1920-1923 m. Kaune veikė aštuonios turgavietės: Žuvų, Senoji, Naujoji, Žaliojo kalno, Vienybės aikštės, Šančių, Vilijampolės ir Aleksoto. 1935 m. liko septynios. Šįkart su istorike Aiste Lazauskiene keliaujame pasižvalgyti į Senąją, Žuvų ir Žaliakalnio turgavietes.
Pagrindinė – „senoji rinka“
Į turgų ūkininkai atveždavo savo prekes parduoti miestiečiams. Žmonės turguje susitikdavo pirkti, parduoti, pajuokauti, pabendrauti, mainyti, o kai kas ir apsukti. Čia vykdavo loterijos ir „Laimės ratai”. Vaikai už mokestį siūlydavosi parnešti pirkinius, štai 1935 m. priėję prie kalėdinių eglučių pirkėjų vaikai siūlydavosi jas parnešti namo už 50 ct. Turguose apsilankydavo ir ilgapirščiai. Buvo atskira perpardavinėtojų kategorija, vyko prekyba urmu. Čia susidurdavo kaimas ir miestas.
Pagrindinis Kauno turgus tarpukariu buvo Senamiestyje, tarp Seimo, Lukšio ir Jablonskio gatvių, tai „Senoji rinka“, kur veikė ir „talkučkė“ (daiktaturgis). Šis turgus veikė nuo 1852 m. ir jame buvo galima rasti visko: vaisių, daržovių, medaus, javų, mėsos, paukščių, pieno produktų, taip pat manufaktūros prekių, statybinių medžiagų, galanterijos prekių, naujų baldų, naujų drabužių, indų ir kt.
„Tai seniausias ir labiausiai užgrūstas Kauno turgus, kur buvo galima rasti visko: nuo adatos iki paukščių“, – sakė istorikė. Prekyba čia vyko namukuose-krautuvėlėse bei už jų.
Senoji turgavietė buvo panaikinta 1976 m.
„Žuvų rinkoje“ – naktinė prekyba
Senamiestyje tarp Jakšto, Valančiaus, Kalvių, Jonavos ir Lukšio gatvių veikė dar viena populiari turgavietė – „Žuvų rinka“, atidaryta 1856 m. Čia prekiauta maisto produktais, daržovėmis, knygomis, avalyne, malkomis, pašarais, o žuvimi – tik viename skyriuje. Vasaros naktimis čia vykdavo urmo prekyba daržovėmis, prekeiviai atvykdavo net iš Kėdainių bei kitų miestų, nutolusių 50 km spinduliu. Naktinė prekyba prasidėdavo vidurnaktį.
„Viena močiutė pasakojo jau pokariu iš vienos gyvenvietės, nutolusios apie 30 km, eidavusi į Kauno turgų iš vakaro, o ryte jau būdavusi turguje. Taip elgdavosi vargingiausiai gyvenantys žmonės, kurie net arklio neturėjo“, – pažymėjo pašnekovė.
Turgaviečių darbo dienos skyrėsi: Senamiesčio ir Žuvų – veikdavo kasdien, Žaliakalnio gyvulių turgus dirbdavo antradieniais ir ketvirtadieniais.
Žaliakalnyje – gyvulių gaudesys
Nuo 1876 m. prie Ukmergės ir Žemaičių gatvių veikė senoji Žaliakalnio turgavietė. Kaunui tapus laikinąja sostine čia nebetilpo visi norintieji prekiauti. Turgavietėje prekiauta vaisiais, daržovėmis, kiaulėmis, karvėmis, kaip kokiam Šeduvos miestelio turguj. Prilijus ši turgavietė skęsdavo purvyne. Senoji Žaliakalnio turgavietė turėjo skyrius: vežimams (be prekių) sustoti, krepšiams, pintinėms bei dėžėms pasidėti ir kt. Šalia buvo stiprūs barjerai gyvuliams pririšti, o už barjerų stovėjo nauji kioskai, kuriuose pardavinėjo galanteriją, kitas prekes.
Kokį vaizdą čia išvystume 1928 m. gruodžio 6 d.? Turguje įvairius garsus skleidė: 53 arkliai, 100 penėtų kiaulių, 158 nepenėtos kiaulės, 51 karvė, avių, ožkų, paršelių – apie 30 ir daug kitų smulkių gyvulių ir paukščių.
Pradėjus statyti Prisikėlimo bažnyčią turgavietė tapo ne kokia kaimynyste: aplink nešvara, triukšmas. Nutarta ją iškelti. Maždaug 1937 m. turgus perkeltas į Zanavykų g. gyvulių turgavietę – dabartinį Žaliakalnio turgų, kuris šioje vietoje veikė nuo 1926 m. lapkričio. Ūkininkams ten buvo daugiau vietos: erdvu, yra kur vežimą pastatyti, arklius pavedžioti. Čia prekiauta karvėmis, kiaulėmis, avimis, kitais gyvuliais (išskyrus arklius), taip pat pašaru.
„Gyvulių turgų Kaune jau nebeturime. Aleksoto turguje anksčiau dar prekiaudavo šuniukais, kačiukais, o dabar jau nebegalima. Mažiesiems turgaus lankytojams būdavo didelis džiaugsmas paganyti akis į šuniukus ar paukščiukus. Prekyba gyvuliais – didžiausias skirtumas, lyginant tarpukario Kauno ir dabartines turgavietes”, – išskyrė istorikė A. Lazauskienė.
Turgaus kontrolieriai
Turgavietėse tvarką prižiūrėdavo savivaldybės nusamdyti kontrolieriai, mokesčių surinkėjai. Jie turėjo uniformas, iš prekeivių surinkdavo mokesčius, duodavo kvitus. Įprastai turguje dirbdavo vienas ar du mokesčių rinkėjai bei padėjėjai. Jei kas nesutikdavo mokesčių mokėti – į pagalbą ateidavo policininkai.
Kauno turguose už atvežtus parduoti gyvulius tekdavo mokėti: už arklį imti 3 Lt, už karvę ar penėtą kiaulę – 2 Lt, už kitus mažesnius gyvulius – 0,75 Lt.
„Palyginus, nedidelės rinkliavos, nes darbinis arklys 1928 m. kainavo apie 300-400 Lt, lengvasis arklys – 600-700 Lt, pieninė karvė – 400 Lt, kiaulė – 125-150 Lt“, – sakė istorikė A. Lazauskienė.
Už pardavimo vietas irgi reikėdavo mokėti: kainavo mūrines krautuvėlės, stalai, pintinės, dėžės.
Tarpukario spaudoje ir savivaldybės tarybos protokoluose pažymėta, kad ne visi norėdavo mokėti už prekybinę vietą, esą bobutės nešiodavo pardavimui kiaušinius aplinkinėse gatvėse.
„Spaudoje rašo: bobutės kiaušinius po visą kvartalą nešioja. Arba vežikas nenori mokėti už stovėjimą ir užkemša gatves iš lėto keliaudamas. Kad išvengtų turgaus mokesčio – propaguota išnešiojamoji prekyba. Žinoma, ir už tai reikėjo susimokėti, bet mažiau, nei už vietą turguje“, – kalbėjo istorikė.
Pasak istorikės, XX a. 4 deš. vid. nutarta iškelti turgus iš miesto centro, nes tai esą gadina miesto veidą, aikštes nuspręsta skirti miesto reprezentacijai, iškilmėms, o ne baubiantiems gyvuliams, nešvarai, triukšmui ir chaosui. Tiesa, Senasis turgus paliktas veikti dėl patogumo ir panaikintas tik sovietmečiu.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
