„Kas vyksta Kaune“ skaitytoja kreipėsi į redakciją, siekdama išsiaiškinti dėl santuokos nutraukimo turtinių pasekmių, kuomet abu sutuoktiniai yra nuolatiniai gyventojai kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
„Su vyru sudarėme santuoką Lietuvoje, tačiau jau daugiau nei dešimt metų mūsų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje. Turime nemažai likusio registruoto nekilnojamo turto Lietuvoje ir mus domina skyrybos. Norime sužinoti, ar galima išsiskirti bei turtą esantį Lietuvoje pasidalinti Prancūzijos teismuose?” – plačiau klausimą advokatei pateikė skaitytoja.
Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.
Visų pirma pažymėtina, jog pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, šiuo atveju šalys turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų: arba kreiptis pagal jų bendrą gyvenamąją vietą į Prancūzijoje kompetentingą teismą arba pagal abiejų šalių pilietybę – į Lietuvos teismą. Tačiau sprendžiant, kokių teisės aktų pagrindu nustatytina jurisdikcija nagrinėti klausimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, tarptautinis šeimos bylų teismingumas nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinės tarptautinės privatinės teisės normas. Pažymėtina, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja jurisdikcijos klausimų, susijusių su sutuoktinių bendro turto padalijimu.
Tokie klausimai nepatenka ir į 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuri reglamentuoja jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir bylose, kylančius tarp ES valstybių narių taikymo sritį.
Konvencijoje nustatyta, kad jurisdikcija netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Skaitytojos atveju, Lietuva ir Prancūzija nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose.
Pagal ES Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, reglamentas taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų liesti tokių klausimų, kurie spręstų santuokos nutraukimo pagrindus ir nagrinėtų santuokos turtines pasekmes.
Remiantis CPK 786 straipsniu, išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į CPK 786 straipsnyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos teismų išimtinės jurisdikcijos taisyklę aiškina kaip reiškiančią ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių, leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą.
Taigi, remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, kitų Europos Sąjungos valstybių teismai neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl santuokoje įgyto Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto padalijimo.
Tokiu atveju šalys gali nutraukti santuoką Prancūzijos teismuose, tačiau dėl santuokos metu Lietuvos Respublikoje įgyto kilnojamo ar nekilnojamo turto padalinimo turi kreiptis į Lietuvos institucijas.
