Kaunietis Paulius Lazauskas domisi tarpukario architektūros istorija ir ją gimtajame mieste tyrinėja gyvai. Kaip statybos inžinierių jį jau seniai traukia išskirtiniai, savo stilistika išsiskiriantys tarpukario pastatai, praneša Kultūros paveldo departamentas.
Jam patinka užklysti į mažas, atokesnes gatveles, atrasti pastatus, kurių tiesiog neįmanoma nepastebėti, kai vien užmetęs akį pasakysi – va, čia tas Kauno modernizmas. Savo atradimų nuotraukomis jis dalijasi feisbuko paskyroje „Kauno architektorius” (taip tarpukariu buvo vadinami architektai) ir norinčius išvysti tuos tyliai „snaudžiančius”, visų užmirštus pastatėlius kviečia pasivaikščioti kartu. Tokių ekskursijų objektai daugeliui taip pat būna atradimas, nes tai ne tie garsieji, žymieji tarpukario modernizmo perliukai, kuriuos visi seniai žino ir kurie jau įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
„Kai Kultūros paveldo departamentas pakvietė inventorizuoti Nekilnojamąjį kultūros paveldą, tokių objektų, kuriuos norėjosi pasiūlyti įrašyti į Inventorių, jau turėjau gana daug. Per kokius penkerius šio savo pomėgio metus tikrai buvau prisirankiojęs nemažai. Tie pastatai nedideli, vieno ar dviejų aukštų, tokie greičiausiai išnyksta. Norisi, kad jie nebūtų užmiršti, kad žmonės daugiau žinotų apie juos“, – pasakojo P. Lazauskas, per šiuos ir praėjusius metus iš viso užpildęs 158 anketas.
„Tai jau turbūt visa disertacija išeitų?“ – klausiu. „Disertacijos tai tikrai nerašysiu, bet knygą apie Žaliakalnį galbūt, – atsakė P. Lazauskas. – Man patinka pasikalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis, kaimynais. Renkant informaciją apie tuos tarpukario namukus, prisikaupė daug įdomių pasakojimų, legendų, prisiminimų. Kalbinti žmonės daug ko pripasakojo, tačiau tai nepatikrinti faktai, galbūt tikrai tik legendos. To į Inventorių nesurašiau, o knygai gal ir įdomu būtų“.
Kaip pasakojo P. Lazauskas, jam pačiam vienas gražiausių ir įdomiausių yra funkcionalizmo stiliaus pastatas Hipodromo g. 23 (objekto ID inventoriuje – 420). Šį namuką Šančiuose 1935 m. pasistatė Romualdas Kaupelis (1905–1953), buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, paskui tapęs Adolfo Bironto štabo adjutantu. R. Kaupelis sovietų buvo suimtas 1948 m. ir dešimčiai metų įkalintas Sibire. Mūrinio vieno aukšto pastato forma išlikusi autentiška (projekto autorius-statybos technikas – Mykolas Želvys). „Mane žavi šio pastato autentiškos fasado dekoro detalės, langų apvadai, apvalaus langiukas (galbūt imitacija) virš įėjimo, karnizai prie parapetų, kampiniai puošybos elementai su horizontaliomis išorinėmis briaunomis, tvoros betoniniai stulpeliai, stogo čerpių danga ir stogo forma. Galbūt autentiškos durys, langai“, – teigė P. Lazauskas.
Akį traukia ir žavus dviaukštis gyvenamasis namas Žaliakalnyje, A. Mackevičiaus g. 84. 1933 m. statytas mūrinis pastatas (ID –1420) išlaikęs autentišką formą, tūrį, lenktą balkoną, jo turėklus, įėjimo stogelį, kampinių langų angas, karnizus. Iš duomenų Kauno regioniniame valstybės archyve, tapo aiškūs buvę namo savininkai – Valentina ir Petras Rakauskai. Projekto autorius – statybos technikas Igoris Karačauskas, techninę priežiūrą atliko inžinierius Teodoras Reingardas.
Mūrinis pastatas Aleksote, Kometų g. 13, (ID – 424) žavus ne tik architektūrine verte (funkcionalizmo stilius), bet ir dėl savo istorinės vertės. Čia gyveno žymus tarpukario asmuo. Tai buvęs profesoriaus, chemiko, visuomenės veikėjo, švietimo ministro Petro Juodakio namas. Pas profesorių šiame name lankėsi rašytojas, dramaturgas Balys Sruoga, profesorius Vladimiras Šilkarskis ir kiti. 1932 m. projektuotas namas (projekto autorius – inžinierius Kopelis Gudinskis) išlaikęs autentišką pastato formą, angų vietas, daug fasado apdailos elementų, čerpinį stogą, pusapvalį rizalitą su lenktais langais, pagrindinio įėjimo durų apdailos elementus.
Nors pastato Vilijampolėje, Linkuvos g. 40, (ID – 1125) autentiška išlikusi tik pagrindinio fasado siena nuo gatvės pusės, šio istorizmo stiliaus pastato būta gražaus. „Kampuose, po langais ir prie durų matosi iš plytų suformuoti išsikišimai (kesonai), kolonų imitacijos. Virš langų per vidurį suformuotos trapecijos formos apdailinės plytos. 1926 m. namą pasistatė Fevelis ir Zislė Podlevskiai, projekto autorius – statybos technikas Jonas Salenekas”, – pasakojo P. Lazauskas.
Žavus mūriukas Žaliakalnyje, Raseinių 26 (buvęs 24) daug autentikos išlaikęs ir išorėje, ir viduje (ID – 1458).” Išlikusi autentiška pastato forma, tūris, paradinės įėjimo durys, apvalus langas su smulkiu stiklų skaidymu, langų angos, stogo karnizai, grindų teraco danga prie lauko įėjimo, vidaus sustumiama pertvara (galbūt riešuto lukšto), laiptinės turėklai ir grindų danga, tvoros stulpeliai. Architektūros stilius – funkcionalizmas. Pastatas statytas 1938 m. (projekto autorius – Jokūbas Udalovas). Pasak P. Lazausko, šio namo užsakovas ir savininkas – vaistininkas, farmacininkas Adomas Mačius (1882–1957). Tai buvo aktyvus įvairių lietuviškų draugijų narys, kartu su Juozu Matulaičiu turėjęs vaistinę Kaune, Vilniaus gatvėje. Iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. , paskui į JAV emigravo 1950 m.
„Namo kambariai prieškaryje ir karo metu buvo nuomojami. Kaip mena amžininkai, jau 1944 m. ar 1945 m. name buvo įkurtas vaikų darželis, vėliau tapęs sanatoriniu ir savaitiniu. Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje darželis dar veikė. Vėliau pastatas keletą metų buvo tuščias. Neužilgo pastate buvo įkurdinta kompleksinio vaikų sporto dviračių mokyklos administracija. 1991 m. paveldėtą namą su garažu perėmė Adomo Mačiaus dukra Irena Mačiūtė-Linartienė. I. Mačiūtė kartu su tėvu 1950 m. emigravo į JAV. Ji paveldėtą turtą nusprendė perduoti Kauno savivaldybei su sąlyga, kad name bus įkurtas pedagogo, filologo Zigmo Kuzmickio (1898–1976) muziejus. Turto tvarkytoja ir valdytoja paskyrė Teresę Jančiūtę-Kuzmickienę. Teresė ir Irenos Mačiūtės vyras Vytautas Linartas buvo pusseserė ir pusbrolis. 1992 m. pavasarį buvo pradėti sporto mokyklos iškraustymo darbai. Vėliau pirmame namo aukšte buvo įkurtas vienas iš Kauno savivaldybės viešosios bibliotekos filialų, o 1995 m. antrame namo aukšte buvo atidaryta Zigmo Kuzmickio dokumentų ir rankraščių ekspozicija”, – informacija apie namą dalijosi P. Lazauskas.
Pastatas (ID – 1075) Žaliakalnyje, Aušros g. 32, kur dabar įsikūrusi Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla, išlaikęs autentišką formą, tūrį, fasado dekoro detales, langų karnizus, kolonų imitacijas, atiką, balkonų turėklus. Tarpukariu, apie 1930 m., šį pastatą pasistatė „Pieno lašo” draugija. „Pieno lašo” draugija rūpinosi kūdikiais, vaikais, jų motinomis, steigė kūdikių ir vaikų globojimo punktus, kovojo su kūdikių ir motinų ligomis, mirtingumu. Architektas inžinierius Feliksas Vizbaras šiai organizacijai projektą parengė nemokamai. Prie draugijos veiklos daug prisidėjo ir Prezidentas Kazys Grinius. Jis buvo “Pieno lašo” draugijos pirmininkas. Sovietmečiu čia veikė vaikų darželis, vaikų infekcinė ligoninė. Nuo 1989 m. – muzikos mokykla.
Žinantieji įdomų, dėmesio vertą objektą Inventoriui gali pasiūlyti čia.
