Kauno modernizmo architektūra arba Kauno tarpukario architektūra, susiformavo praeito šimtmečio pirmoje pusėje 1919-1940 metais. Kaune tuo metu iškilo apie 12 tūkst. naujų pastatų, kuriuos vienija bendri architektūriniai bruožai. 2021 metų pradžioje, UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta nominacinė paraiška dėl Kauno modernizmo architektūros įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą, o jų vertinimo ir verdikto belaukiant – pasižvalgykime po modernizmo architektūrą atspindinčius Kauno pastatus.
Kai Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, miestas pradėjo sparčiai vystytis, o į jį kėlėsi valdžia, inteligentija bei buvo pradėtas kurti naujas valstybės centras. Per mažiau nei 20 metų Kaunas virto į modernią sostinę, kurioje architektūros objektai atliko labai svarbų vaidmenį ne tik kuriant miesto infrastruktūrą, bet ir stiprinant tapatybę.
Kauno modernizmo architektūra rėmėsi Vokietijoje susiformavusiu Bauhaus stiliumi, kuriame derėjo funkcionalumas ir estetika. Ši architektūra naudoja daug vertikalių, todėl pastatai atrodo ilgi ir siauri. Svarbi puošybos detalė buvo durys, o Kauno modernizmą formavo ir lietuviško identiteto elementai, nacionaliniai ornamentai, tautinio stiliaus raštai.
„Pienocentro“ rūmai
Visiems kauniečiams gerai žinomas pastatas, siejamas su tarpukario architektūra, stovi Laisvės alėjoje, prie fontano. Statinio savininkas ir pagrindinis naudotojas tarpukario Kaune buvo svarbi to meto įmonė Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“.
1931 metais „Pienocentro“ bendrovės administracinių rūmų projekto konkursą laimėjo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Prie projektavimo prisidėjo ir architektas K. Reisonas. Statyba tęsėsi iki 1934 metų, o tarptautinėje parodoje Paryžiuje 1937 metais rūmai buvo apdovanoti garbės diplomu ir bronzos medaliu. Šie rūmai taip pat pažymėti Europos paveldo ženklu ir yra pripažinti kaip Kultūros paminklas.
Šis pastatas tuometiniame Kaune buvo vadinamas „dangoraižiu“, mat smarkiai išsiskyrė iš žemų Laisvės alėjos pastatų. Pastatas yra „L” raidės plano, 5 aukštų su mansarda, po visu pastatu ir kiemu įrengtas rūsys, o šalia išlikęs dviejų aukštų priestatas sargo butui. Fasadai iš gatvės pusės paįvairinti tariamaisiais rizalitais ir pirmą aukštą juosiančiu plačiu, plokščiu, šviečiančiu stiklo ir metalo stogeliu. Pirmojo aukšto fasadas dengtas juodo poliruoto labradorito plokštėmis, kitų aukštų – granitiniu tinku. Pastato viršutinė dalis paryškinta modernizuoto istorizmo statiniams būdingu profiliuotu karnizu.
Išskirtinis pastato bruožas, tai gaubtas kampinis fasadas su lenktais langais. Tiesa, dabar lenkti langas išlikę tik antrame aukšte. Autentiškos interjero detalės beveik neišlikusios. Pagrindinė laiptinė ovalinės formos, ją puošia stiklo vitražai ir lifto šachta. Deja, autentiškas šveicariškas liftas išmontuotas XX a. 9 dešimtmetyje. Laiptų pakopos ir aikštelės mozaikinio betono, turėklai art deco stilistikos – metaliniai, ornamentuoti, su mediniais profiliuotais porankiais.
Pirmame aukšte buvo įsikūrusi bendrovei priklausanti krautuvė ir valgykla. Greta buvo įrengta užkandinė, vadinta „Pienocentro“ darželiu. Pirmame ir antrame aukštuose veikė vyrų ir moterų kirpyklos, kurių paslaugomis naudojosi turtingi kauniečiai. Antrame ir trečiame aukšte buvo administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – prabangūs butai, kuriuose gyveno Lietuvos valstybės veikėjai (Juozas Urbšys, Juozas Tūbelis, Dovas Zaunius). Po pirmuoju rūmų aukštu buvo erdvus rūsys – „ledainė”. Kol Kaune nebuvo pastatyta centrinė pieninė, rūsyje buvo įrengta nedidelė pieninė ir šaldytuvas.
Nuo 1946-ųjų iki 2014-ųjų, t.y. daugiau nei 50 metų, metų šiame pastate veikė Kauno technologijos universitetas, o nuo 2018 metų pastatas perduotas privatiems asmenims.
VDU karo muziejus
1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. 1921 metais pradėta formuoti Vienybės aikštė, joje atidarytas ir pirmasis karo muziejus, tačiau, dėl blogos pastato vidaus būklės, pastatas buvo uždarytas ir pradėta planuoti naujo muziejaus komplekso statybą.
Naująjį muziejų-kompleksą suprojektavo architektai K. Reisonas, V. Dubeneckis ir K. Kriščiukaitis. „Muziejų muziejumi“ vadintame objekte ketinta sutalpinti ne vieną muziejų, tačiau čia iki šiol veikia tik karo ir M. K. Čiurlionio dailės muziejai.
Nors naujųjų rūmų kompozicija buvo pakankamai klasikinė, tačiau fasadų formose buvo pastebimi pirmųjų modernistinės architektūros bandymų fragmentai, o kai kuriose detalėse galima įžvelgti ir art deco įtaką.
„Kariškoji“ pastato pusė kur kas griežtesnių formų, fasadas sudarytas iš trijų rizalitų. Apatinę pastato dalį formuoja dvi langų eilių horizontalės, viršuje užbaigiamos funkcijos padiktuotomis plokštumomis. Centrinėje dalyje esantis įėjimas pakeltas, o į jį vedantys rusvo granito laiptai turėjo atlikti tribūnos funkcijas. Pagrindinis akcentas – virš pastarosios dalies esančios penkios langų vertikalės, skaidomos šešių sudvejintų piliastrų. Viršuje, pagal pirminį sumanymą, turėjo būti įrengta skulptūra.
„Čiurlioniškoji“ pusė kiek kitokia, vidurinis rizalitas pusapvalis, skaidomas langų ir virš pastato tūrio „iššokančių“ piliastrų, uždengtų žalvario karūnėlėmis ritmo. Vietoje plokštumų įrengti vertikalūs langai, pagrindinis įėjimas įrengtas per išsikišusį portalą. Link kiek aukščiau įrengtų šoninių įėjimų veda rusvi granitiniai laiptai. Visas muziejų kompleksas yra padengtas šviesiu granitiniu tinku.
Muziejaus pastatą ir svarbiausią šalies memorialinę erdvę – jo kiemelį, įrėmina laužtos formos pusapvalių arkų galerija su patrankų ekspozicija, kuri pagrindinį pastatą jungia su kariliono bokštu. Dar vienas muziejaus akcentas, tai ne vieno kauniečio fotoalbumus puošiantys iš Astravo dvaro Biržuose atkeliavę liūtai.
Dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnyba
Vytauto prospekte įsikūręs Kauno karo ligoninės pastatų kompleksas suprojektuotas architekto A. Farafontjevo. Nuo 1836 m. karo ligoninės reikmėms Kaune buvo naudojami Karmelitų vienuolyno pastatai, 1850 m. nuspręsta ligoninę plėsti ir 1853 – 1855 m. vienuolyno teritorijoje pastatomas karo ligoninės pastatas, kartu suprojektuota virtuvė, pirtis, dirbtuvės, tarnautojų namas, sandėliai, priešais ligoninę pasodintas parkas, teritorija aptverta mūrine tvora.
1883 m. prasidėjus Kauno tvirtovės statyboms karo ligoninė išplėsta. XX a. pr. plane pažymėta 15 pastatų: atsirado koplyčia, šalia jos kiti mūriniai pastatai, medinis gyvenamasis namas parke, katilinė su kaminu bei keli mediniai sandėliai. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išnešiotas ligoninės inventorius, apniokoti pastatai, sudegė dezinfekcijos punktas.
1920 m. karo ligoninės vyriausiuoju gydytoju paskirtas ir iki 1939 m. šias pareigas ėjo pulkininkas leitenantas, medicinos daktaras Kazys Oželis (1886 – 1960 m.), kuriam vadovaujant patalpos pagal tuometines galimybes imtos tvarkyti, o 1927 m. pradėti kapitaliniai ligoninės pastatų atnaujinimo darbai, pirmiausia suremontuoti skalbyklos, virtuvės ir dezinfekcijos pastatai.
1928 – 1930 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio (1893 – 1993 m.) projektus rekonstruotas pagrindinis ligoninės pastatas, tarpusavyje sujungti koplyčia ir vienaukštis pastatas šalia Karo ligoninės g. tapę vienu ligoninės pastato rytų korpusu, 1930 m. sklypo rytinėje dalyje pastatyta Lietuvos universiteto Akių ir ausų klinika.
Tuo pačiu laikotarpiu ar šiek tiek vėliau buvo išplėstas Infekcinių ligų korpusas, atstatytas namas personalui. Iš viso ligoninei priklausė 21 pastatas (13 mūrinių ir 8 mediniai), kuriuose buvo terapijos, ausų, nosies ir gerklės ligų, odos ir veneros ligų, chirurgijos, akių skyriai ir pagalbinės įstaigos: vaistinė, rentgeno kabinetas, laboratorija, prozektoriumas, patologinės histologijos kabinetas, dantų ligų kabinetas, hidroelektrinės terapijos skyrius, taip pat buvo koplyčia, medicinos biblioteka, atskira ligonių biblioteka su skaitykla.
Pasibaigus remontui, karo ligoninė tapo viena geriausiai įrengtų ligoninių Lietuvoje, 1930 m. jai suteiktas dr. Jono Basanavičiaus vardas.
Klinikos ir karo ligoninės pastatų kompleksas Vytauto prospekte yra išdėstytas tūrine erdvine kompozicija, kurią formuoja išlikę Karo ligoninės bei Akių ir ausų klinikos pastatai, parkas ir teritoriją juosianti tvora. Teritoriją juosia tinkuota plytų mūro tvora, dekoruota nišomis, profiliuotų plytų mūro karnizu ir plytų mūro stulpeliais.
Centrinėje teritorijos dalyje yra išlikę akmenų grindinio fragmentai, taip pat išlikę ir parko fragmentai su pavieniais lapuočiais medžiais ir eglėmis. Teritorijoje taip pat yra Jono Basanavičiaus paminklas.
1992 m. ligoninės kompleksą perėmė LR Krašto apsaugos ministerija, iki šiol, daugelyje pastatų veikia Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba. Pastatas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
