Kai teatras tampa būdu susikalbėti: režisierius D. Colley apie „Prarastąjį Lyrą“

Lapkričio 11 ir 12 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus rodomas iš Airijos atvykstantis spektaklis „Prarastasis Lyras“. Jis įtrauktas į festivalio „Nerk į teatrą“ programą. Tai – šiuolaikinė, laisva Williamo Shakespeare’o tragedijos „Karalius Lyras“ interpretacija, nagrinėjanti demenciją, atmintį, tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius.

Danas Colley – airių teatro ir kino kūrėjas, kuris dirba kolektyvinės kūrybos principu. Svarbiausios temos – tikrovės trapumas, atmintis, tapatybė ir žmonių tarpusavio santykiai.

Spektaklis „Prarastasis Lyras“ tapo vienu labiausiai kritikų įvertintų jo darbų – 2025 m. Edinburgo festivalyje „Fringe“ pelnė prestižinį „The Scotsman Fringe First“ apdovanojimą už dramaturgiją.

D. Colley yra Europos teatrų tinklo „Prospero NEW“, kurio nariu yra ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, menininkų programos dalyvis.

– Jūsų spektaklis „Prarastasis Lyras“ (angl. „Lost Lear“), kurį pamatys Lietuvos publika, yra Shakespeare'o pjesės „Karalius Lyras“ interpretacija. Spektaklio centre – buvusi aktorė, gyvenanti globos įstaigoje ir pasinėrusi į prisiminimus apie jaunystėje vaidintą „Karalių Lyrą“. Kas paskatino veiksmą perkelti į atminties, demencijos ir suskilusios realybės pasaulį?

– Spektaklio idėja prasidėjo ne nuo Shakespeare‘o. Man visada rūpi surasti tam tikrą trapų tikrovės momentą, asmenišką patirtį. O šiuo konkrečiu atveju tai buvo mano senelė, kuri sirgo demencija, ir su kuria man darėsi vis sunkiau bendrauti. Būtent tada sužinojau apie Jungtinėje Karalystėje sukurtą SPECAL metodą, skirtą demencija sergančiųjų priežiūrai. Tai angliško pavadinimo „Specialized Early Care for Alzheimer's“ santrumpa (liet. specializuota ankstyvoji Alzheimerio ligos priežiūra). Metodas siūlo atsižvelgti į žmogaus išlikusius prisiminimus ir patiriamą tikrovę, kad būtų galima mažinti nerimą ir padėti jam jaustis saugiau. Konkrečiai šiuo atveju prašoma identifikuoti laimingą prisiminimą iš sergančiųjų praeities iki demencijos, o suradus tą įvykį, leisti jiems likti toje prisiminimų kuriamoje tikrovėje.

Galiausiai aš supratau, kad tai labai teatriška prieiga. Daugelis metodo rekomendacijų labai primena improvizacijos techniką: „sakyk taip ir...“, „nesakyk „labas“ ar „viso gero“, visada reaguok į tai, ką matai, nebandyk nieko išgalvoti. Pamaniau, kad tokių įgūdžių mes mokome improvizuojančius aktorius, todėl man kilo klausimas, ar galėtume pastatyti žiūrovus į tą pačią padėtį, kurioje būtų žmogus, taikantis šį metodą? O pjesės „Karalius Lyras“ interpretacija per Lyro psichologinę krizę, tikrovės suvokimo pokyčius ir pažeidžiamumą susisieja su demencijos patirtimi.

– Jums būdinga kolektyvinė spektaklio kūryba. Su kokia trupe kūrėte šį spektaklį? Papasakokite apie procesą.

– Airijoje mes neturime repertuarinių teatrų. Visi aktoriai yra laisvai samdomi. Su vienais jau dirbau anksčiau, su kitais susitikau pirmą karą. Improvizavome kartu. Naudojome pjesės „Karalius Lyras“ ir mano kūrybos tekstus. Prašydavau aktorių pasirinkti skirtingus personažų biografijos etapus ir stebėjau, kuria kryptimi vystosi improvizacija. Viską filmuodavau vaizdo kamera. Ankstyvuoju etapu man pasirodė įdomu per repeticijas naudoti dvi kameras ir vaizdo režisavimo pultą, kad galėtume tiesiogiai transliuoti vaizdą. Improvizacijų fazėje kompozitorius Danielis Macaulay sukūrė muziką. Įvedėme lėles. Kiekvienas etapas padiktuodavo gilesnį požiūrį į personažą, daugiau teksto, daugiau scenografijos ir kostiumų sprendimų. Tiesioginis filmavimas, projekcijos ir lėlės padėjo atskleisti skirtingus pagrindinės herojės patirties sluoksnius. Pradėjome 2020 metais, o dėl kovido premjerą parodėme 2022 m. Dublino festivalio programoje.

– Tarp kūrybinių dirbtuvių susitikdavau su demencija sergančių žmonių grupėmis, ir grupėmis besirūpinančiomis sergančiaisiais, pasakodavau jiems apie spektaklį ir prašydavau grįžtamojo ryšio. Vėliau rengdavome šių grupių ir aktorių „Zoom“ sesijas – jie užduodavo vieni kitiems klausimus, paversdami tai bendra patirtimi. Kviesdavome su demencija susiduriančius žmones į peržiūras ir jie duodavo mums pastabų. Šis bendruomeninis tyrimas leido mums priimti drąsius sprendimus net labai intymiomis temomis ir netgi įtraukti humoro elementų. Be bendruomenės palaikymo nebūčiau drįsęs to daryti.

Daug laiko praleidžiau klausdamas savęs ir bendrakūrėjų apie minėtą SPECAL metodo etiškumą. Galiausiai supratau, kad pasakojame istoriją apie žmogų, kuriam tai – jo paties realybė. Mums nereikia spręsti, ar tai moraliai teisinga, ar klaidinga, bet pažvelgti į pasekmes. Supratau, kad mes esame mūsų prisiminimai ir, kad juos nuolat kuriame iš naujo. Atmintis yra keistas, patį save stiprinantis ciklas. Kai tas ciklas sutrinka, mūsų „aš“ pasikeičia. Savęs kūrimo proceso neurotipiniams žmonėms gali atrodyti stabilus, tačiau jis gali būti išbalansuotas bet kurią akimirką, visiškai pakeičiant tapatybę.

– Stipriausios ir nuosekliausios reakcijos bet kur kyla iš žmonių, kurių artimuosius palietė demencija. Taip pat pastebėjau, kad su humoru pateikiamos scenos priimamos priklausomai nuo kultūros. Gastroliuojant Taivane nuogąstavome, kad žmonėms tai nepasirodys juokinga. Airijos, Škotijos ir kai kuriems Amerikos žiūrovams tai pasirodė gana juokinga, o Lenkijoje – mažiau.

– Svarbu suprasti, kad nėra spektaklio, kuris būtų visiškai prieinamas visiems. Tai, ką darome atsižvelgdami į vienos žmonių grupės poreikius, kitam žmogui gali tik apsunkinti galimybę patirti spektaklį. Tačiau manau, kad svarstymai apie tai, kokius meninius sprendimus priimame kaip kūrėjai, susijusius su garsu, šviesa, kalba ir kitais aspektais, padeda mums geriau suvokti žiūrovų patirčių įvairovę.

Naujausiame savo kūrinyje „Animals“, sukurtame pagal airių rašytojo, satyriko, muzikanto ir tinklalaidžių kūrėjo Blindboy Boatclub apsakymus, jau ankstyvajame kūrybos etape įtraukėme autistiškus žmones. Jie konsultavo mus, kaip spektaklyje perteikiama autizmo patirtis, taip pat padėjo atrasti tinkamus žodžius, kuriais galėtume informuoti neuroįvairius žiūrovus apie tai, ko jie gali tikėtis iš spektaklio.

Kartu su prieinamumo konsultante Dee Roycroft nusprendėme, kad visi spektakliai vyks taikant laisvesnio formato (angl. relaxed performance) principus: žiūrovai galės laisvai įeiti į salę ir iš jos išeiti, garsiai reaguoti, naudotis stresą mažinančiomis sensorinėmis priemonėmis. Tačiau nusprendėme nekeisti apšvietimo ar garso lygio.

Tokiu būdu prieinamumas tampa žiūrovų ir teatro susitarimu. Vis dėlto manau, kad lieka daug erdvės ieškojimams. Kuo anksčiau kūrėjai pradeda svarstyti, kaip jų kūrinius patirs skirtingi žiūrovai, tuo kūrybiškesni ir labiau į paties spektaklio dramaturgiją gali būti integruoti prieinamumo sprendimai.

Spektaklį pristato Dublino teatro festivalis. Gastroles remia „Culture Ireland“, taip pat Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ finansuojama platforma „Prospero NEW“ ir Lietuvos kultūros institutas.

Spektaklis vaidinamas anglų kalba, sinchroniškai verčiant į lietuvių kalbą.