Didmiesčiuose gyventojai dažniausiai vaikšto apšviestais šaligatviais, toliau nuo automobilių srauto, tačiau didesnė problema kyla užmiesčio keliuose, kur tamsiu paros metu, vėlų rudenį ir žiemą gyventojams tenka vaikščioti neapšviestais kelkraščiais. Pasak specialistų, pėstieji turėtų nepamiršti, jog savo saugumu pirmiausia reikia pasirūpinti patiems, o kad jie kelyje būtų geriau matomi, derėtų dėvėti atšvaitą, ryškiaspalvę liemenę, su šviesą atspindinčiais elementais arba neštis ryškiai šviečiantį žibintą. Apie atšvaitų svarbą ir saugumą kelyje kalbame su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Kelių ir oro transporto politikos grupės vyresniuoju patarėju Vidmantu Pumpučiu.
Pagal Kelių eismo taisykles, pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu, arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Tačiau pėstieji ne visada prisimena pasiimti ar prisisegti šias priemones, todėl kyla klausimas, kaip užtikrinti saugią žmogaus kelionę neapšviestu keliu.
Atšvaitų svarba tamsiame kelyje
Specialistas pastebi, kad šviesą atspindinčias priemones reikia rinktis pagal poreikį, įvertinant sąlygas, kuriomis teks keliauti iš vienos vietos į kitą. Apšviestuose keliuose, kai matomumas yra geras ir netenka eiti kelkraščiu, gali užtekti ir atšvaitų, bet jeigu einama tamsoje, vieno atšvaito neužteks – privalomos ir kitos, stipresnės gyvybę saugančios priemonės.
„Jeigu jis eina visiškai neapšviestu kelio ruožu, tai tikrai reikėtų ir liemenės ir žibinto. Žibintas tokiu atveju visų pirma reikalingas dėl to, kad pasišviestų kelią, jis padeda pirmiau matyti kelią ir vairuotojas visada pastebės jus, nes einant užmiesčio keliu, kai nėra jokių papildomų apšvietimų, nėra specialaus kelkraščio, kur galima eiti saugiai, tikrai rekomenduočiau vilkėti liemenę“, – teigia pašnekovas.
Pašnekovo teigimu, tamsiuoju metų sezonu, kyla didesnė rizika būti parblokštam, nes einant neapšviestu kelkraščiu, pėsčiajam, neturinčiam žibintuvėlio, gali tekti išeiti į važiuojamąją kelio dalį, o vairuotojai tamsoje jų gali nepastebėti.
„Dabar tokie orai, kai darganos, lyja, dažnai telkšo balos ir pėsčiasis natūraliai įeina į asfalto dalį ir jeigu neturi pakankamų ir tinkamų matomumą gerinančių priemonių, tai pėsčiasis paprasčiausiai būna parbloškiamas. Kaip ir parodyta vaizdo įraše, vairuotojas net nepastebi, o jeigu ir pastebi, tai paskutinę akimirką, kai realiai jau nesuspėtų sustabdyti automobilio“, – teigia jis.
Anot V. Pumpučio, pėstieji turi klaidingų įsitikinimų, jog einant be atšvaitų vairuotojai juos vis tiek pastebės, nes kelią apšviečia automobilių žibintai. Net ir einant netolimą atstumą be atšvaitų ar kitų priemonių, pėstiesiems kyla rizika patekti į eismo įvykį, kuris gali baigtis tragiškai, nes užmiesčių keliuose leistinas greitis dažniausiai būna 70-90 km/val.
„Reikia atsižvelgti ir į tai, kad užmiestyje važiuojantys automobiliai, prasilenkimo metu kai yra tamsus paros metas, palieka didesnį atstumą, tam, kad nekliudytų vienas kito. Ir prasilenkimo metu, vairuotojas dažniausiai koncentruojasi kaip saugiai prasilenkti su kitu automobiliu ir kito automobilio šviesos srautas jam iš dalies pablogina galimybes pastebėti kelkraščiu einantį pėsčiąjį. Tokių daug sutampančių aplinkybių, kurios būna pėsčiojo nenaudai, jeigu jis neturi žibintuvėlio, nevilki ryškiaspalvės liemenės“, – galimą pavojingą situaciją kelyje apibūdina V. Pumputis.
Kaip paaiškino pašnekovas, naudojant tinkamas priemones, vairuotojai pėsčiąjį kelyje gali pastebėti už 150 metrų, tačiau, jei žmogus nenaudoja jokių šviesą atspindinčių priemonių, jis dalyvauja gyvybės loterijoje, kurioje laimėjimai – reti. Dažniausiai vairuotojai tokį asmenį pastebi, kai jis būna nutolęs vos per kelis metrus. Tokiu atveju išvengti susidūrimo praktiškai neįmanoma.
Ar būti matomam užtenka tik atšvaito?
V. Pumputis pastebi, kad atšvaitas yra tik viena iš galimų apsaugos priemonių einant neapšviestu kelkraščiu. Specialisto nuomone, geriau rinktis kitas, ryškesnes priemones, kurios leis vairuotojui iš anksto pastebėti važiuojamąja kelio dalimi ar kelkraščiu einantį pėsčiąjį.
„Jeigu ryžtamasi eiti tamsiu paros metu, užmiesčio keliu ir kelkraščiu, aš rekomenduočiau turėti gerai šviečiantį žibintą arba liemenę. Tų priemonių reikia, kad pėsčiasis būtų matomas ir vairuotojas galėtų iš toliau pamatyti pėsčiąjį. Atšvaitas, be abejo, padeda, bet vėlgi viskas priklauso nuo aplinkybių: jeigu lyja, jeigu ant stiklo patenka purvo, matomumas dar suprastėja. Būtent pats pavojingiausias laikotarpis yra tamsusis paros laikas, kai lyja, lijundra ir kai pėsčiasis turi eiti asfaltuoto kelio kraštu. Tai yra rizikingiausias laikas, ir statistiniuose duomenyse būtent spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais žūsta daugiausiai pėsčiųjų“, – nurodo ekspertas.
Pašnekovas įvardija ir dar vieną, ganėtinai naują priemonę, kuri, pasak specialisto, taip pat efektyvi, einant tamsiu paros metu, neapšviestu kelkraščiu.
„Dar vienas populiarėjantis būdas yra žibintuvėlis, kurį galima užsidėti ant galvos. Tai yra tikrai geras papildomas apsaugos būdas, nes vairuotojas jį gerai mato, tačiau vis tiek, kai einama tamsiuoju paros metu, rekomenduojama apsivilkti liemenę. Reikėtų maksimaliai rūpintis savo saugumu ir derinys, atšvaitas, ant galvos uždedamas žibintas ir liemenė yra efektyviausios saugos priemonės“, – teigia jis.
Padėti kelyje išlikti saugiam gali telefone esanti blykstė, tačiau pašnekovo teigimu, ši priemonė nėra tokia veiksminga ir ją derėtų naudoti tik išskirtiniais atvejais, kai kitokių priemonių nėra.
„Telefono šviesos sklaida yra labai menka. Daugelyje jų būna minimalus apšvietimo atstumas. Pastebėti gal ir įmanoma, bet vėlgi, viskas priklauso nuo aplinkybių. Einant ir turint žibintuvėlį, reikia šviestis kelią, kad būtų matomas šviesos šaltinis ir vairuotojui. O jeigu galvojama formaliai, kad tik pasišvies ir turi žibintuvėlį tik dėl to, kad neprikibtų policijos pareigūnai, tai yra pats klaidingiausias mąstymas“ – pastebi V. Pumputis.
Susisiekimo ministerijos atstovas pastebi, jog Lietuvos keliuose vis labiau vystoma infrastruktūra, kuri pėstiesiems ir dviratininkams sudaro sąlygas saugiai pasiekti kelionės tikslą, tačiau vis dar yra kelių, kur ji neišvystyta ir eismo dalyviai patys turi pasirūpinti savo saugumu.
Tinkamas atšvaitų dėvėjimas
Jeigu atšvaitą pritvirtinsite prie kuprinės, ar jis kabės jums už nugaros, tai naudos iš jo nebus daug, nes einant prieš eismą jo tiesiog nesimatys. Specialistas paaiškina, kaip ir kokius atšvaitus naudoti yra geriausia, norint kelyje būti saugiam.
„Geriausia turėti juostinį atšvaitą, kuris apgaubia ranką ir jis matomas geriausiai ir dažniausiai jo kokybė yra aukštesnė dėl pastebimumo rodiklių. Kadangi žmogus eina prieš eismą, geriausia atšvaitą užsidėti ant dešinės rankos riešo, nes yra didesnė judesio amplitudė ir jis tampa geriau pastebimu. Jeigu turite du tokius atšvaitus, galima dėtis vieną ant rankos, kitą ant kojos – tai puikus derinys, norint apsisaugoti. Taip pat derėtų turėti žibintuvėlį, kad galėtumėte pasišviesti kelią“– apie tykančius pavojus pasakojo jis.
Atšvaitų dėvėjimo problematika
Lietuvoje vis dar susiduriama su atšvaitų (ne)dėvėjimo problemomis. Kaip įvardija specialistai, vieni jų dėtis nenori, kiti juos pamiršta dėl skubėjimo arba naudoja netinkamai, todėl išauga rizika patekti į eismo įvykį. V. Pumputis pabrėžia pagrindines problemas ir klaidas, kurias daro pėstieji.
„Dažnai tėvai vaikui duoda atšvaitą, jis jį užsideda ant kuprinės, tačiau atšvaitas nešvytuoja, todėl, kad yra blogai prikabintas. Dėl to, už nugaros esančio ir nejudančio atšvaito vairuotojas, atvažiuojantis iš priekio nepastebi, o vaikas galvoja, kad turėdamas atšvaitą yra saugus. Tai yra pati klaidingiausia nuomonė. Visada reikia galvoti apie atvažiuojantį vairuotoją ir apie tai, kaip save padaryti matomu, todėl šiuo atveju, net ir prie kuprinės prikabintas atšvaitas turėtų laisvai švytuoti.
Dar viena problematika, kad dažnai numojama ranka į gresiantį pavojų, pavyzdžiui, yra sodybų, važiuojant į kaimus ir kaip tik aplankant artimuosius, prie lauktuvių reikėtų padovanoti liemenę ir žibintuvėlį. Tai yra būtinos saugumo priemonės. Kartais liemenės būna susidėvėjusios, matomumo atspindžiai irgi dėvisi, todėl nuolat dėvimą liemenę reikėtų atnaujinti maždaug kas porą metų“, – atsinaujinti apsaugos priemones skatina jis.
Atšvaitų pasirinkimas parduotuvėse yra gan didelis, tačiau vieni atšvaitai yra pranašesni ir saugesni už kitus, todėl prieš jį įsigyjant, reikėtų pagalvoti, kokiomis aplinkybėmis jis bus naudojamas. Specialistas išskiria vieną atšvaitų tipą, kuris, anot jo, yra mažiausiai saugus.
Atšvaitų (ne)naudojimo problemos
Pasitaiko atvejų, kai pakabinami atšvaitai neteisingai tvirtinami, t. y. uždedami taip, kad automobilių žibintų šviesos jų neapšviečia. Dažnai atšvaitai uždedami ant rankinės, bet nešant rankinę ant peties, atšvaitus užstoja drabužiai ir pan. Pakabinamas atšvaitas turi būti prisegtas taip, kad jis laisvai švytuotų.
Juostinius atšvaitus pėstieji taip pat mėgsta vynioti ant rankinių. Taip jo plotas sumažėja ir vairuotojams sunku pastebėti atšvaitą, jis tarsi „pasislepia“. Juostinį atšvaitą reikia dėtis ant rankos taip, kad jis būtų matomas, pvz., jei atšvaitas dedamas ant kailinių rankovės, reikia rinktis pailgintą ir paplatintą juostinį atšvaitą, kad šis būtų geriau matomas.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad atšvaitai ar juostos ant ryškiaspalvių liemenių laikui bėgant nusidėvi – jų atspindimumas mažėja, todėl šias priemones reikėtų keisti kas 2-3 metus.
Pasak V. Pumpučio, atšvaitų nedėvėjimo kelyje problema vis mažėja, bet atvejų, kai pėstieji jų nedėvi visai – pasitaiko. Specialistas skatina nešti atsakomybę ne tik už save, bet ir už automobilių vairuotojus. Padėti ir sau ir kitiems eismo dalyviams galima taisyklingai dėvint matomumo priemones, t.y. – liemenes, žibintuvėlius ar atšvaitus. Saugių kelionių!
