Druskininkų „Menų kalvė“ stebina: galima iš arti stebėti, kaip kuriami originalūs žiedai, samanų paveikslai ar rankinės iš 25 tūkstančių karoliukų

Modernus amatų centras „Menų kalvė“ Druskininkuose duris atvėrė 2019 m. vasario pabaigoje ir jau spėjo tapti ryškiu kultūros žiburiu. Pasak amatų centro vadovės Ingridos Griniūtės, iki tol Druskininkai neturėjo nei vienos didelės parodų salės.

„Vietiniai vaizduojamosios krypties, taikomojo meno ir tautodailės menininkai neturėjo, kur parodyti savo kūrybos, tad nusprendėme įkurti tokią erdvę. Čia skirtingų sričių menininkai turi atviras dirbtuves, žmonės gali pamatyti procesą, susipažinti, įsigyti darbų. Per metus čia apsilanko 8-10 tūkst. lankytojų, vasarą dažnai užsuka užsienio turistai. Džiaugiamės veiksmu“, – sakė I. Griniūtė.

Patalpose yra ne tik devynių menininkų studijos, bet ir didžiulė parodų bei renginių erdvė. Joje kiekvieną mėnesį keičiamos parodos, vyksta koncertai, kitos iniciatyvos. Sausį eksponuojama druskininkiečių menininkų paroda „Pokalbiai“, balandį atvyks vitražo ir meninio stiklo dailininkės Editos Utarienės paroda.

Juvelyras Giedrius Bocisas nuo 1993 m. kuria autorinius papuošalus, daugiausia – sužadėtuvių ir vestuvių žiedus. Bažnyčioms jis gamina krikščioniškas insignijas, miestui – kurorto ambasadorių ženkliukus. Anksčiau gamindavo ir karūnas Lietuvos grožio konkursų „Mis Lietuva“, „Mis ūkininkaitė“ nugalėtojoms.

Apsilankymo metu jis baiginėjo žiedą su 13 brangakmenių: safyrų, smaragdų, rubinų.

„Dabar ant bangos tai, kas unikalu. Man patinka, kai sako, kad niekas kitais taip nedaro, vadinasi, einu teisingu keliu. Labiausiai džiugina, kad per daugiau, nei 30 metų juvelyrika man taip ir nenusibodo. Atvirkščiai – labai veža, kasdien mėgaujuosi darbu. Tiesa, tiek metų dirbant su mikroskopu išvargsta akys“, – atviravo G. Bocisas, dirbantis nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro.

Kaip vyksta procesas? „Pirmiausia iš dangaus nusileidžia idėja, tada imu dėlioti, žiūrėti: čia geltono aukso, čia balto aukso, čia sidabro sluoksnis, šalia įkomponuoju kokį lapelį, žuvytę, paukščiuką, taip iš smulkmenų viskas ir susipina. Stengiuosi, kad žiedas būtų panašus į meno kūrinį. Dažnai man tai pavyksta“, – džiaugėsi pašnekovas.

Sudėtingiausia – pačioje pabaigoje visko nesugadinti, štai neseniai juvelyras gamino žiedą su beveik pusės karato deimantu. Jei dedant jį sutraiškai – turi atlyginti žalą. Jau yra taip buvę, tad akmens dėjimo momentu juvelyras Giedrius net nekvėpuoja.

Juvelyras Giedrius prisiminė istoriją su brangiausiu, kada nors dirbtu akmeniu. Kai dar buvo litai, klientas jam atnešė beveik dviejų karatų deimantą, kainavusį 73 tūkst. litų ir paprašė pagaminti vyrišką žiedą.

„Jis visą laiką sėdėjo dirbtuvėje man už nugaros, saugojo, kad tik nedingtų brangakmenis – ypatingo švarumo deimantas. Jauku tikrai nebuvo“, – mena G. Bocisas. Laimei, tąkart viskas baigėsi sėkmingai.

Juvelyras atkreipė dėmesį, kad grįžta mada vestuvinius žiedus gaminti iš sidabro.

„Senovėje vestuviniai žiedai būdavo sidabriniai, juos būtinai maudavo ant kairės rankos piršto, nes ji arčiau širdies. Tai vėl populiaru. Iš mados išeidinėja labai prabangūs, nepatogūs žiedai su daugybe akmenukų, įmantrių kraštelių, skirtingų spalvų aukso. Grįžta mūsų tėvų stilius: nešioti paprastus, lygius, siaurus, minimalistinius vestuvinius žiedus“, – atskleidė G. Bocisas.

Žmonės brangina ir šeimos papuošalus, neseniai viena moteris atnešė atnaujinimui mamos žiedą.

„Jis buvo išlūžinėjęs, atlikau jam reabilitaciją, prikėliau antram gyvenimui“, – rodydamas papuošalą rezultatu džiaugėsi juvelyras.

Žieduose jis graviruoja klientams brangius vardus ar gyvenime svarbius simbolius.

„To, ką sugalvoju, padarau tik 10-15 proc., eskizų tiek daug, kad per visą gyvenimą jie taip ir nespės virsti kūnu. Ačiū, Dievui, darbų turiu daug, jau visas pavasaris užsipildęs“, – sakė G. Bocisas.

Dar prieš pusmetį studijoje patalkindavo pameistrys, bet jam iškeliavus į amžinybę, Giedrius darbuojasi vienas. Trumpam jis suspėja priimti studentus praktikai, pravesti edukacijas vaikams. Į studiją karts nuo karto užsuka ir trys juvelyro vaikai, jie patys ką nors pasigamina.

„Linkiu visiems ramybės! Kai su ramybe viskas ateina – tada tai tikra“, – įsitikino juvelyras.

Teisininkė Rūta Kazakevičienė sulaukusi atžalų nutarė keisti profesinę kryptį ir atsigręžė į meną, mat buvo baigusi V. K. Jonyno vaikų dailės mokyklą. Išbandžiusi įvairiausias rankdarbių rūšis galiausiai ji atrado floristiką. Pabandė kurti Kalėdų vainikus: sukūrė sau, tuomet gamino su draugėmis ir galiausiai ėmė rengti viešas dirbtuves, išsinuomojo studiją „Menų kalvėje“.

Pradėjo nuo sausų augalų, tuomet perėjo prie stabilizuotų samanų (apdirbtų glicerinu) ir šiuo metu daugiausia iš jų kuria paveikslus. Vieną suformuoti užtrunka apie porą savaičių. Menininkė yra sukūrusi M. K. Čiurlionio portretą Druskininkų meno mokyklai ir 15 kv. m dydžio kūrinį su Druskininkų simbolika savivaldybei, dekoravusi Druskininkų bažnyčios prakartėlę. Įdomu, kad samanos – ne lietuviškos, jos atkeliauja iš Prancūzijos.

„Džiugina gamtoje matoma įvairovė, įdomus ir kaskart skirtingas darbas: tai šviestuvą paprašo padekoruoti stabilizuotais augalais, tai paveikslą sukurti ar kokį medelį sukomponuoti. Sunkiausia, kai dirbi savęs neribodama, tada persidirbi, perdegi... Idėjų begalybė, bet fiziniai resursai riboti“, – darbo ypatumus atskleidė R. Kazakevičienė. Šiuos metus ji skirs intensyviai kūrybai, o norinčiuosius toliau kvies į floristikos edukacijas.

Dailės dirbtuvėse iš peties pluša tapytojas, grafikas, medžio drožėjas Deividas Sinkevičius. Susitikus jis rėmino paveikslą „Sodybų tuštėjimo metas“.

„Šiame paveiksle užfiksuota tai, kas galbūt laukia ateityje, dar kitoks tuštėjimo metas“, – mąsliai pokalbį pradėjo beveik aštuoniolika metų piešiantis pašnekovas.

Jis ne tik tapo, rėmina paveikslus, rengia edukacijas, bet ir iliustruoja knygas, pvz., jo paveikslėlių yra Rasos Sagės knygoje „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“. Kūrėjas džiaugiasi, kad į studiją užsuka turistai iš Olandijos, Izraelio, Amerikos, kitų šalių.

Pasisveikinus ir žvilgtelėjus į lubas nustebino šimto žmonių šaržai. Paaiškėjo, kad tai vieno jo darbo kopija.

„Piešiau šimto vestuvių svečių šaržus. Studijoje palikau kopijas, kad daugiau nelįsčiau į tokį sunkų reikalą. Kai man pasiūlo sudėtingą užsakymą – pasižiūriu į lubas ir prisimenu, kiek teko prakaito išlieti, kiek energijos syvų išsunkti, ir atsisakau“, – atviravo D. Sinkevičius.

Dėmesį patraukia ant sienos kabantis išraiškingas portretas.

„Vietinis gyventojas vis užeidavo pasiskolinti pinigų ir dažnai man likdavo skoloj, tad kartą pasakiau jam: stok, bent tave nutapysiu, vis šiokia tokia kompensacija. Įdomu, kad edukacijose gaminant ženkliukus vaikai dažnai pasirenka būtent jo atvaizdą. Manau, kiekviena gyvenvietė turi po tokį vietinį“, – svarstė menininkas.

Šalia įdėjimo kabo vaikystės žaislas – medinis kardas. „Tai tėvo darbas. Aš alergiškas bitėms, kai penkerių man įgėlė bitė, pakilo aukšta temperatūra. Kaime močiutė mane gydė poteriais, o tėtis išbėgo į mišką ir pagamino kardą. Nežinau, kas labiau išgydė“, – šypsodamasis kalbėjo menininkas. Beje, vasarą jis tapo tėvų sode, o žiemą – šioje studijoje. Neatsisako ir didesnių projektų – Viečiūnuose ant daugiabučio sienos yra nutapęs miestelio simbolį – verpstę.

„Kada jaučiuosi laimingiausias? Kai sugalvoju idėją ir ruošiuosi ją įgyvendinti. Čia kaip laukti Kalėdų ar Naujųjų metų – kai viskas paruošta, žinai, ką darysi ir vaikštai aplinkui, kaip katinas aplink lašinius. Galiausiai pradedi kurti. Linkiu visiems pasitikėti savimi, nustoti šnekėti apie svajones ir pagaliau imti jas įgyvendinti“, – ragino D. Sinkevičius.

Gaminius iš odos kurianti Viltė Gudzinskienė anksčiau darbavosi ikiteisminių skolų išieškojimo srityje. Nuo paauglystės domėjosi menu, tad nutarusi keisti veiklos kryptį, susidomėjo kūryba ir Šiauliuose baigė odos mokslus. Jau septintus metus Viltė iš odos kuria vienetinius gaminius: delnines, apyrankes, raktų pakabukus, rankines, mažus aksesuarus, interjero detales. Įdomu, kad rankinę pagaminti jai užtrunka 1-2 dienas.

„Čia ponio kailis, driežo oda, veršiuko oda, stambusis raguotis, čia nubukas, o čia – populiari ir prabangi žuvies oda. Drabužiams daugiausia naudoja avies ar karvių odą“, – kalbėjo kūrėja. Ji akcentavo, kad studijoje kuria iš odos, kurią išgaunant nenukentėjo gyvūnai: „Nedirbu su oda, kuriai išgauti specialiai žudomi gyvūnai. Oda su kuria dirbu aš yra šalutinis produktas, liekantis mėsos pramonėje. Nepanaudojus ji būtų tiesiog išmesta“, – teigė V. Gudzinskienė.

Oda į jos studiją daugiausia atkeliauja iš Italijos, nedidelė dalis – iš Lietuvos.

Kampe stovi jos močiutės naudota siuvimo mašina „Singer“. Per karą ši mašina buvo paslėpta – užkasta, o vėliau atkasta ir vėl naudota. „Močiutės jau nebėra, bet mašiną pasilikau kaip sentimentą. Pradžioje su ja siuvau“, – pažymėjo kūrėja iš odos.

Pašnekovė džiaugėsi bendru projektu su „Menų kalvėje“ besidarbuojančiais juvelyru ir vitražiste: pas vitražistę lankytojai pasidaro veidrodėlį, pas juvelyrą – kniedes ir užsegimus, o pas odininkę – delninukę.

„Kurti iš odos pasirinkau, nes ši žaliava yra ilgaamžiškumo ir kokybės simbolis. Iš jos pagaminti daiktai ilgai naudojami, negali vis naujų pirkti, tad iš jos ir toliau kursiu. Tiesa, šįmet stengsiuosi daugiau laiko skirti išskirtiniams darbams, pavyzdžiui, paveikslams“, – užsibrėžė V. Gudzinskienė.

Irma Jazerskaitė studijoje kuria gaminius iš dekupažo ir smulkių karoliukų. Užsukus apsidairyti studijoje ji nėrė rankinę iš 25 tūkstančių karoliukų. Pasak kūrėjos, tai vidutinė rankinė, itin didelių ji neneria, nes daug sveria. Jos nerta rankinė jau iškeliavo į parodą „Pokalbiai“.

„Pagaminti užtrunka labai ilgai, nes smulkūs karoliukai, vienu ypu nenunersi. Laikas čia aukso vertės. Ir neduok Dieve praleisi vieną karoliuką – reikės ardyti siūlus ir vėl nerti iš naujo. Bet mane labai džiugina šis kūrybinis procesas, o viską vainikuoja puikus rezultatas. Tiesa, šiame darbe reikia labai daug kantrybės, kruopštumo. Tokia rankinė galėtų būti kaip mamos dovana dukrai, dukros – savo dukrytei, kaip iš kartos į kartą perduodamas širdžiai brangus daiktas“, – idėja pasidalino I. Jazerskaitė, iš karoliukų kurianti ir žiedus, kitus papuošalus.

Šioje studijoje ji lankytojus kviečia į dekupažo užsiėmimus. Ji atskleidė, kad ant dėžučių, kitų daiktų žmonės dažniausia klijuoja gamtos motyvus: gėlės žiedus, lapus.

„Dekupažas XII a. atsirado Kinijoje. Tai gan paprastas menas: kerpi, klijuoji ir kuri. Įdomu, kad šiuo metu užsiimdavo dvarų damos – jos iškarpydavo žymių dailininkų paveikslus ir suklijuodavo koliažą“, – sakė pašnekovė.

Ar pavargsta menininkė nuo darbo? „Ne! Labai pasiilgstu, jei būna daug išeiginių. Po jų su džiaugsmu bėgu į darbą“, – šypsodamasi atsisveikino I. Jazerskaitė.

Keramikė Indrė Svirskaitė meno pasaulyje sukasi nuo mažens. Po dailės pedagogikos studijų ją patraukė lipdymas iš molio, tad baigė ir keramikos mokslus. Užsukus pakalbėti, studijoje ant stalo buvo išrikiuoti lankytojų kurti puodeliai, lentynose sudėti mažosios liaudies architektūros kūriniai – altorėliai.

„Tokie altorėliai visada kabėdavo sodybose ant medžių“, – pažymėjo ji ir tęsė: „Mane labai žavi liaudies architektūra, savo dirbiniuose naudoju liaudies architektūros ornamentus, štai čia matyti dzūkiškų langinių motyvai. (...) Sudėtingiausia būna išlaukti, kol dirbinys būna krosnyje, nes labai nekantru pamatyti, kas gavosi“, – atviravo ji. Keramikė iš akmens masės sukurtus gaminius „kepa“ 1200 laipsnių įkaitintoje krosnyje, esančioje čia pat, studijoje.

„Kai dar nebuvo šio amatų centro, keliaudama Švedijoje, senamiestyje užsukau į parduotuvėlę. Nustebau ten radusi ne tik keramikės studiją, kurioje ji užbaiginėjo puodelius, bet ir priiminėjo lankytojus. Mane sužavėjo, kad galima derinti abi šias veiklas. Labai smagu, kai žmonės turi galimybę iš arti pamatyti kaip viskas vyksta, kaip atrodo menininkas, nes dažniausiai kūrybinis „bardakas“ slepiamas“, – sakė ji.

Šįmet I. Svirskaitė norėtų kūryboje panaudoti ir kitų regionų architektūros elementus, ne tik gimtosios dzūkų.

„Man labai patinka dirbti su žmonėmis, padėti jiems atrasti nuostabų kūrybos pasaulį, tad ir šįmet kartu daug kursime ir džiaugsimės procesu. Atrasti širdį džiuginančią veiklą linkiu ir jums!“, – atsisveikino keramikė I. Svirskaitė.