Pasidomėti miesto teritorija, kurioje niekada anksčiau nesilankiau, paskatino šiandien labai aktuali visiems tema apie taupymą. Prieš keletą savaičių telefonu rinkdama medžiagą apie Kauno įmonių pastangas išgyventi energetinės krizės akivaizdoje, iš vieno gamintojo, kelis šimtus darbuotojų turinčios įmonės vadovo, išgirdau tokį pašmaikštavimą: „jei matysim, kad mums jau visai blogai, tai imsim ardyti traukinių bėgius už tvoros. Vis tiek jie be naudos riogso ir rūdija jau ne vieną dešimtmetį. Niekam nereikalingi, gal kas juos „išmetė” ir pamiršo? Parduosim į metalo supirktuvę ir bent dalį sąskaitos už elektrą susimokėsime.”
Tad iš pašnekovo, kuris taip pajuokavo, sužinojusi, kad tie „niekam nereikalingi” bėgiai yra geležinkelio jungtyje tarp Draugystės ir Elektrėnų gatvių, vieną laisvadienį autobusu pavažiavusi ko ne iki miesto pakraščio, einu į „žygį”.
Kadangi puikiai prisimenu dar vaikystėje girdėtus savo Mamos, dirbusios geležinkelio administracijoje, pamokymus, kad „vaikščioti bėgiais nesaugu, ir tai draudžiama”, keliolika metrų nuo Elektrėnų gatvės 8-uoju numeriu A bei kitomis abėcėlės raidėmis paženklintų namų, kur veikia autoservisai, einu šalia bėgių. Bet netrukus, vienai geležinio kelio anaiptol, nesurūdijusiai atšakai pasukus į kairę, link buvusios šalyje didžiausios ir po privatizacijos „kritusios” Radijo gamyklos teritorijos, lieku tiesia kryptimi vedančiame apleistame kelyje.
Čia kaip tik prasideda pats mano kelionės po „neatrastą Kauną”, kuris turistams niekada nerodomas, „linksmumas”, po kurio laiko į galvą siunčiantis neramias mintis. („Ir ko man čia reikėjo..? Galėjau iš pasakojimo viską aprašyti… Dar kas užpuls, apiplėš, ir nieko neprisišauksi. O jei dar nudobs, tai gal tik po kelių savaičių kas mane atras? Juk namiškiams nesakiau, kur ir ko iš namų išeinu…”).
Taigi, iš vienos pusės – tvoros, už jų judėjimo nesimato, juk – sekmadienis. Iš kitos – krūmeliais ir aukšta žole apžėlusi, kaip ir pats geležinkelis, kalvelė. Lynoja, pabėgiai, ant kurių statau kojas, papuvę. Tako nėra, jei kada buvo, tai – apaugo žole, krūmais, netgi grybais…Einu atsigrįždama, ar kas neseka iš paskos. Kojos sušlapo iki kelių. Geležinio kelio bėgiai iš tiesų aprūdiję, aiškus ženklas, kad seniai benaudoti. Kažkas jau matyt, pasinaudojo metalo supirktuves paslaugomis, nes kai kur matosi tuščios buvusių varžtų kiaurymės…
Pagaliau ši kelionė baigiasi. Pasiekiu „civilizaciją” – Draugystės gatvę. Prieš geležinkelio pervažą stabteli tuščias, nuo buv. Radijo gamyklos atvažiavęs 8-as troleibusas. Dar išvystu vieną, kitą nuo lietaus susigūžusį ir skubantį praeivį. Apsidairau ir pamatau šalia to geležinio kelio, kuriuo praėjau, stipriai aukšta žole apaugusią kalvelę. Ir…lentelę, informuojančią apie Europos Sąjungos lėšomis „Kauno energijos” įgyvendintą (tikriausiai) magistralės renovacijos projektą.
Na, bent apie tą lentelę žoles kas būtų nuskabęs, – negi šienpjoviui pinigų pritrūko..? Juk ir ta vieta – dar Kauno miestas. Suprantama, nei kokioms kotedžų statyboms tos teritorijos nepanaudosi (niekas jų nepirks šalia fabrikų tvorų), nei turgaus „už valdiškus” čia neįsirengsi (komercijos nebus). Tai ir lieka valstybinės žemės kampelio aplinka miesto ribose, valdžiai „neįdomi”. O nuo neseniai išpuoselėto Pramonės prospekto pėsčiomis pasukus į jį atsiremiančias gatves, praeiviams tenka toliau eiti jau seniai išklypusiais, aptrupėjusio asfalto, iš šonų baigiančiais apaugti žole šaligatviais.
Bet šiandien įdomu daugiau sužinoti apie tą pramoniniu vadintą geležinkelį. Ar tokių nenaudojamų geležinių kelių Kaune yra ir kitose vietose, ar jie turi šeimininkus? Išsiaiškinti, kam dabar priklauso traukinių bėgiai tarp Draugystės ir Elektrėnų gatvių ir kaip ketinama panaudoti tai, kas be naudos rūdija jau daugelį metų (juk metalas irgi kelis kartus pabrangęs?), portalui „Kas vyksta Kaune” mielai padėjo komunikacijos partneris Gediminas Petrauskas iš AB „Lietuvos geležinkeliai”.
Rašydama jam klausimus, priminiau, kad buvusi Radijo gamykla privatizuota gabalais, ir dabar jos teritorijoje veikia apie 50 įvairios paskirties firmų. Į šią teritoriją vedantys bėgiai prižiūrimi, tikriausiai ir naudojami. Bet nuo jų dešinėje (einant iš Elektrėnų g.) esantys bėgiai surūdiję, mediniai pabėgiai supuvę, geležinis kelias apaugęs krūmais, žolėmis ir netgi grybais.
„Jei tai – „Lietuvos geležinkelių” turtas (ir jis nereikalingas pagal tiesioginę paskirtį), kodėl neišardomi ir į metalo supirktuvę neišvežami bėgiai? Gal tai priklauso savivaldybei (aiškinausi, bet niekas konkretaus atsakymo nepateikė), o gal kažkam buvo parduota (tuomet, kam?)Ir dar įdomu, kiek iki šiol „Lietuvos geležinkeliai” tų vadinamų pramoninių kelių Kaune yra atsisakę (perleidę, pardavę), o kiek eksploatuoja patys?”
G. Petrauskas paaiškino:
„Minimi geležinkelio keliai yra valstybės nuosavybė, kurią „LTG Infra” valdo patikėjimo teise. Mes turime užtikrinti geležinkelio kelių jungtį, jeigu yra ūkio subjektų poreikis naudotis geležinkelių infrastruktūra. Net jei ir nėra naudojami besijungiantys geležinkelio keliai, negavę visų valdytojų ir savininkų sutikimo, negalime inicijuoti ardymo veiksmų. Pramoniniame geležinkelio kelyne yra tarp Elektrėnų g. ir Draugystės g. dalis geležinkelio kelių priklauso „LTG Infra”, o dalis – privačioms įmonėms. Tokių privažiuojamųjų geležinkelių kelių valdymas yra reglamentuotas ES direktyvoje ir šalies teisės aktuose.
Planuojame atlikti galimybių studiją, kuri apimtų viso Lietuvos geležinkelio tinklo naudojimo ir jo plėtros poreikį, įvertinant keleivių, krovinių vežimų poreikius ir geležinkelio logistikos paslaugų technologines alternatyvas. Vertinsime ir privažiuojamųjų kelių išnaudojimo ir plėtros poreikį.
Atsiradus verslo poreikiui, įvertinsime minėto kelio Kaune būklę ir pagal saugumo reikalavimus pakeisime dalį pabėgių ir galėsime atnaujinti traukinių eismą”.
Taigi, dabar jau nuo Kauno verslo priklauso, ar prireiks jam seno krovininio geležinkelio. Telieka viltis, kad ir miesto savivaldybė yra suinteresuota ne tik prekybos bei paslaugų vystymu, bet ir pramoninio Kauno atgimimu, todėl padės verslui siekti to tikslo.
