Į tarpukario namus įžengus: tautiniai raštai, buityje gelbstintys tarnai ir augintinės voverės

Istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė visuomenei pristatė aštuntą parašytą knygą – „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“. Joje pasakojama apie gyvenimą laikinojoje sostinėje, butų krizę, naujas statybas, pasirinkimą tarp modernistinio ir tautiškko stiliaus interjero, namų šeimininkų ir tarnų santykių ypatumus. Užeinama ne tik į namo, buto, užmiesčio dvaro ar sodybos saloną bei valgomuosius, bet ir į privačias erdves: miegamuosius, vaikų kambarius, vonias ir net tarnaičių kambarėlius. Atsiveria ne tik paprastų gyventojų, miesto inteligentų, bet ir šalies prezidentų namų durys.

Kovo 5 d. knyga pristatyta Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune, renginio metu apie ją pasisakė ne tik autorė, bet ir istorikai prof. Jonas Vaičenonis, doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė ir dr. Mindaugas Balkus.

Istorikė, muziejininkė dr. I. Jakubavičienė jau penkiolika metų tyrinėja nepriklausomos Lietuvos politinio elito atstovų, visuomenės veikėjų biografijas, o šįkart susidomėjo tarpukario gyventojų namais.

„Tyrinėjant Smetonų, Tūbelių šeimų gyvenimus ir su kolegomis rengiant prezidento A. Stulginskio jubiliejinę parodą teko nemažai domėtis prezidentų buitimi, kasdienybe“, – pažymėjo istorikė.

Anot jos, knygos bendraautoriais galima laikyti dar apie 40 žmonių, palikusių atsiminimus apie gyvenimą tarpukario Kaune, savo namus. Daug informacijos knygai suteikė inteligentų šeimų palikuonių atsiminimai: Aldonos Stulginskaitės-Juozevičienės, Marijos Tūbelytės-Kuhlmann, Ritos Vileišytės-Bagdonienės, Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, Undinės Nasvytytės ir kitų.

Knygoje pateikiami ir kitur dar nepublikuoti atsiminimai.

„Skatinu jus rašyti atsiminimus! Gal iš pradžių sau, atidedant į stalčių, bet praeis penkiasdešimt metų ir jie taps vertingu šaltiniu apie tai, kaip mes gyvenome 2026-aisiais. Žinote, kodėl mums taip stigo informacijos kaip tarpukariu atrodė miegamieji, vonios kambariai ar tarnaičių kambarėliai? Nes niekas jų nenufotografavo, detaliai neaprašė!“, – apgailestavo dr. I. Jakubavičienė.

Vos tapęs laikinąja sostine, Kaunas nepriminė vakarietiško miesto.

„Gatvių grindiniai seniai nebetaisyti, šaligatviai dažniausiai mediniai, apipuvę, sulūžinėję, o kartais visai dingę, namai seniai nebedažyti, vakarais gatvės labai silpnai apšviestos – plėšikams bei vagims tikras jomarkas“, – knygoje cituojamas kunigas, visuomenės veikėjas Mykolas Vaitkus, aprašęs 1919 metų Kauną.

Inžinierius, architektas Antanas Jokimas rašė: „Dar 1922 m. Kaunas niekuo nesiskyrė nuo prieškarinių laikų gilios rusų provincijos tvirtovės miestų. (...) Gatvėse, net Laisvės alėjoje, dažnai buvo galima sutikti karves ir kiaules, laisvai vaikščiojant.“

1923 m. Kaune pirmą kartą apsilankęs italas Džuzepė Salvatoris irgi nebuvo sužavėtas: „Pamaniau, negi šis didelis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali būti Europos valstybės sostine? Vėliau, po nuoširdžių ir malonių susitikimų, nejučia pamiršau duobėtą gatvių grindinį, kurio menkas vežimaitis, nors ir didžiuliais ratais, aptrauktais stora guma, kratė mane lyg išklerusią marionetę.”

Tačiau per du laikinosios sostinės dešimtmečius Kaunas stipriai pasikeitė – čia buvo pastatyta daugiau kaip 10,5 tūkst. pastatų.

„Didžiuojuosi, kad Žaliakalnis ir Naujamiesčio dalis tapo UNESCO Pasaulio paveldo paminklu. Tai ne kokia viena gatvė, o daugiau nei 1,5 tūkst. pastatų! Kauniečiai statė namus sau, jie norėjo čia gyventi, tikėjo savo valstybe, šviesia Lietuvos ateitimi. Deja, netrukus ji žlugo... Svarstant, kas galėtų būti paminklu nepriklausomai Lietuvai, neabejotinai rinkčiau Kauną ir kauniečių statytą miestą“, – teigė dr. I. Jakubavičienė.

Į laikinąją sostinę iš Vilniaus persikėlė diplomatai, padaugėjo gyventojų, jiems skubiai reikėjo būstų apsistoti, o jų visiems neužteko. 1919-1922 m. Kaune kilo butų krizė.

„Pasitaikė net atvejų, kai teisėjai su šeima gyvendavo vienam kambarėly susiglaudę arba menininkai su šeima įsikurdavo teatro koridoriuje“, – pažymėjo istorikas dr. M. Balkus.

Istorikė doc. dr. D. Bukelevičiūtė atkreipė dėmesį, kad tuo metu namus rekomenduota statyti 1-2 aukštų. „Todėl Kaune matote tiek daug dviaukščių namų. Patarta ir kiek bei kokių kambarių turėtų būti. Beje, prieš šimtą metų vyrui ir žmonai buvo rekomenduojama miegoti atskirai – skirtinguose miegamuosiuose. Šiandieninė karta turbūt tai sunkiai įsivaizduotų“, – pažymėjo istorikė.

Prof. J. Vaičenonis prisiminė savo senelių istoriją. „Mano seneliai Jonas Glemža ir Liudvika Glemžienė iš Kupiškio į Kauną atkeliavo XX a. 3 deš., žinoma, iškilo būsto nuomos klausimas. Kurį laiką jie nuomojosi butą, o 1935 m. ėmė paskolą iš banko dešimčiai metų ir pradėjo savo namų statybos Kauno pakrašty, netoli klinikų. 1936 m. namas Tvirtovės alėjoje jau buvo baigtas. Tiesa, jis neišliko, dabar ten gatvė“, – teigė prof. J. Vaičenonis.

Statydami namus, tarpukario gyventojai suplanuodavo ir nuomai skirtas erdves, kad būtų lengviau išlaikyti namus.

Istorikė doc. dr. D. Bukelevičiūtė akcentavo, kad tarpukariu buvo sukurta tautinių motyvų naudojimo namuose tradicija. Spaudoje gyventojai raginti namų langus puošti savo kurtais audiniais ir siuviniais, siūlyta patiems austi kilimus su tautine ornamentika, baldų apmušalus raginta aptraukti lietuviškais raštais. Tautinius raštus namuose itin propagavo inteligentai.

„Vytis, tulpės, lietuviškų nėrinių raštai buvo naudojami ant pagalvių, staltiesių, apmušalų, tapetų, paveikslų ir kt. Etnografės, pedagogės Mikalinos Glemžaitės ir kunigo Jono Mačiulio-Maironio namuose tautiniai motyvai atsiskleidė itin ryškiai“, – pabrėžė ji.

Prof. J.Vaičenonis pažymėjo, kad knygoje minima jo senelio Jono Glemžos sesuo Mikalina Glemžaitė itin daug prisidėjo prie tautinio kostiumo puoselėjimo.

„Ji puoselėjo lietuvių tautos raštus, ornamentiką, tam paskyrė savo gyvenimą. Namuose ji turėjo Jono Prapuolenio pagamintą medinių baldų komplektą: staliuką, kėdes, spintas, lovą. Kilimai, staltiesės, indai buvo sukurti taip, kad visas butas tarnautų mokiniams kaip edukacinė tautinio stiliaus gyvenamoji erdvė“, – pasakojo prof. J. Vaičenonis.

Knygos „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ autorė dr. I. Jakubavičienė dar 2012 m. rengdama parodą apie inteligentų šeimas kuravo buities, mados, reklamos, lietuviškų prekių, namų temas. Ją nustebino, kad tarpukario visuomenininkės sugeba auginti būrį vaikų ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje.

„Jų ir namai spindi švara, ir pokylius namuose arba kviestines vakarienes suorganizuoja, ir sulaukia puikiausių atsiliepimų. Kildavo klausimas: kaip jos viską spėja?! Pernai į lietuvių kalbą išversta lenkės Joannos Kuciel-Frydryszak knyga „Tarnaitės visa kam“ inspiravo giliau patyrinėti tarnų sritį, sužinoti, o kaipgi buvo Lietuvoje?“, – dėstė pašnekovė.

Knygoje atskleidžiama, kad turtingos šeimos iki Pirmojo pasaulinio karo samdė atskirų specializacijų tarnus: kambarines, virėjas, skalbėjas, lygintojas, guvernantes, aukles, slaugytojas ir žindyves, kamerdinerius, liokajus, portjė, vežikus, kurjerius, šoferius.

Tarpukaris atnešė pokyčių, šeimose imta samdyti „tarnaitę visa kam“, ji atstodavo virėją, kambarinę ir auklę. Įdomu, kad laikinosios sostinės laikotarpiu Kaune dirbo 4 tūkst. tarnaičių. Jos uždirbdavo nedaug: 1934 m. Kaune per mėnesį gaudavo vos 15-25 Lt., kartu joms priklausydavo apgyvendinimas ir maitinimas. Kitas namų personalas, tarkim, namų šeimininkės, auklės ar virėjos uždirbdavo daugiau – 80-100 Lt. ir gaudavo išlaikymą.

Tarnaitės apsistodavo palėpėse, rūsiuose ar sandėliukuose, dalis tokių patalpų buvo belangės. Ne visos tarnaitės turėjo savo privačią erdvę – kai kurios miegodavo virtuvėje ant žemės. „Dažnai tekdavo tenkintis niša, koridoriumi, o geriausiu atveju mažute kelių kvadratinių metrų ploto kamaraite, kur tilpdavo tik nedidelė lova ir spintelė drabužiams ir keletui daiktų“, – minima knygoje „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“.

Istorikė doc. dr. D. Bukelevičiūtė užsiminė apie leidinyje atsiskleidžiančius šeimos santykius su tarnaitėmis, kai jos tapdavo, tarsi, šeimos narėmis. „Ką reiškia turėti gerą tarnaitę, kuria pasitiki ir kuri įvykdys viską iki galo parodo netikėta situacija: inžinierius P. Hiksa paskambinęs tarnaitei pasakė, kad po poros valandų ateis penkiolika žmonių, visi norės pavalgyti ir atsigerti. Iššūkis? Taip, bet žvitri tarnaitė greit sugalvojo kuo pamaitinti tokią grupę žmonių“, – kalbėjo istorikė.

Įdomu, kad iki 1929 m. Kaune nebuvo kanalizacijos, vandentiekio, tad tarnaitės namų darbams naudodavo iš Nemuno kibirais parsineštą vandenį.

Knygoje atidžiau pažvelgiama į vaikų erdves namuose. Mažiesiems stengtasi parinkti šviesias, jaukias patalpas.

„Mano vaikų kambarėlis buvo linksmas, ant grindų šviesiai mėlynas linoleumas. Ant mėlyno linoleumo, kurį vadindavau jūra, aš, būdama maža, šliaužiodama ant kelių, stumdydavau savo žaislinius laivelius“, – knygoje cituojama Marija Tūbelytė.

Rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė irgi gražiai atsiminė savo vaikystės kambarį: „Lovos kojūgaly ant aplūžusios etažerės miega mano žaislai: beždžionė Či-Či, šuo Vipas ir išmintingoji papūga Polinezija. Aš turiu visus daktaro Dolitlio gyvūnus. Bet labiausiai myliu antį Tap-Tap, nes ji plūduriuoja vandeny ir ją galiu pasiimti, kai mudvi su mama einam į pirtį. (...) Prie mano lovos kabo baltas kilimėlis. Jame išsiuvinėta Raudonoji Kepuraitė ir vilkas.“

Tarpukario vaikams skaitytos liaudies pasakos, jie buvo valstybinių švenčių dalyviai.

Miestiečiai namuose augino šunis, kates ir kanarėles ar papūgas. Rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas namuose augino kanarėlę ir taksą Kauką. Keturkojis kunigą lydėdajoir į universitetą, ir į turgų. Užmiesčio gyventojai namuose prižiūrėdavo jūrų kiaulytes, įvairius paukščius.

„Sugalvoti namuose auginti, pavyzdžiui, voverę, kaip inžinierius P. Hiksa, ir ne narvelyje, o tiesiog bute, ar dabar kas taip sugalvotų? Jau nekalbant, kokį įspūdį vaikams darydavo gamtininko T. Ivanausko namuose Obelynėje auginti fazanai, povai ir galybė kitų gyvūnų. Besisvečiuojantiems vaikams būdavo labai smalsu pamatyti tuos gyvūnus“, – sakė istorikė doc. dr. D. Bukelevičiūtė.

Visiems, kuriantiems savo namus naujausią savo knygą skyrusi istorikė dr. I. Jakubavičienė ragino pavartyti tėvų, senelių albumus.

„Linkiu pasinerti į savo šeimos, giminės nuotraukų albumus, sugrįžti į prisiminimus, kaip anuomet jūsų šeimos gyveno. Po to su albumais raginu atvykti į muziejų. Galbūt istorikai tomis nuotraukomis iliustruos sekančias knygas“, – ragino dr. I. Jakubavičienė.

Autorė paminėjo, kad knyga net 500 puslapių išėjo atsižvelgiant į silpnaregius – knygos šriftas didelis, o pagrindinės mintys – paryškintos.

„Kuo toliau, tuo daugiau žmonių nešioja akinius, daug regėjimo problemų, tad didesnis šriftas patogesnis skaitymui. Kai kurios iliustracijos yra net per du puslapius – norėjau, kad interjeras atsivertų prieš akis, kad nereikėtų detalių tyrinėti su padidinamuoju stiklu“, – komentavo autorė.