Mano patirties pasidalinimo tikslas yra tik vienas – šviesti ir įkvėpti kitas, taip pat kenčiančias. Kai vieną tamsią, šaltą naktį aš kankinausi nuo baisingos nemigos, perspėjau vyrą, kad pavojaus nėra, neišsigąstų, aš išėjau apsukti kelis ratus apie savo namą taip mėginant prasiblaškyti, aš pažadėjau sau, kad kai tik iš to išbrisiu, aš padėsiu kitoms.
Vaiko gimimas yra tikra euforija šeimos gyvenime ir nieko nėra geriau nei tapti mama? Tikrai taip! Bet nebūtinai šis suvokimas ateina sulig pirma diena po gimties. Ir noriu, jog žinotumėt bei suprastumėt, kad tai yra normalu. Ir taip būna. Vaikas yra didžiulė visatos dovana, bet ne visoms lengva iškart ją priimti.
Pogimdyvinę depresiją man teko patirti netgi dukart, ir net baigėsi ligonine, ir vaistais. Visų pirma, man tai pasireiškė visiška nemiga, nors prieš tai galėdavau užmigti vos padėjusi galvą. Kūdikis miega, tėtis miega, o mama ne. Nei naktį, nei dieną. Nemiegojau abu kartus bent po 8 paras. Praktiškai visiškai.
Kodėl nemiegojau? Dėl hormonų disbalanso, yra dalykų, kurių negalima kontroliuoti, nors net, atrodo, taip džiaugiesi vaiku ir puikiu žindymu, kad negali atjungti savo proto, kai reikia. Tai buvo karšta, tai šalta, dingo visa buvusi spinduliuojanti vidinė ramybė. Nemiegojau dvi, tris paras, po to jau save griaužiau, kad nemiegu, kai tam yra skirtas laikas. Nemiegojau penkias, šešias paras, buvau visai išsekusi, vaiku rūpinausi, jį maitinau, o viduj jaučiausi pati blogiausia.
Viena po kitos seka nevaldomos slogios emocijos ir mintys , atrodo, kad viskas yra taip blogai, niekam tinkamai nepasiruošta, apie nieką iš anksto neapgalvota, ir išvis kam aš jam tokia reikalinga, o jis man… Baisi savigrauža, kaltė ir baimė, nežinomybė dėl ateities.
Su visa pagarba mamos pienui ir jo naudai, bet jei ištiko išties depresija jūsų šeimą ar jei jūs tiesiog priėmėt sprendimą išbūti be pieno, jei jums lengviau išgyventi su pieno mišiniu, tai velniop jį. Svarbu, tėvų meilės užtektų. Ir nesigriaužkit, net jei ir labai ruošėtės, planavot žindyt ir labai tikėjotės. Vaikai užauga ir ne ką prastesni, o ryšys su vaikais kuriamas visą gyvenimą ir ne tik per pieną.
Moterys, kalbėkit! Pasakykit vyrui, mamai, dulai, gydytojai, jei ne taip jaučiatės, kaip tikėjotės ir nejaučiat tos taip lauktos euforijos, jei nemiegat, jei kankinatės. To gali niekas lengvai nepastebėti, tikrai ne absoliučiai visi tai gali suprasti, tam reikia išsilavinimo ir žinių, bet užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos.
Po kelių mėnesių, vėl grįžus į save, aš suvokiau, kad mano stiprybė buvo ta, kad aš nebijojau kalbėti. Su metais ateina suvokimas, kad tau ne taip ir svarbu, ką apie tave pagalvos kiti, o ypač svetimi. Aš nėjau gatve ir nerėkiau, bet pagalbą ir patarimus priėmiau iš visų, kas tik norėjo man padėti, o ir pati ieškojau. Visų pirma, per pirmas dvi savaites skambinau draugėms, mamai, broliui, šeimos gydytojai, žindymo specialistei, dulai, psichoterapeutui, psichiatrui, net pagalbos linijai, lankiau holistinį masažą, buvau daug laiko gryname ore ir saulėje, mankštinausi, ieškojau informacijos internete ir kitų mamų patirtyse. Tiesiog nepasidaviau.
Artimieji nebežinojo, kaip su manim kalbėti, kaip nuraminti ir kaip padėti, jau viskas buvo pasakyta, o man dar vis kažkokio profesionalesnio žodžio norėjosi iš šalies. Ne visi specialistai moka ir gali padėti, nes sritis pakankamai specifiška. Labai padeda rekomendacijos, kas tikrai žino ir yra su tuo susidūręs.
Nors visą informacijos srautą reikėjo kruopščiai atsirinkti ir pritaikyti tuo pat metu sau, bet jį radau. Išleidau krūvą pinigų kol galiausiai atsigręžiau į save ir tik tada pajudėjau tikrojo sveikimo link. Valios pastangų reikėjo išties daug, bet ir laikas yra stiprus sąjungininkas.
Šiam procese vyras yra be galo svarbus. Jis turi žinoti, kad taip būna, kad taip gali būti. Kūdikio belaukianti pora turėtų kartu ruoštis gimčiai dar nėštumo metu. Jei vyras visai nesupras, kas vyksta ir mamos nepalaikys, tai visiška krizė ne tik namuose, bet ir gyvenime. Vyras yra pirmas žmogus, į ką palūžusi moteris turėtų atsiremti, o tik po to seka draugai, tėvai, specialistai.
Vyrams gal net kartais irgi reikia psichologinio palaikymo. Mano vyras krizinėse situacijose yra labai stiprus, ačiū jam už tai, atsiminsiu ir vertinsiu. Jam buvo nesvarbu, kaip stipriai nukentės šeimos biudžetas, aš gersiu vaistus ar jų negersiu, sportuosiu ar medituosiu, svarbu, kad tikroji normali žmona grįžtų į šeimą.
Antrą kartą mums tai pakelti buvo kur kas lengviau, juolab, kad pirmąsyk ir kitų įvykių buvo, kurios stipriai emociškai smogė. Ir svarbiausia abiem žinoti, kad tai tikrai baigsis, tai laikina! Juk tokie milžiniški pokyčiai įvyko moters kūne. Hormonai su laiku susitvarko, o ir namuose auga gyvas antidepresantas.
Šiai būsenai aš dabar esu be galo dėkinga, pamoka išmokta, o ir daug išsinešta. Aš kitas, kur kas stipresnis žmogus. Moterys, laikykitės, tai tikrai praeis, su vaistais ar be vaistų, nesvarbu, ir liks tik tikras nesuvaidintas džiaugsmas. Nepasiduokit, jūs tokia tikrai ne viena tik ne visos apie tai kalba, ypač vyriška lytis tikrai sunkiai tai supranta.
Jei galėjau aš, galės ir kitos. Svarbu kreiptis pagalbos. Vaikai yra geriausia, kas man galėjo nutikti, o ne blogiausia, kaip man atrodė jiems gimus.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
