Pereiti prie turinio
M raidė
Asociatyvi / BNS nuotr.

„Laimingos“ kojinės ar vairavimo pamokos: instruktorius atskleidžia, kuo pasitiki jaunimas

EismaspagalInga Stankevičiūtė
„Laimingos“ kojinės, tinkama egzamino diena, iš draugų išgirsti patarimai ir mintyse kartojamas sėkmės scenarijus – ar būsimieji vairuotojai tuo pasitiki labiau nei savo žiniomis? Vairavimo mokytojas, Vairavimo mokytojų gildijos veiklos koordinatorius Edvinas Rutkauskas jaunimui prietaringųjų etiketės klijuoti neskuba. Jo patirtis rodo, kad mokiniai ateina norėdami išmokti, o nuosekliai įgyjami įgūdžiai padeda atsisakyti įsitikinimo, jog egzamino rezultatą nulems tinkamai pasirinktas laikas ar sėkmę nešantis ritualas. Vis dėlto instruktorius mato ir spragų: išlaikytas teorijos egzaminas dar ne visuomet reiškia, kad mokinys pasiruošęs žinias taikyti kelyje.
E. Rutkauskas būsimuosius vairuotojus moko vienuolika metų: aštuonerius metus jis dirbo su automobiliais, turinčiais mechaninę pavarų dėžę, pastaruosius trejus moko vairuoti su automatine. Dirbdamas ir teorijos dėstytoju, ir praktinio vairavimo instruktoriumi, jis susiduria su įvairaus amžiaus mokiniais, todėl, kaip sako pats, savo pastebėjimų nenori paversti vienu visiems tinkančiu apibūdinimu.
„Kalbėti apie visus mokinius šabloniškai neįmanoma, nes visi labai skirtingi. Tačiau galima pasidžiaugti, jog vis mažiau mokinių ateina be motyvacijos, be noro mokytis ir išmokti“, – sako pašnekovas.
Noro mokytis netrūksta, tačiau teorines žinias tenka stiprinti
Kalbėdamas apie tai, kaip stipriai mokinių požiūrį formuoja draugai ir socialiniai tinklai, instruktorius neskuba jų įtakos vertinti neigiamai. Jo praktikoje tai dažniau susiję su mokymosi vietos ar mokytojo pasirinkimu nei su įsitikinimu, kad internete jau pavyko išmokti viską.
„O socialinių tinklų ir ypač draugų įtaka tikrai yra. Bet ji nėra neigiama ir dažniausiai nesusijusi su teorinėmis žiniomis, tai labiau yra rekomendacijos, kokią vairavimo mokyklą, kokį instruktorių rinktis“, – pasakoja E. Rutkauskas.
Jis pastebi ir kitą pokytį – vis daugiau mokinių iš karto renkasi automobilį su automatine pavarų dėže. Pašnekovo vertinimu, tai rodo besikeičiantį supratimą, kokių gebėjimų reikia geram vairuotojui.
„Ir su kiekvienu mėnesiu vis daugiau mokinių pradeda iškart mokytis vairuoti automobilį su automatine pavarų dėže. Kas rodo, jog požiūris jau keičiasi ir geras vairuotojas neprivalo būtinai vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže“, – teigia jis.
Tačiau mokinių motyvaciją instruktorius atskiria nuo jų teorinio pasirengimo. Būtent pastarąjį jis vertina itin kritiškai.
„Kalbant apie „viską žinančius“, tai liūdniausia yra tai, kad teorinis pasiruošimas yra tragiškai žemas, nes išlaikytas „Regitros“ teorijos egzaminas (dažniausiai iš 2–4 karto) neįskiepija mokiniui teorinio pasiruošimo kas jo lauks vairavime, praktikoje. Čia akmuo į mūsų valdžios požiūrį, kuris gaila yra visiškai priešingas europiniam mąstymui, bet neišsiplėsiu apie tai šįkart“, – savo vertinimą pateikia pašnekovas.
Teorijos egzaminas
Teorijos egzaminas / BNS nuotr.
Dėl teorinių žinių spragų prie jų tenka grįžti ir praktinių pamokų metu. Vis dėlto E. Rutkauskas nesutinka, kad tai būtų pagrindas kaltinti jaunąją kartą nenoru mokytis. Jo požiūriu, svarbu atrasti konkrečiam žmogui tinkamą mokymo būdą.
„Kad ir kaip dažnai šiandien naujoji karta yra minima kaip nenorinti mokytis ar daryti kažką naujo, reikia tik atrasti individualų variantą kaip išugdyti tą suvokimą ar norą vairuoti. Ir čia kartais praktikos metu tenka gerokai mokyti ir teorinių dalykų. Tačiau dėl to kaltinti naująją kartą nėra visai teisinga, kai Lietuvoje nėra privalomo teorijos mokymo būsimam vairuotojui“, – sako instruktorius, kritikuodamas teorinio rengimo tvarką.
Kaip atskleidžia instruktorius, jo pamokose svarbus ir pokalbis – mokiniai skatinami klausti, aiškintis ir suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje reikėtų elgtis būtent taip.
„Kadangi aš pats esu žmogus mėgstantis daug kalbėti, tai ir mokiniai pas mane dažniausiai yra priversti kalbėti ir klausinėti“, – pasakoja E. Rutkauskas.
Internete matytus patarimus jis taip pat siūlo įvertinti praktiškai. Pavyzdžiui, mokantis statyti automobilį paaiškėja, kad dalis mokinių jau būna susipažinę su socialiniuose tinkluose rodomais būdais.
„Dažnu atveju prieš pradedant mokytis parkuotis mokiniai jau būna „pasimokę“ iš „YouTube“ ir „TikTok“, kaip reiktų parkuotis, tada parodau realybėje dar lengviau ir tiksliau veikiančius variantus“, – sako pašnekovas.
Pasak jo, būtent realūs pavyzdžiai padeda pagrįsti rekomendacijas ir pelnyti mokinio pasitikėjimą.
„Galiu pasidžiaugti savimi, kad dažniausiai pavyksta rasti bendrą kalbą su mokiniu, ne tik padėti jiems įgyti vairavimo pradmenis, bet ir realiais pavyzdžiais išugdyti teisingą mąstymą vairuojant“, – teigia instruktorius.
Kartu jis pabrėžia ir mokytojo atsakomybę: „Bet vairavimo mokytojas ir turėtų būti savo srities profesionalas, turintis didelę patirtį, gilesnį suvokimą apie vairavimą, techniką, įgūdžius.“
Šiame kontekste pašnekovas kritikuoja Susisiekimo ministeriją dėl, jo vertinimu, pernelyg lengvinamų sąlygų vairavimo instruktoriams. Pats jis sako savo rekomendacijas dažniausiai galintis pagrįsti: „Taigi, ne dažnai ir tenka man pripažinti mokinio tiesą.“
Įgijus įgūdžių, prietarams lieka mažiau vietos
Ar jaunimas vis dėlto labiau nei vyresni besimokantieji linkęs pasikliauti prietarais? E. Rutkausko atsakymas aiškus: „Nemanau, kad jaunimas prietaringesnis, sakyčiau netgi atvirkščiai.“
Pašnekovo nuomone, jauni žmonės turi galimybių pasitikrinti informaciją, o jo paties mokiniai įvairiais ritualais prieš egzaminą užsiima nedažnai. Dažniau į pirmąsias pamokas jie atsineša pasakojimų apie laiką, kuriuo neva lengviau išlaikyti egzaminą.
„Tik atėję mokytis būna prisiklausę visko apie specifinius dienos laikus, ar savaitės dienas, kada geriau laikyti egzaminą. Bet po viso kurso su manimi, jie išsibando skirtingus laikus. O dėka sistemingo darbo ir įgytų įgūdžių, patys pamato kad tas laikas nebe toks svarbus. Aišku manifestacijomis užsiima tikrai neretas!“ – pasakoja instruktorius.
Kalbėdamas apie sėkmės paieškas, jis prisimena ir savo paties mokiniams kartojamą pokštą.
„Per 11 metų dažnai juokais siūlau receptą: į egzaminą ateiti su tortuku ir gėlių puokšte ir įteikti egzaminuotojui. Gaila nebuvo dar nei vieno bandžiusio“, – juokauja E. Rutkauskas ir priduria, kad mokiniai išlaiko savo jėgomis, be tokio „recepto“.
„Galiausiai visą magiją per egzaminą padaro ne ritualai ar prietarai, o pats mokinys“, – pabrėžia jis.
Instruktoriaus teigimu, pasitikėjimas savo gebėjimais auga kartu su nuosekliu mokymusi. Kai žmogus supranta, ką ir kodėl daro, egzamino rezultato nebereikia patikėti sėkmei.
„Kadangi vairavimas yra tikslus sistemingas darbas, tai per visą vairavimo kursą dauguma mokinių išsiugdo tą sistemingą mąstymą ir nebelieka vietos prietarams ir ritualams. O kai mokinys sako: „einu į egzaminą pabandyti“, tada supranti, kad mokinys nepasikliauja savo įgūdžiais ir žiniomis, o pasikliauja visatos kosmine energija, kuri nieko bendro su vairavimu neturi“, – sako E. Rutkauskas.
Kaip pasakoja E. Rutkauskas, prietarai jam nekliūva, kol mokinys yra gerai pasiruošęs ir mintys apie sėkmę neatitraukia jo dėmesio nuo vairavimo.
„Man svarbu, kad mano mokinys į „Regitrą“ eitų maksimaliai pasiruošęs savo jėgomis išlaikyti egzaminą. O kokios kojinės bus, čia jau jo reikalas“, – teigia pašnekovas.
Riba atsiranda tuomet, kai galvojimas apie prietarus ima užgožti tai, kas vyksta kelyje.
„Svarbiausia, kad prieš egzaminą galvotų kaip užtikrintai teisingai ir saugiai vairuoti. Bet jei labiausiai galvą spaus mintys „ar nesupainiojau laimingų kojinių kairės su dešine“ „pasirodo šiandien penktadienis 13 d. tai atšaukiu egzaminą“ ir kt., tada jau prasidės tie nereikalingi trikdžiai“, – aiškina instruktorius.
Kiek egzamino rezultatą lemia sėkmė?
Pokalbis apie prietarus neišvengiamai veda ir prie kito klausimo: ką reiškia po neišlaikyto egzamino ištartas „tiesiog nepasisekė“? Ar tai bandymas išvengti atsakomybės už savo klaidas, ar kartais rezultatui iš tiesų turi įtakos aplinkybės?
E. Rutkauskas pabrėžia, kad apie egzaminus išsamiau galėtų pasisakyti pati „Regitra“. Tačiau iš trijų dažnai aptariamų veiksnių – egzamino laiko, maršruto ir egzaminuotojo – jis daugiausia reikšmės teikia pastarajam.
„Bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mažiausią įtaką turi egzamino laikas. Antroje vietoje yra maršrutas, bet jis yra parenkamas egzaminuotojo. O vis tik didžiausią įtaką turi pats egzaminuotojas. Nors vėl gi, taip neturėtų būti“, – mano pašnekovas.
Jo vertinimu, problema yra erdvė skirtingai interpretuoti mokinio veiksmus: „O taip yra, nes egzaminuotojui palikta labai didelė laisvė savaip interpretuoti mokinio daromus veiksmus, nesvarbu kad yra egzamino vertinimo kriterijai.“
Tačiau tai nereiškia, kad instruktorius linkęs pateisinti kiekvieną mokinio klaidą. Kai ją lemia paties vairuojančiojo sprendimas, sėkmės klausimo, jo požiūriu, apskritai neturėtų kilti.
„O šioje situacijoje aš esu kategoriškas, jei mokinys kirto ištisinę, tai sėkmės čia nereiktų painioti, nes mokinys pats priėmė sprendimą ją kirsti“, – sako E. Rutkauskas.
Kita vertus, pašnekovas pasakoja susiduriantis ir su vertinimais, kuriems nepritaria.
„Bet būna tikrai apmaudu, kai mokinys jokio pavojingo veiksmo neatliko, o jam yra įrašoma kritinė klaida, nes egzaminuotojai dažnai pas mus vertina egzaminą „kas būtų, jeigu būtų“ principu“, – teigia jis.
Vairavimo egzaminas
Vairavimo egzaminas / BNS nuotr.
Kaip pavyzdį instruktorius pateikia situaciją prasto matomumo lygiareikšmėje sankryžoje. Jo pasakojimu, mokinys sulėtina, tačiau nesustoja ir pravažiuoja. Nors sankryža tuo metu buvo tuščia ir iš dešinės niekas neartėjo, pasak pašnekovo, jam įrašoma kritinė klaida.
„Pagal juos „o kas būtų, jei tu nepastebėtum artėjančios transporto priemonės?“ Bet nieko nebuvo tada, niekam nebuvo sukeltas pavojus“, – savo nesutikimą su tokiu vertinimu aiškina E. Rutkauskas.
Klausimų jam kyla ir dėl bendravimo egzamino metu. Pašnekovas sako girdintis, o kartais ir pats matantis egzaminuotojų emocijų nevaldymą situacijose, kai mokinys, jo vertinimu, veiksmą atlieka techniškai teisingai, tačiau ne taip, kaip tikisi egzaminuotojas.
Vis dėlto kritikuodamas instruktorius vėl pasitelkia humorą: „Tačiau nenoriu per daug neigiamai kalbėti apie egzaminuotojus. Neduokdie, perskaitę straipsnį mano mokinius pradės griežčiau vertinti.“
Grįždamas prie to, ką gali padaryti pats mokinys, E. Rutkauskas akcentuoja atsakingą pasiruošimą. Kaip sako pats, jo patirtis nepatvirtina prielaidos, kad jaunimas mieliau renkasi prietarus nei mokymąsi: norinčių išmokti mokinių daugėja, o įgytos žinios ir praktika padeda tvirčiau pasikliauti savimi.
„Svarbiausia yra tinkamas pasiruošimas, kuris turi prasidėti nuo atsakingo mokymosi teorinių pagrindų (ne tik išlaikyti teorijos egzaminą iš N-tojo karto), kurie leis suformuoti tinkamą mąstymą. Jis leis greit orientuotis praktikoje, pritaikant išmoktas teorines žinias. Praktikoje pasiekti maksimalų savarankišką sprendimų priėmimą“, – pabrėžia instruktorius.
Būtent taip pasiruošusį mokinį jis nori išlydėti į egzaminą – pasitikintį savo gebėjimais ir pasirengusį sprendimus priimti savarankiškai.
„O tada nuėjus į egzaminą, nebebus ko bijoti ir net labiausiai paniuręs egzaminuotojas nebus baisus, egzaminas bus išlaikytas!“ – drąsina E. Rutkauskas.
Piko valanda 2026

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Populiariausi straipsniai

Loading