Tiesa, kol kas jos arsenalas kovoje su miesto žaliuosius plotus jau keliolika metų pavasarį užtvindančiais gličiais, šliaužiančiais invaziniais padarais bus labai kuklus. Iš bendros 2023-ųjų aplinkosaugos priemonėms suplanuotos specialiosios programos lėšų sumos – 2 mln. 369 tūkst. eurų – vos 20 tūkstančių eurų šiemet numatyta panaudoti invazinių šliužų gausos mažinimo veiksmų plano parengimui. Kada planas bus vykdomas, nežinia. Gal prieš tai prireiks dar šliužų paplitimo schemos, jų stebėsenos žemėlapio ar panašių dalykų, kurie irgi ne už dyką padaromi?
O pernai pinigų dar atliko
Anot Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus tarnautojų, specialiosios programos lėšų likutis (o tai – daugiau nei 905 tūkst. eurų) 2022-aisiais susidarė dėl to, kad „buvo surinkta daugiau mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir lėšų, gautų kaip želdinių atkuriamosios vertės kompensavimą nei buvo planuota surinkti“. Taip pat dalis lėšų buvo sutaupyta, vykdant viešųjų pirkimų procedūras. O dalies priemonių vykdymo užbaigimas persikėlė į 2023 metus dėl neįvykusių ar užsitęsusių viešųjų pirkimų procedūrų.
Kovos su invaziniais šliužais priemonėms įsigyti Kauno miesto savivaldybė nei pernai, nei anksčiau pinigų neskyrė. Nors tie bjaurybės jau ne tik kauniečių kiemuose siaučia, bet ir į viešąsias erdvės šliaužia. Vasarą, palijus, asfaltuotus takelius „nusėja“ ne tik Ąžuolyne ar kituose parkuose (nekalbant apie A. Mickevičiaus slėnį), bet ir vandens telkinių pakrantėse, kitose lankomose teritorijose.
Teisybės dėlei dera priminti, kad prieš keletą metų pati Aplinkos ministerija atkreipė dėmesį į šią problemą ir žadėjo pagelbėti Lietuvos savivaldybėms finansais ją spręsti. Kad šios galėtų įsigyti reikiamų priemonių ne vien viešoms erdvėms apvalyti nuo šliužų invazijos, bet ir dar turėtų ką padalinti gyventojams, su jais kovojantiems.
Bet, kaip portalą „Kas vyksta Kaune“ dar pernai informavo Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė, ministerijos lėšų nebuvo sulaukta.
Savivaldybėms tenka pačioms ieškoti, kaip nuo šliužų savo aplinką apginti
Deja, ne vien nuo jų. Šiemet Želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, būklės stebėsenos, želdynų kūrimo, želdinių veisimo ir inventorizacijos priemonėms finansuoti iš Kauno savivaldybės specialiosios programos lėšų numatyta 582 730 eurų. Želdinių sanitarinės būklės gerinimas (arboristinė priežiūra, kenkėjų ir ligų prevencija) Kauno biudžetui atsieis 60 tūkst. eurų, želdynų ir želdinių inventorizavimas bei jų ekspertizė – 50 tūkst., tačiau kelis kartus daugiau (222 tūkst. eur.) biudžete numatyta miesto želdinių, želdynų ir žaliųjų plotų priežiūrai, tvarkymui, būklės gerinimui.
Nepamirškime, kad tiek šiems, tiek kitiems miesto savivaldybės suplanuotiems kauniečių gerovei tikslams įgyvendinti ketinamus panaudoti pinigus biudžetui pirmiausia reikia surinkti.
Iš valstybinių gamtos išteklių naudotojų tikimasi Kauno savivaldybės biudžetą papildyti 410 tūkstančių eurų. Lėšų, gaunamų kaip želdinių atkuriamosios vertės kompensacija, šiemet suplanuota 370 tūkst., o mokesčių už teršalų išmetimą į aplinką – daugiau nei vienas milijonas eurų.
Penktadalis visų surinktų lėšų (366 tūkst. eurų) skirtinos Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai, daugiau nei dvigubai tiek (715 tūkst.) – aplinkos kokybės gerinimo ir aplinkos apsaugos priemonėms. Tarp tokių priemonių patenka žvyruotų gatvių laistymas druskuotu vandeniu (450 tūkst.), Sosnovskio barščių naikinimas (90 tūkst.) ir tų augalų paplitimo stebėsena, duomenų bazės sukūrimas (15 tūkst. eurų), asbesto turinčių gaminių atliekų šalinimas (78 tūkst. eurų).
Reikės pinigų ir nelegaliems sąvartynams, neleistinai sumestų panaudotų padangų sankaupoms panaikinti bei kitiems nevalyvų kauniečių neatsakingumo padariniams miesto viešosiose erdvėse likviduoti. Truputį mažiau (62 tūkst. eurų) mokesčių mokėtojams atsieis Kauno miesto oro kokybės valdymo 2023–2025 m. programos parengimas.
Šliužų paplitimas nekeičia infrastruktūros, tik kelia rūpesčių žmonėms
Šiais metais atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros priemonės Kauno biudžetą patuštins veik milijonu eurų, – taip numatyta aukščiau minėtoje programoje. Daugiausiai iš to milijono bus skirta lėšų biologinių atliekų (maisto ir virtuvės atliekų, žaliųjų atliekų) surinkimo konteinerių, kompostavimo priemonių (įrenginių), taip pat tekstilės surinkimo konteinerių bei individualių rūšiavimo konteinerių įsigijimams. Na, o 30 tūkst. eurų biudžeto lėšų kainuos Komunalinių atliekų surinkimo informacinės sistemos (skaitmeninio žemėlapio) sukūrimas.
O dabar – žurnalistės asmeninis pastebėjimas, – tiek ji, tiek kaimynai maždaug prieš dešimtį metų atkreipė dėmesį į sutapimą, kad jų „artima pažintis“ su šliužais kaip tik prasidėjo tuomet, kai miesto savivaldybė išdalino nemokamai per savo įmonę „Kauno švara“ individualių namų gyventojams iš plačios plastiko juostos susuktas komposto talpyklas. Dugno jos neturi, tik – uždedamą, stipresnio vėjo lengvai nupučiamą dangtį. Taigi, po kurio laiko įsitikinome, kad toks konteineris – puiki vėdinama bei lietučio padrėkinama šliužų veisykla.
Dabar jau ne vienerius metus dauguma gyventojų savo aplinką tvarkydami naudoja žaliųjų atliekų konteinerius, už kurių išvežimą sumoka kas mėnesį (išskyrus žiemą) apie 5 eurus. Tačiau, ir tuose konteineriuose šliužai randa saugią „užuovėją“, bet ilgam negali juose įsikurti, nes kartu su žole ar krūmų šakelėmis iškeliauja ir galop virsta trąša. O paskui mes nusiperkame maišą su durpėmis sumaišyto komposto, spėliodami, ar gavome ir porciją šliužų kiaušinėlių..?
Bet ko čia spėlioti, juk jau žinoma, kad pirmieji invaziniai – piršto storumo ir ilgio, įvairių spalvų (prieš porą metų kiemuose pasirodė pilki, lyg nuo raino katino nusižiūrėję savo „dizainą“) šliužai į Lietuvą atkeliavo kartu su gėlių vazonėliais. Tiksliau, atkeliavo dar žemėse slypinčių kiaušinėlių pavidalu. Tie glitūs padarai netruko išstumti „iš rinkos“ vietinius, kuklius, menkai žalos padarančius šliužiukus.
Ne vien nemalonių emocijų (ir nuostolių, nes niokoja augančius gėlynus, daržoves) kelia kauniečiams invaziniai šliužai. Jų gausu visoje mūsų šalyje. Ir ne tik joje. Praktiškai menkai tepadeda apsiginti nuo to „gėrio“ skirtos cheminės priemonės. Visų pirma, jos – nepigios ir poveikis tokias priemones pavartojus, būna laikinas. Juolab, kad paskui į patvorius, kur cheminių preparatų melsvi milteliai buvo pabarstyti, naktimis sužliaužia „laidotuvininkai“, negyvais savo gentainiais besimaitinantys kiti šliužai.
Yra ir necheminių priemonių. Kai kas pataria į žemę įkasus stiklainių, į juos įpilti alaus, tad „gėrikai“ viliojami kvapo, atšliauš, sukris į stiklainius ir iš jų nepajėgs apsvaigę pasišalinti. Stiklainių tai kauniečiai savo podėliuose atrastų, bet alaus „fundyti“ šliužams kažkaip mažai kas prisiverčia. Dar vienas būdas – juos surinkus, patalpinti į druskos „vonią“, bet verčiau jau to nedaryti, nes „vaizdelis“ besigaivelėjančių šliužų, patikėkite, tikrai nemalonus. Kažkas sako, surenka šliužus ir meta į lauželį, degina. Fe, kaip nehumaniška…
Kadangi gyvename netoli Zoologijos sodo, prieš keletą metų paskambinusi buvusiam šios įstaigos vadovui, klausiau: „gal pas jus yra kokių gyvūnų, kuriems šliužai tinka maistui?“ Vadovas pamini meškėnus. Sakiau: „galim su kaimynais šliužų pilnus kibirus per keletą dienų pririnkti ir atnešti į jūsų sodą. Lai meškėnai pasidžiaugia“. Ir išgirdau telefono ragelyje atsaką: „Ačiū, neneškite, – to gero patys apsčiai turime“.
