Kauno savivaldybei prieš savaitę paskelbus apie ketinimą Laisvės alėjoje statyti paminklą Lietuvos policijai, sukilo ir visuomenininkai, ir paveldo sargai. „Kas vyksta Kaune“ antradienį sulaukė „Viešojo intereso gynimo fondo“ įkūrėjo Sauliaus Dambrausko laiško, kuriame advokatas dėsto istorinius kontrargumentus obelisko statyboms šioje vietoje. Toliau pateikiamą tekstą S. Dambrauskas adresavo ir savivaldybei.
„Paminklai yra statomi už praeities nuopelnus. Ir tie nuopelnai, ir laikotarpiai, kuriais šie nuopelnai atsirado, turėtų būti reikšmingi. O jeigu tai nėra ilgo laikotarpio nuopelnai, tai jie turi būti bene didvyriški.
Pasiūlymas pastatyti paminklą policijai iš miesto biudžetinių (t. y. viso miesto gyventojų) lėšų turėtų būti pagrįstas.
Deja, tenka sutikti su filosofo ir kultūros teoretiko, VDU profesoriaus Gintauto Mažeikio pastebėjimais (lrt.lt publikacijoje „Filosofas Mažeikis apie obeliską Lietuvos policijai Kaune: nuvalkiotas ir neįdomus“):
„Ar kuo nors Kauno miesto policininkai per 20 amžių savo veiklomis išsiskyrė [iš kitų] profesijų? Ar jie buvo ypatingi 1940 m.? Ar jie saugojo žydus 1941 m.? Ar jie įsitraukė į Nepriklausomybės sąjūdį pokario metu? Dalyvavo pogrindiniuose išsivadavimo judėjimuose? Ar nemalšino Kalantos protestų? Ar policija taip atsinaujino, tapo garbinga ir šlovinga, kad ją reikėtų išskirti, o ne Lietuvoje pripažintus rašytojus, poetus, mokslininkus, kovotojus už Laisvę, kurie turi visuotinę Lietuvai ir Kaunui reikšmę.“
Taigi kyla klausimas, kuris laikmetis profesinės atkarpos raidoje lemia įpaminklinimo svarbą, tikslą bei institucinius nuopelnus?
Tarpukario Nepriklausomos Lietuvos policija kaip institucija ypatingais nuopelnais neišsiskyrė, o Lietuvą okupuojant sovietams – iš dalies net ir nepateisino visuomenės lūkesčio rimčiau pasipriešinti okupantams. Vis dar tenka nuryti istorinį kartėlį, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu ši institucija taip pat buvo iš dalies įvelta į holokausto tragediją ir instituciniu lygiu tokiam prievartiniam įtraukimui rimtai nepasipriešino.
Sovietmečiu tarybinė milicija savo kriminalinės kardomosios priežiūros funkcijas sutapatino su politinių represijų funkcijomis ir ne tik sėkmingai dalyvavo gyventojų trėmimuose ir politinėse represijose pokarinėje Lietuvoje, bet ir vėlesniu, jau net ir priešsąjūdiniu laikotarpiu „garbingai nešė tarybinės liaudies idealų vėliavą“ sąžiningai slopindama bet kokius nacionalinio išsivadavimo požymius pagal politinės valdžios valią.
Ir čia profesinės kankinystės pavyzdžių, kurie būtų išgarsėję kaip politiniai kankiniai, gynę teisingumo idealus represinių ideologijų kontekste, o šiandien mums bylotų kaip instituciniai „advokatai“ iš Anapilio, deja, tiesiog nežinome. Jeigu tokių išimčių yra, tai juos derėtų išaukštinti, tačiau kol kas rimtesnių istorinių studijų apie tai negirdėti.
Tačiau net ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę savo vidinių funkcijų bei vertybių paieškose Lietuvos policija vis dar patiria tam tikros „paauglystės“ paieškos laikotarpius, kai savo funkcijas – ginti žmogaus ir visuomenės teises „saugant įstatymą ir teisėtumą“ – kartais sunkiai atskiria nuo tarnavimo politinės valdžios įnoriams. Ir čia iliustracijų net ir Kaune nereikia toli ieškoti.
Štai tam, kad 2017 metais A. Smetonos alėjoje savivaldybė galėtų neteisėtai nukirsti kelis (iš 217) paskutinius ekspertų-dendrologų įvertintus sveikus gatvės medžius (kaip neva pavojingus), reikėjo vykdyti policinę operaciją ir taikyti prievartą prieš vaikus, kelis menininkus ir tik teise „apsišarvavusį“ advokatą (vargu, ar operacijai tuo metu vadovavęs komisaras tai prisimena kaip garbingą kovinį nuopelną). Vėliau prieš šiuos asmenis buvo inicijuoti administraciniai persekiojimai, kuriuos nutraukė tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs visuomenės pasipriešinimo pagrįstumą.
Arba garsieji Garliavos įvykiai, kuriuose civilinės bylos įvykdymui atimant vaiką iš globėjos-teisėjos buvo atlikta tikra karinė operacija, kurioje dalyvavo apie 200 apsiginklavusių pareigūnų, o vėliau buvo vykdomi baudžiamieji ir administraciniai persekiojimai net ir prieš su šiais įvykiais nesusijusius jaunuolius, kurie tiesiog viešai reikalavo „Tiesos“ šį žodį kreidutėmis užrašydami ant Nemuno krantinės.
Taigi Lietuvos policijai tikrai nebuvo lengva nuo 1990 metų „persitvarkyti“, tačiau ir ši sritis yra pažymėta ilgomis ir sudėtingomis kovomis su vidine korupcine sistema ir vertybiniais prieštaravimais.
Tuo tarpu politine nepriklausomybe nuo valdžios institucijų poveikio kaip būtina šios institucijos „išsivadavimo“ sąlyga Lietuvos policija vis dar negali pasididžiuoti.
Tad šiuo metu ne paminklą reikia statyti Lietuvos policijai, bet padėti jai sustiprėti ir suartėti su visuomene, suteikiant naujų integralumo galimybių ir, žinoma, lėšų materialinei bazei bei sąžiningos tarnystės skatinimui.
Pažymėtina ir tai, kad tokio paminklo pastatymas nebuvo numatytas šios Laisvės alėjos atkarpos techniniame projekte, kuris buvo pristatytas visuomenei 2022-05-18, todėl šiam patvirtintam techniniam projektui tokia iniciatyva taip pat prieštarauja.
Apibendrinant kas pasakyta, procedūrine tvarka teikiu šiuos pasiūlymus oficialiam svarstymui ir prašau dėl šių pasiūlymų nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą, kuris būtų nustatyta tvarka skundžiamas:
1. Atsisakyti policijos kaip institucijos įpaminklinimo, pastatant paminklą Lietuvos policijai reprezentatyvioje Kauno miesto centro erdvėje už biudžeto lėšas, o paminklui numatytas biudžetines lėšas paskirti policijos instituciniam stiprinimui bei pareigūnų skatinimui už sąžiningą ir atsidavusį darbą tarnystėje visuomenei.
2. Klausimą dėl pritarimo Lietuvos policijos kaip institucijos įamžinimo Kaune pastatant paminklą iš miesto biudžeto lėšų spręsti surengiant miesto gyventojų apklausą pagal nustatytą viešų apklausų vykdymo reglamentavimą.
3. Esant privačioms iniciatyvoms įpaminklinti Lietuvos policiją kaip instituciją sudaryti sąlygas tokį paminklą pastatyti iš privačių lėšų (pavyzdžiui, „Viči“), tokį sumanymą leidžiant realizuoti privačioje, o ne miesto reprezentatyvioje erdvėje“, – teigiama naujienų portalui antradienio rytą siųstame laiške.
Panašią idėją obeliskui numatytus 215 tūkst. eurų verčiau skirti tiesiogiai policijai šiandienos tarybos posėdyje išsakė konservatorė Andrijana Filinaitė, taip pat paklaususi, ar svarstyta lėšas panaudoti racionaliau. Kauno mero atsakymą galite pažiūrėti čia:
Apie tai, kad Laisvės alėjoje rengiamasi statyti obeliską Lietuvos policijai Kauno savivaldybė pranešė birželio 13-ąją. Beveik aštuonių metrų „Paminklas Lietuvos policijai – GINTI. SAUGOTI. PADĖTI.“ statomas artėjant Lietuvos policijos vardo šimtmečiui.
Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio skyriaus vedėją Svaigedą Stoškų savivaldybės sumanymas nemaloniai nustebino, bet iniciatoriai sako, kad planų spalio pradžioje atidengti skulptūrą neatsisakoma.
„Jei nebus to (KPD) sutikimo duota, vis tiek kažkaip bus. O kaip bus tada? Nežinau. Nesiryžčiau čia prognozuoti, kaip gali baigtis, aš tikiu, kad tos diskusijos įvyks, tos pusės išgirs argumentus ir bus rastas kažkoks kompromisinis sprendimas“, – LRT reporterei Jūratei Anilionytei sakė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
Daugiau šia tema
Savivaldybė priešais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastatą projektuojamam obeliskui ketina skirti 215 tūkst. eurų.
Viešas paminklo pristatymas vyks birželio 27 d. 17 val. Kauno miesto savivaldybės Mažojoje salėje (Laisvės al. 96). Gyventojų pasiūlymai bei klausimai projekto rengėjams priimami iki birželio 27 d. 18 val. el. paštu [email protected] bei per viešą pristatymą visuomenei.
