomis, vaikų prieglauda ir kitais vaikų švietimo ir prieglaudos klausimais.

Viena iš gete veikusių mokyklų buvo įsikūrusi buvusioje sinagogoje, dab. A. Kriščiukaičio g. 29 name.

1942 m. pavasarį vykdant pertvarkymus, Edukacijos skyrius buvo panaikintas, o tokios mokyklos uždraustos. Tačiau švietimas nenutrūko ir mokyklos veikė slapta.

1941 m. rugpjūtį įkūrus getą iki 1944 m. likviduojant jau Kauno koncentracijos stovyklą šios struktūros teritorija nebuvo visiškai ta pati.

Nuo įkūrimo iki likvidavimo buvo įgyvendinti keli geto/koncentracijos stovyklos teritorijos mažinimo etapai. Kai kurios teritorijos būdavo atjungiamos gerokai sumažėjus ar visai nebelikus jose gyventojų.

Po teritorijos atjungimo visi joje buvę namai būdavo užplombuojami, o gatvės uždaromos šlagbaumais, kurie būdavo juodai balti. Būtent tokio šlagbaumo dalis – metalinis stulpas, yra likęs iki šiol Ariogalos – Mėsininkų g. kampe.

Paėję vos kelias minutes, pasiektume Linkmenų g. 3 namuką, kuris dabar atrodo visiškai niekuo neypatingas. Tačiau 1941 m. įkūrus getą ir dar tais pačiais metais naciams įvykdžius dideles kalinių žudynes, gete pradėjo formuotis AKO – Antifašistinė Kovos Organizacija, kurios priekyje buvo aktyvistas Chaimas Jelinas.

Organizacijai daugiausia priklausė kairiųjų pažiūrų žydai, viena iš jų – Sara Ginaitė - Rubinsonienė.

Savo atsiminimuose S. Ginaitė rašė, kad jai dažnai tekdavo iš įvairių Kauno vietų slapta į getą pergabenti ginklus. Būtent ji keliose vietose ir užsimena, kad AKO ginklinė buvo dab. Linkmenų g. 3 pastate.

Netoli ginklinės, Platelių ir Mėsininkų g. stovi senas, vieno aukšto mūrinis namas su dviem langais ir arkine niša per vidurį.

Tyrinėjant XIX a. pabaigos šaltinius, pavyko aptikti Kaune ir šalia jo stovėjusių sinagogų sąrašą, kuriame minima Vilijampolėje buvusi „mėsininkų“ sinagoga. Kitas šaltinis, patvirtinantis, kad šis pastatas yra sinagoga – vietinių žmonių pasakojimai.

Ekskursijų metu šalia pastato gyvenęs žmogus pasakojo, kad „po karo čia rinkdavosi žydai ir buvusi škala“. Skaitant geto kalinių atsiminimus ir dienoraščius, žinučių apie gete veikusias sinagogas pavyko aptikti, bet informacija pakankamai abstrakti.

Tačiau, remiantis minėtu sąrašu ir vietinių žmonių atsiminimais, galima daryti prielaidą, kad pastatas adresu Platelių g. 7 yra XIX a. pabaigoje. pastatyta mūrinė vasarinė vyrų sinagoga.