Kaip atrodė 1918-1940 m. Lietuvos kariuomenės sunkvežimiai?

Su laiku sunkvežimių kariuomenėje daugėjo ir juos vairuodavo ne tik kariai, bet ir laisvai samdomi vairuotojai. Įdomu, kad Automobilių kuopa prisiparkavo buvusioje cerkvėje K. Donelaičio gatvėje – ten pat 1921 m. bus atidarytas Karo muziejus. Pirmaisiais metais sunkvežimius kariuomenė pirkdavo arba paimdavo kaip trofėjus Nepriklausomybės kovose. 1920 m. lapkritį Širvintų-Giedraičių operacijoje prieš lenkus dalyvavo 18 krovininių ir 2 sanitariniai sunkvežimiai, važiavo motociklai. Ir tai buvo bene pirmas kartas, kai mūsų kariai operacijoje panaudojo daugiau ir įvairesnės karinės technikos. Bent keletas sunkvežimių dalyvavo ir 1923 m. Klaipėdos operacijoje.

Visgi pirmąjį valstybingumo dešimtmetį jaunai ir ant kojų tvirčiau besistojančiai Lietuvos Respublikai nebuvo daug galimybių gerai ir standartizuotai aprūpinti sunkvežimiais kariuomenę. Todėl vietoje keleto pažįstamų ir įsisavintų modelių, patogių mokant ir prižiūrint, kariuomenės garažai priminė įvairiausių gyventojų kupiną technikos zooparką. 1920 m. sudaryta kariuomenės komisija rekomendavo pirkti vieno ar daugiausiai dviejų gamintojų ir modelių automobilius, tačiau teko suktis su turimomis galimybėmis.

Trečiojo dešimtmečio pirmojoje pusėje kariuomenė turėjo 61 sunkvežimį, iš kurių 52 buvo pripažinti tinkamais naudoti: 35 vokiški „Komnick“, 10 šveicariškų „Arbenz“, 6 škotiški „Albion“ ir 1 amerikietiškas „Packard“. Komisija pasiūlė pirkti dar 28 „Packard“ arba „Albion“. Į 1926-uosius kariuomenė įžengė turėdama 73 sunkvežimius. Parką papildė vokiški „Adler“, „Büssing N. A. G.“, „Horch“, „Opel“, „Audi“, „Mercedes-Benz“, „Loreley“, amerikietiški „Liberty“. Tuo laiku nemaža dalis sunkvežimių buvo stipriai apleisti ir jiems reikėjo skubaus remonto.

Dešimtmečių sandūroje taip pat buvo perkama sunkvežimių ir jų dalių. 1932 ir 1934 m. įsigyta britiškos technikos: „Leyland Motor Limited“ važiuoklių ir „Morric Commercial“ kėbulų. Kariuomenės automobiliai buvo perkami tik įsigyjant važiuokles su variklio dangčiu, priekiniais sparnais ir varikliu. Kabinos ir kėbulai buvo gaminami Kauno centrinėse kariuomenės dirbtuvėse. Nespėjant patiems, tokios gamybos užsakymai buvo pavedami „Amlitui“ ir kitoms privačioms bendrovėms. Kažkas panašaus į mūsų laikų Lietuvos kariuomenės siekius dalį surinkimo užsakymų nukreipti vietinei pramonei.

Daugiau pinigų technikai atsirado 1935 m., įsukus kariuomenės modernizaciją. Kariuomenės vadovybė nutarė, kad reikėtų 45-60 naujų 3-6 t keliamosios galios sunkvežimių. Nors bandymuose geriau pasirodė ir pagal technines charakteristikas tinkamiausiu pasirodė „Mercedes-Benz“ LG 4000, kariuomenė pasirinko ne šiuos, o pigesnius sovietinius ZIS-6 sunkvežimius. 1936 m. buvo nupirkta buvo po 15 naujų ZIS ir „Ford“ sunkvežimių. Per 1937-uosius įsigyta po 30 vienetų 2-3 t (dviejų ašių) ir 3-4 t (trijų ašių) keliamosios galios „Ford“, 10 švediškų „Volvo LV 94 D“ su dujų generatoriais ir 60 vienetų 4 t keliamosios galios ZIS-6. Sovietų okupacijos išvakarėse Lietuvos kariuomenės sunkvežimių ūkis buvo didele dalimi atnaujintas.

Per visą 1918-1940 m. laikotarpį Lietuvos kariuomenėje daugiausia buvo amerikietiškų (daugiausia „Ford“) sunkvežimių, kiek mažiau – sovietinių (daugiausia ZIS-6) ir itališkų (daugiausia „Fiat 15“), dar mažiau – įvairių kitų valstybių (britiškų, vokiškų, švediškų, šveicariškų ir kt.) sunkvežimių. Atsinaujinimo procesą varžė ribotos finansinės galimybės, kainas išpučiantys muitai, viešųjų pirkimų niuansai, politiniai motyvai (santykiai su Vokietija ir Sovietų Sąjunga). 1939-1940 m. galimybes sunkino šalių tarpusavio blokados ir ilga norinčių apsipirkti eilė. Europos valstybių poreikiai pranoko gamintojų galimybes.

1940 m. sovietų kariuomenės dokumentuose nurodyta, kad buvusi Lietuvos kariuomenė turėjo 363 sunkvežimius. Gali būti, kad 1939-1940 m. kariuomenės sunkvežimių poreikis pilnai ir nebuvo užpildytas, nes dar 1939 m. liepą Tiekimo skyriaus ir Karo technikos viršininkai nurodė, kad sunkvežimių poreikis siekia 410 vienetų. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir naikinant Lietuvos kariuomenę, perėmė okupacinė kariuomenė ir dalį išvežė iš Lietuvos. Dalis pražuvo pirmosios Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis.

Šiam pasakojimui apie sunkvežimius daug naudojomės Vido Grigoraičio knyga „Lietuvos kariuomenės technika 1918-1940“. Joje pasakojama ne tik apie sunkvežimius, bet ir to meto Lietuvos kariuomenės lengvuosius automobilius, tankus ir tanketes, šarvuočius, įvairią specialiąją techniką. Ne tik apie ją, bet ir apie vairuotojų rengimą, geresnių degalų paieškas, kaimyninių valstybių techniką ir daugelį kitų įdomybių.