Asmeninės P. Galaunės ir J. Tumo-Vaižganto bibliotekos atskleidžia: inteligentai perskaitė tūkstančius knygų

Jei pas Kauno inteligentus užsuktume prieš penkiasdešimt ar šimtą metų, tikriausia su pasididžiavimu jie pakviestų užsukti ir į savo asmeninę biblioteką. Akys raibtų nuo gausybės knygų, nes Kauno inteligentai skaitė daug. Kokias knygas jie itin vertino? Šįkart žvilgtelkime į žinomų kauniečių – muziejininko, dailėtyrininko, kolekcininko Pauliaus Galaunės ir rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto – asmenines bibliotekas. Jose sukaupta tūkstančiai knygų. Narstant po lentynas laukia netikėti atradimai.

Lentynose – 12 tūkstančių knygų

Pirmiausia užsukime į Adelės ir Pauliaus Galaunių namus-muziejų. Buvusio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovo, dailėtyrininko, kolekcininko, bibliofilo, meno istoriko Pauliaus Galaunės (1890-1988) asmeninę biblioteką sudaro net 12 tūkst. ir 4 knygos lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų anglų, belgų, vokiečių, latvių, estų, baltarusių ir kt. kalbomis. Tai XVIII-XX a. leidiniai. Lentynose puikuojasi ir grožinė literatūra, itin daug Adomo Mickevičiaus kūrybos. Įdomu, kad bibliotekoje sukaupta net 500 vnt. leidinių apie žvejybą, mat P. Galaunė laisvalaikiu labai mėgo žvejoti.

Darbo kabinete-bibliotekoje matyti tik dalis knygų, likusios saugomos muziejaus saugyklose.

„Kai žmonės pirmą kartą čia ateina nusistebi „oho!“, – jiems būna toks didelis įspūdis, nes knygų devynios galybės! Gaila, visų 12 tūkstančių čia negalime sutalpinti, tačiau ir esančiosios ekspozicijoje kausto dėmesį”, – sako Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Memorialinių muziejų skyriaus vedėja Raimonda Kvietkutė.

Anot pašnekovės, kolekcionavimu P. Galaunė veikiausiai susidomėjo dar vaikystėje, stebėdamas tėtį kalvį Konstantiną, kolekcionavusį monetas, knygeles. Gavęs pirmus uždarbius P. Galaunė skubėdavo į antikvariatus ir knygynus ieškoti „perliukų“. Jį itin domino leidiniai apie meną, istoriją, kultūrą, muziejininkystę. Studijuodamas Sankt Peterburge, kur buvo didesnis pasirinkimas, jis pradėjo rinkti kolekcines knygeles.

„Užsienyje P. Galaunė itin ieškojo knygų apie Lietuvos liaudies meną, istoriją. Leidinius apie muziejininkystę jis kaupė būdamas Prancūzijoje. Sovietmečiu daugelį knygų iš Vakarų Europos jam atveždavo draugai, bičiuliai, o iš Amerikos atsiųsdavo dukra Dalia“, – pasakojo R. Kvietkutė.

„Reikia mylėti knygą, nes joje sukauptos didžiausios žmonijos dvasinės vertybės”, – yra sakęs P. Galaunė. Jis taip pat pabrėždavo, kad visa tai renka ne tik sau, bet ir savo tautai.

Knygų išdėstymas muziejuje paliktas autentiškas. Anot bibliotekininkų, knygos tobulai išrikiuotos: pagal loginę seką, pavardes, tematiką, surašyta, kada ir kur buvo įsigyta.

Itin vertingi leidiniai – su inteligentų, kultūros atstovų dedikacijomis. Seniausias – XVIII a. lenkiškas leidinys, kuriame rašoma apie astrologiją. Bibliotekoje yra šeši „Liaudies meno“ tomai, labai daug katalogų iš parodų, leidiniai su rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto dedikacija. Sukaupta meninių knygučių, dalyvavusių konkursuose Paryžiuje. Iš senesnių – keli tomai 1829 m. lenkų kalba apie architektūros meną. Tai vienas senesnių leidinių bibliotekoje.

P. Galaunė gerai sutarė su Lietuvos kryžius tyrinėjusiu Adomu Varnu, tad bibliotekoje saugomas albumas „Lietuvos kryžiai”. Tokių albumų buvo išleista vos 100 vnt., P. Galaunė gavo Nr. 42.

„Reikšdamas gilią pagarbą Tavo dideliam pasišventimui, nukreiptam meniškai istorinio-archeologinio mūsų tautos palikimo gelbėjimui ir globojimui, teikiu šią kuklią savo penkerių metų darbo dalelę ir linkiu tą apleistą dirvoną įarti ko plačiausiai", - dedikacijoje P. Galaunei 1926 m. gegužę rašė Adomas Varnas.

Bibliotekoje yra ir žento Viliaus Kaupo garsusis kūrinys „Daktaras Kripštukas pragare” (1984 m. leidybos).

P. Galaunės darbo kabinete-bibliotekoje posėdžiauti dažnai susirinkdavo XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai. 1930 m. organizaciją Kaune įkūrė bibliofilai, tarp kurių buvo ir P. Galaunė. Nariai turėjo numerius: P. Galaunė buvo Nr. 6, o Juozas Tumas-Vaižgantas – Nr. 15. Draugija atsirado iš poreikio kelti knygų kultūrą Lietuvoje, skatinti estetiškų knygų leidybą, jas saugoti, perrišinėti.

Svečiuose lankydavosi knygų mylėtojas Kazys Bizauskas, Vytautas Steponavičius, taip pat bičiuliai dailininkai Adomas Galdikas, Vytautas Kairiūkštis, Kajetonas Sklėrius, istorikas prof. Ignas Jonynas ir kt. Jie aptarinėdavo Lietuvos visuomeninio, kultūrinio, meninio gyvenimo aktualijas.

1937 m. Paryžiaus pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje XXVII knygos mėgėjų draugija pristatė išleistus leidinius. Viktoro Petravičiaus pasaka „Gulbė karaliaus pati“ buvo apdovanota Grand Prix, o Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ (iliustr. M. Bulaka) – aukso medaliu.

Darbo kambaryje-bibliotekoje dėmesį traukia garsaus baldų dizainerio Jono Prapuolenio apie 1925 m. sukurta knygų spinta, dekoruota tautišku eglutės ornamentu, žvilgsnis krypsta ir į išraiškingą rašomąjį stalą. Ant bibliotekos spintelių išdėlioti įvairūs liaudies meno drožiniai.

Knygų viduje įdomu pasižvalgyti į ekslibrisus, po 1930 metų P. Galaunė juos dėliojo į 27-tą puslapį.

„Turiu svajonę, kad kiekviena knyga atsidurtų „Libis“ sistemoje ir žmonės galėtų užsisakyti leidinius bei ateiti čia paskaityti, tyrinėti. Priimame praktikantus, iš čia jie išeina žibančiomis akimis, dar labiau susidomėję muziejininkyste“, – tikino R. Kvietkutė.

Keliaukime į rašytojo, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) asmeninę biblioteką, kurią 1933 m. jis paliko Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai (dab. KTU biblioteka miesto centre).

KTU bibliotekos Retų spaudinių fonde saugomą J. Tumo-Vaižganto biblioteką sudaro 1061 knyga ir periodiniai leidiniai. Tai – XIX a. ir XX a. istorijos, religijos, teologijos, kalbotyros, menotyros, sociologijos ir kitų mokslo krypčių leidiniai, išleisti lietuvių, latvių, lenkų, rusų, prancūzų, anglų, vokiečių ir lotynų kalbomis.

Vykdant J. Tumo-Vaižganto testamentą, 1934 m. Humanitarinių mokslų fakultete įsteigtas Vaižganto memorialinis muziejus. Jame buvo eksponuojami rašytojo baldai, paveikslai, įvairūs daiktai, o skaitytojams atvira jo asmeninė biblioteka bei iš bibliotekos perkeltas Rankraščių skyriaus fondas. 1941 m. nutraukus šio muziejaus veiklą, dauguma eksponatų pateko į dabartinį Maironio lietuvių literatūros muziejų, o rašytojo asmeninė biblioteka liko universiteto bibliotekoje.

„Ir knygos virto lietuvio kultūrintai sielai esminiu dalyku. Gal to nebūtume taip aiškiai pasergėję, kad rusų tautininkai nebūtų mums tų knygų uždraudę. Drausti draudė ir labai smarkiai, tačiau valstybės sienos sargyba tiek tepajėgė knygų plaukimą iš svetimos šalies sustabdyti, kiek nelyginant, vėjo pūtimą”, – apie spaudos draudimo laikotarpį „XXVII knygos mėgėjų metraštyje“ 1933 m. rašė aktyvus šios draugijos narys J. Tumas Vaižgantas. Beje, jis palaikė ryšius su knygnešiais, pats platino draudžiamą spaudą.

Retų spaudinių grupės vadovė dr. Edita Korzonaitė išskyrė, kad rašytojo bibliotekoje išsaugoti Jono Basanavičiaus, Vilhelmo Storostos-Vydūno, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos ir kitų žymių lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų darbai. Išskirtinę vietą užima Homero „Odisėja“ (1921) su gydytojo, vertėjo Jeronimo Ralio dedikacija J. Tumui-Vaižgantui, Viljamo Šekspyro „Venecijos pirklys“ (1928), Johano Volfgango Gėtės „Egmontas“ (1932), Frydricho Šilerio „Don Karlos“ (1930) bei kt.

Beje, 1922–1932 m. Humanitarinių mokslų fakultete J. Tumas-Vaižgantas skaitė kelis kursus: „Lietuvių kontrafakcinės literatūros istorija“, „Draudžiamasis laikas lietuvių literatūros istorijoje“, „Romantizmas lietuvių literatūroje“, „Moterys lietuvių literatūroje. Autorės ir tipai“ bei kt. Ruošiantis paskaitoms, lektorius nenorėjo naudotis spausdintais šaltiniais, o ieškojo rankraštinės medžiagos, tad 1923 m. jo iniciatyva Humanitarinių mokslų fakultete buvo įsteigtas Kultūros muziejus (dar vadintas Rašliavos muziejumi), kurio tikslas – rinkti rankraščius, fotografijas, korespondenciją, korektūras ir kt. 1930 m. fakultetui perdavus muziejaus fondą universiteto bibliotekai, joje buvo įkurtas Rankraščių skyrius.

Bibliotekininkė pasakojo, kad J. Tumas-Vaižgantas naudojo įvairius knygos nuosavybės ženklus: superekslibrisą (K. J. T.), ekslibrisus, antspaudus ar įrašus. Leidinius ženklino du ekslibrisai.

Vienas iš jų – su lietuvišku įrašu, datuojamas iš karto po spaudos atgavimo. Ornamento rėmelyje įrašyta: „Knýgu No“, „Skyrius“, „No“. Apačioje esančiame kaspine įrašyta: „Kun. Juozapo Tumo.“ Viduryje, saulės fone, dvi rankos laiko kryželį, virš jų matomas įrašas „Ora et labora“, po jomis – „Unitis viribus“. Kairėje pusėje pavaizduota sėdinti ir į knygą rašanti moteris, šalia kurios matoma susirangiusi gyvatė.

Antrąjį ekslibrisą 1919 m. sukūrė Lietuvos dailės istorikas, grafikas, Lietuvos universiteto lektorius doc. Paulius Galaunė. Jame pavaizduota celėje knygą skaitanti vienuolė. Šiuo ekslibrisu rašytojas ženklino visas savo knygas.

Daugelyje knygų matomos dedikacijos J. Tumui-Vaižgantui. Pavyzdžiui, pedagogo, filologo ir literatūrologo Zigmanto Kuzmickio vadovėlyje „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1930) yra autoriaus įrašas: „Mano Mylimam Mokytojui ir Rašytojui, kurio kūrybos žiedais papuošiau šį menką darbelį. Dr. J. Tumui Vaižgantui – Z. Kuzmickis. Kaunas, 1930 VD IX 20“ ar inžinieriaus, politiko, pedagogo, LR švietimo ministro Konstantino Šakenio leidinyje „Auszra“ ir jos gadynė“ (1933) – „Kanauninkui d-ui J. Tumui, bendradarbiui Vytauto Didžiojo Komitete. Autorius, 1933 II 8“.

Išsiskiria tiek teisininko, diplomato, signataro Petro Klimo, tiek matematiko, pulkininko dr. Prano Lesauskio dedikacijos. P. Klimo knygoje „Les Rapports des nations lithuanienne et polonaise“ (1927) įrašyta: „Kan. kun. J. Tumui, savo gerajam Dėdei“, o P. Lesauskio knygoje „Bendroji balistikos problema“ (1933) – „Brangiam Dėdei Vaižgantui“.

„Galbūt šiltesnis kreipinys naudojamas, nes rišo giminystės ryšys: P. Klimas buvo susituokęs su rašytojo sesers Severijos Mėginienės (Tumaitės) dukra Bronislava Mėginaite, o P. Lesauskis – su Barbora Mėginaite“, – pažymėjo dr. E. Korzonaitė.