Kaunietiškos vertybės vyrauja visame mieste, bendruomenių atstovai nori to, kas geriausia vietiniam gyventojui. Valdžia, pasitaiko, neįsiklauso į kauniečių norus ir veikia atskirai nuo miesto bendruomenių, todėl gyventojams tenka imtis iniciatyvos ir Kauną kurti patiems, naudojant vietos savivaldos principus ar pasitelkiant kūrybą, taip parodant jų istorijas ir išgyvenimus. Deja, ne visos miestiečių iniciatyvos pasitinkamos palankiai – dėl to kyla konfrontacija ir nesusikalbėjimas.
„Kuo gera yra bendruomenė, ir kodėl aš didžiuojuosi šia kiemo bendruomene? Ji atlieka dalinimosi akciją, misiją. Čia gyvenantys žmonės dalinasi savo gyvenimais su aplankančiais miestiečiais, turistais, užsieniečiais. Mes skleidžiame tą idėją, kad jei galima viename kieme, kas būtų, jei visi kiemai taip leistų sau pažiūrėti kūrybiškai, laisvai?“ – retoriškai klausia ir kviečia kurti Kiemo bendruomenės narys Vytenis Jakas.
„Pirmiausia reiktų paklausti, kam priklauso miestas? Kas yra miesto šeimininkai? Kas jame gyvena? Gyventojai. Būtent tai teigia ir mūsų šalies Konstitucija, turime Vietos savivaldos įstatymą, o įstatymų turime laikytis. O tas įstatymas ir sako, kad vietos gyventojai turi teises – teisę į savo aplinką, į savo žodį, nuomonę, į miesto valdymą. Tiek per išrinktuosius savo politikus, bet ir tiesioginės demokratijos būdu, kai mes patys veikiame“, – apie miesto valdymo principus kalba Žemųjų Šančių bendruomenės narė Vita Gelūnienė.
Viskas prasideda nuo problemos
Žemuosiuose Šančiuose, kareivinių miestelyje esančioje maždaug 13 000 kv. m Kopūstų lauko teritorijoje 2014 metais užvirė pirmieji darbai – tuomet pradėjo formuotis Šančių pilietinių iniciatyvų kultūra, buvo sukurtas tęstinis projektas „Draugiška zona“.
„Čia savo iniciatyva pastatėme suoliukus, pasodinome augmeniją. Iš neprieinamo šiukšlyno Kopūstų laukas tapo vieša poilsio erdve, kuriai be abejo reikia dar daug priežiūros, tačiau ji jau įgijo visai kitą tapatybę“, – teigia V. Gelūnienė.
Kiemo galerija taip pat gimė iš netvarkos, kuri suartino vietinius gyventojus imtis darbų ir pradėti spręsti problemą. Galerijos įkūrėjas ir kiemo gyventojas V. Jakas teigia, jog tuo metu žmonės buvo labai susvetimėję, nieks nesisveikino ir net vardų, atrodė, viens kito nežinojo.
„Kai pradėjom šį projektą, nepagalvojau, kad jis taip išaugs. Tada čia, tik įėjus, buvo nuolatinis šiukšlynas, atsirado užrašas, įspėjantis nekaupti šiukšlių, bet jų buvo kalnai – skalbimo mašinų, konteinerių, kitų atliekų.
Pradėjau tapyti katiną, kuris išvertęs akis stebi, kaip taip gali būt. Tapydamas susipažinau su kaimynais, išgirdau jų istorijas, sužinojau vardus. Pradėjau galvot, kad reik tas istorijas papasakot ir kitiems“, – pasakoja V. Jakas.
Sienos alsuoja žmonių istorijomis
Kiemo galerijoje esančių namų sienos nusėtos įvairiausiasis meno kūriniais ir piešiniais, kuriuos vis pildo menininkas V. Jakas. Naujausias jo kūrinys – ant namo sienos išpiešti „Paslapčių kambariai“.
„Kieme ant vieno namo nutapyta A. Rubliovo interpretacija „Trejybė“, su užrašu „Mano tėvo namuose daug buveinių“. Pažiūrėjęs į kiekvieną buveinę, langus, aplinką, matau tuos žodžius, Kristaus ištartus. Kiekviena buveinė slepia labai įdomias istorijas ir ant šios sienos užfiksuotos būtent šio namo istorijos. Šiam namui jau 130 metų ir jis tikrai turi, ką papasakoti.
Tas kaimynų istorijas, kurios mane sudomino ir, pasirodė, bus įdomios kitiems, bandžiau iliustruoti, papasakoti simboliais, metaforomis, sugretinimais. Šešėliai gyvena savo gyvenimą, žmonės gyvena savo gyvenimą ir viskas čia turi dvigubas ar net trigubas reikšmes ir paaiškinimus“, – apie kūrinio idėją kalba V. Jakas.
Vienas iš kūrinių – tai namo apačioje stovinti moteris su krepšiais, kaip nurodė kūrėjas, krepšiai rankose tapo simboliu nešto gyvenimo. Prieš kelerius metus mirusi moteris menininkui buvo pasakiusi frazę „jau nebegaliu nešioti tašių, nes nebeturiu rankų“. 10 metų ji į namo trečią aukštą tuose krepšiuose nešdavo reikalingus daiktus savo neįgaliam vyrui, kuris buvo prikaustytas prie lovos. Jis taip pat įamžintas ant namo sienos, lipantis kopėčiomis. Šalimais moters įamžinta grožio deivė Venera be rankų, kuri parodo rankų turėjimo grožį, tokia ta simbolika.
Kitoje sienos vietoje užfiksuota kaimynė Bella, šokanti su lanku. Ji visą gyvenimą mėgo šokti. Menininkas pradžioje žinomą moterį norėjo įamžinti kitaip, bet ji paprašiusi užfiksuoti būtent šokyje.
Viršutiniame kambaryje užfiksuota moteris su skrybėle, Ditai šiuo metu jau 101-eri metai ir ji pamena laikus, kai šis kiemas buvo žydiškas. Iš savo kambario moteris žvelgdavo į kito namo antrame aukšte gyvenantį mylimąjį. Taip pat piešinyje užfiksuotas laikas, tušti rėmai, simbolizuojantys istorijas, kurių moteris prisiminti nebenori. Dita išgyveno dvi koncentracijos stovyklas, kuriose žuvo jos vyras ir stebėtas mylimasis.
Paslapčių kambarių sienoje užfiksuota ir kova dėl, menininko nuomone, neteisingai Laisvės alėjoje vaizduojamo Vytauto Didžiojo, o kūrinys parodo, kad žmonės su šiuo paminklu apsigavo: „simboliškai, čia visiška kontroversija, kad tas paminklas stovi Laisvės alėjoje“.
„Gyventojai palaiko mano idėjas, nors pradžioj buvo sunku, nes ne visi turistai, kurie mus aplanko, perskaito užrašus ant sienų, o kiti nežinau, ko čia ateina, pasilinksmint? Taip sukuria mums daug problemų. Ant sienų yra užrašai, kad labai prašome tylos ir panašiai, jie atsiradę ne šiaip sau, o būtent dėl turistų, vieni net išdrįsta skambinti į duris, prašo užeiti, nes galvoja, kad čia muziejus“, – liūdnas patirtis pasakoja V. Jakas.
Dėl tokių savivalės apraiškų menininkas kartais turi problemų tiek su gyventojais, tiek su atvykusiais turistais, kuriuos kartais tenka išprašyti lauk.
Šančių bendruomenė skaitmenizavosi
Prieš trejus metus Šančių bendruomenė pradėjo kurti savo unikalų internetinį puslapį, kuriame galima rasti tiek buvusias iniciatyvas, tiek būsimus renginius, tiek protestų kronikas ir netgi prisidėti prie miesto kūrimo siūlant savas idėjas.
„Su tarptautine komanda sukūrėme internetinį puslapį nuo nulio ir buvome apdovanoti Naujojo europinio bauhauzo prizu praėjusiais metais. Mes buvome vienintelis projektas iš Lietuvos ir vienas 11 laimėjusių pareiškėjų iš daugiau nei 1000 dalyvių. Buvome apdovanoti 20 tūkst. eurų piniginiu prizu. Įdomu, kad apdovanojimas nebuvo paminėtas jokioje viešoje erdvėje Lietuvoje“, – kartu džiugia žinia ir ne visai džiuginančia Lietuvos institucijų reakcija dalijasi V. Gelūnienė.
Anot bendruomenės narės, buvo sukurti skaitmeniniai įrankiai, kartografavimo įrankiai, kur žymėtos istorinės vietos, dabartinės viešosios vietos ir gamtinės vietos. Žemėlapiai yra atviri visiems, bet kas gali pažymėti tašką ir jį aprašyti.
Šią medžiagą surinkus, projekto partneriai iš Kauno technologijos universiteto analizavo duomenis ir tų duomenų pagrindu kūrė analizės žemėlapius, su vieta susijusių emocijų analizę. Skurti 9 analizės žemėlapiai, kurie remiasi būtent gyventojų pateikta informacija.
Internetiniame puslapyje pateikiami ir dirbtuvių rezultatai, kuriose dalyvavo tiek mokiniai, visuomenės, neįgaliųjų centrai, žemėlapyje taip pat galima matyti susitelkusias emocijas įvairiose Šančių vietose.
„Sukauptų duomenų pagrindu bus sukurtos trys vizijos, viena iš vizijų bus išrinkta balsavimo būdu ir pateikta Kauno savivaldybei su prašymu ją integruoti į Kauno bendrąjį planą“, – informuoja V. Gelūnienė.
Bendruomenėms trūksta valdžios įsiklausymo
Bendruomenė veikia nuosekliai, kad pagerintų savo būvį, gyventojai susivienytų ir bendromis jėgomis parodytų savo identitetą, atskleistų geriausias savybės ir galėtų oriai gyventi. Tačiau ne visuomet bendruomenės būna išgirstos ir tenka imtis aktyvių protestų ar kitų garsių iniciatyvų, kad išrinkta miesto valdžia išklausytų Kauno gyventojus.
Žemųjų Šančių bendruomenė jau ketvirtus metus priešinasi miesto ketinimams nutiesti gatvę Nemuno pakrantėje esą dėl geresnio susisiekimo, tačiau vietiniai tam nepritaria ir teigia, jog ši erdvė yra emociškai svarbi gyventojams, o paklojus asfaltą, vieta praras savo ramybę ir bendruomenės emocinė būklė pasikeis.
„Nemuno kelio iniciatyva prasidėjo 2019 metais, kai savivaldybė pasiūlė nutiesti kelią prie Nemuno rekreacinėje zonoje. Nuo to laiko mes įgyvendinome daug bendruomeninių akcijų, tai ir protesto akcijos, ir demonstracijos, ir žygiai baidarėmis, ir kūrybiniai veiksmai, ir deklaracijos įteikimas nuo Kauno bendruomenių dėl tvaraus miesto vystymo. Jau ketvirti metai skaičiuojami gatvės nebuvimo, šventėme ir tą progą“, – apie gyventojų susivienijimą pasakoja V. Gelūnienė.
Ne visos protesto akcijos miesto valdžios buvo sutiktos draugiškai. Kai prie Kauno savivaldybės susirinkę šančiškiai protestavo dėl naujos gatvės planų, jie ant plytelių anglimi nupiešė kryželius, kurie simbolizavo planuojamus iškirsti medžius. Savo ruožtu savivaldybės administracija gyventojams iškėlė ieškinį dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
„Visas miestas turėtų taip funkcionuoti, visa šalis turėtų taip funkcionuoti. Mes turėtume visi prisiimti politinę atsakomybė už tai, kaip gyvename, kaip mūsų kaimynai gyvena. Už tai, ar esam lygūs tarp lygių, ar vis dėl to kažkas yra aukščiau už kitą. Turbūt, patys turime savęs paklausti, ar norime pilnavertiškai gyventi, ar vis dėlto norime paklusti ir daryti tai, ko nori autoritetai“, – apie savivaldą samprotauja V. Gelūnienė.
Anot pašnekovės, visuomenė turėtų keistis, o tai padaryti sunku, nes ji yra kompleksiška. Atsieti jos nuo politikos ir verslo bemaž neįmanoma, todėl visi turėtų klausyti vienų kitų ir priimti kompromisus bei daugumai geriausius sprendimus.
„Mes turime visada susitarti. Visada yra konfliktų, bet vis tiek turime tartis ir būti bendra visuma. Nes jeigu segreguojame kažką, tai mes tampame pažeidžiami“, – pastebi V. Gelūnienė.
Girdėti nenori jau 10 metų
Menininkas V. Jakas taip pat aktyviai dalyvauja miesto veiklose, norėdamas pagerinti Kauno įvaizdį, susikurti sau malonią aplinką, o tuo pačiu padėti Kaunui tapti miestiečiams priklausančia teritorija. Jis jau eilę metų bando iškelti Vytauto Didžiojo paminklo problemą miesto centre, aiškindamas, jog paminklas žemina kitas tautas, bet išgirsti jo nieks neskuba.
„Jau yra aštuoniasdešimt metų, kai Vilnius priklauso Lietuvai, tačiau paminklo ikonografijoje vis dar atsispindi konfliktas, kurio seniai nėra: Vytauto laimėtus mūšius prieš rusus, totorius ir vokiečių ordiną patvirtina rašytiniai šaltiniai, tačiau lenkų kario figūra yra istorinis nesusipratimas. Didysis kunigaikštis nėra kariavęs su Lenkija“, – anksčiau yra kalbėjęs menininkas.
Anot V. Jako, paminklas žeidžia mūsų kaimynus ir turėtų būti perkeltas į kitą vietą, į muziejų. Šalia paminklo jis jau ne kartą rengė meninius performansus, kad žmonės atkreiptų dėmesį į šią problemą, tačiau bergždžiai. Dabar jis parašė knygą, norėjo ją eksponuoti prie paminklo, tačiau negavo leidimo iš miesto valdžios.
„Negavau leidimo, neva konkuruoja ta informacija su esama prie paminklo. Bet atsiprašau, aš nesuprantu, kaip galima pateikti tokią informaciją, kokia ten yra, o rodyti paminkle visai kitokį vaizdą. Žiūriu į paminklą, žiūriu į tekstą, vėl į paminklą ir niekaip nesuprantu“, – neteisybe dalijasi V. Jakas.
Anot menininko, konfrontacija tarp bendruomenių gyventojų ir valdžios kyla dėl nesusikalbėjimo: „Jei vieni turi interesų, kiti nesupranta jų prasmės ir atvirkščiai. Už tai ir kyla konfliktai. Bet jeigu interesai sutampa, tai kažkas gali vykti geriau, sklandžiau, paprasčiau.“
Be gyventojų miestas būtų nykus
Tiek Kiemo, tiek Žemųjų Šančių bendruomenė džiaugiasi, jog jų aplinka tvarkosi ir tikisi, kad šiuo pavyzdžiu galės sekti kitos bendruomenės.
„Iš visko, ką darau, pastebėjau, ka žmones labai suartina kūryba. Manyje to noro daug, ir tos kūrybos galėtų būti daug. Kauniečiai turėtų kurti, nes kai žmogus kuria, jis yra sąmoningas. Palinkėčiau sąmoningumo, o iš to ir kūryba ateis, nes tada pasaulį kitaip matai.
Šitas kiemas rodo, kaip būtų gražu, jei ir kiti Kauno kiemai atrastų kūrybines nišas. Kiekvienas Kauno kiemas turi, ką papasakot“, – linki menininkas V. Jakas.
Kiemo galerijos 10-mečio progai galerijos kūrėjai turi idėją pagaminti savotišką kiemo metraštį, kurio tikslas būtų parodyti, kaip erdvė pasikeitė per ilgus metus: „jis ištisai keičiasi, nes toks kiemo gyvenimas, visuomet kažkas naujo, kažkas nematyto, atvyksta nauji žmonės, atneša naujų istorijų“.
„Mes nesame turizmo maršruto rajonas ir nesiekiame juo būti. Mes norime gyventi savo autentiškus gyvenimus ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip galima gyventi oriai ir kaip galima savo aplinkoje praktikuoti vietos savivaldą. Ir to taip paprastai nepamatysi, nes tai yra ir ekonomika ir tvarumas.
Bendruomenė – mano profesija ir mano hobis, tai yra mano pašaukimas. Man labai patinka dirbti, kurti su žmonėmis ir aš turiu viltį, kad galime gyventi pilietinėje visuomenėje. Tai turbūt pagrindinis motyvacijos variklis, kad mes galime būti ne tik vergais, bet ir laisvais piliečiais“, – mintimis dalijasi V. Gelūnienė.
Anot bendruomenės narės, Šančiuose susiklostė palankios sąlygos tarpusavio santykiams, kurie tapo produktyvūs. Atsirado kritinė masė žmonių, kurie viduje jaučia, kad reikia kažką daryti, keisti savo aplinką, atsakyti už save ir už kitą: „tai juos suvedė ir laiko kartu, nors ir visi skirtingi, bet visi sugyvena, nes jaučia atsakomybę už supančią aplinką“.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
