Vieni akceleratoriaus pedalą spaudžia nuolat vėluodami, kiti gatvėje lenktyniauja pagauti sportinio azarto. Visgi tokia adrenalino medžioklė bendrajame eisme gali kainuoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę. Įprastas automobilis smarkaus susidūrimo atveju tampa tikrais mirties spąstais, o „lenktynininkas“ su savo ekipažu – salone blaškomomis skudurinėmis lėlėmis.
Apie trasos ir gatvės, sportinių bolidų ir gamyklinių automobilių, vairuotojo-atleto ir kelių erelio skirtumus pasakoja ekstremalaus vairavimo instruktorius, profesionalus lenktynininkas Andrius Gelžinis. Žinomos kauniečių lenktynininkų šeimos narys organizuoja ekstremalius važiavimus žiedinėje trasoje, o patyrę sportinio automobilio galią, vairuotojai tampa kur kas ramesni.
Griežtų taisyklių laikosi ir trasoje
Anot A. Gelžinio, esminis skirtumas – lenktynių trasa yra vieta, skirta išbandyti automobilio galimybėms. Čia yra specialios saugumo zonos, trasos teisėjai, prižiūrintys tvarką, techninis ir medicininis personalas, nutikus incidentui pasiruošęs padėti tuoj pat, kitaip nei provincijos kely, kur pagalba tiksint gyvybiškai svarbioms minutėms gali užtrukti.
„Gatvėje egzistuoja daug veiksnių, kurių lenktynių trasoje tiesiog nėra: pėsčiųjų perėjos, šviesoforai, reguliuojamas eismas, nustatytas tam tikras greitis ir tų taisyklių visi turi laikytis, kad išvengtų nelaimių“, – sako pašnekovas.
Jis priduria ir lenktynėse esant taisykles, kurių negalima laužyti. Tarkime, jei mojama geltona vėliava, reiškia, priešaky pavojus, privalu sumažinti greitį. Raudona vėliava įpareigoja sustoti ir grįžti į boksus.
Gali būti katapultuotas arba sutraiškytas viduje
Lenktynininkai naudoja šalmus, automobiliuose yra specialūs diržai, saugos lankai. Didelį skirtumą sudaro lenktyniniuose automobiliuose sumontuoti sportiniai saugos diržai, dažniausia – penkių taškų. Įprastame automobilyje naudojami trijų taškų diržai, kurių tik vienas prilaiko viršutinę kūno dalį ir vienas – juosmenį.
„Taip pat labai svarbios sportinės sėdynės su storomis šoninėmis atramomis, patikimai prilaikančiomis vairuotoją. Standartiniame automobilyje šoninės atramos minimalios, tad įvykus incidentui, kurio metu generuojamos didelės gravitacinės jėgos, gali būti išsviestas iš sėdynės. Beje, trijų taškų diržas sulaiko pirminio smūgio metu, o jeigu trenkiamasi į šoną, verčiamasi, realiai nelaiko niekas, tik kiek pats įsikibęs į vairą ar durelių rankeną“, – pastebi A. Gelžinis.
Daugiau šia tema
Kita itin efektyvi priemonė lenktyniniame bolide – saugos lankai, neleidžiantys kėbului smarkiai deformuotis, kai sumaitota serijinės gamybos transporto priemonė salone esančius žmones gali tiesiog sutraiškyti.
„Kraštutiniais atvejais svarbus avarinis degimo išjungiklis. Automobiliui apsivertus ar kitu būdu atsiradus galimybei jam užsidegti, iš karto atjungiamas akumuliatorius, taip užkertant kelią atsirasti kibirkščiai. Dažniausiai išjungti galima iš vidaus, taip pat lauke, ties priekiniu langu – vairuotojui esant be sąmonės, kilus kitų kliūčių, tai padaryti lengvai gali trasos personalas“, – apie gaisro prevenciją, kurią kelyje dažnai atlieka tik po kurio laiko pasirodę ugniagesiai, paaiškina lenktynininkas.
Dažnas nesuvokia tikros situacijos
Anot A. Gelžinio, lenktynininkui talento neužtenka – reikia išsiugdyti ir palaikyti labai daug savybių. Turbūt, svarbiausia yra reakcijos laikas, taip pat tikslumas, kad visąlaik trasoje pasirinktum optimalų stabdymo tašką.
„Turi puikiai justi ir suvokti, ką daro automobilis, kur yra riba kai padangos praranda sukibimą ir pradedi slysti. Geras lenktynininkas visuomet turi važiuoti ant ribos, tačiau neišlėkti iš trasos. Lenktynių trasoje niekuomet nevažiavę žmonės tiesiog nejaučia, kur yra sukibimo ribos“, – teigia pašnekovas.
Kai kurie žmonės važiuoja gana lėtai, ramiai, ir jiems atrodo, kad automobilis jau slysta, bet iš tikro iki to dar toli. Būna atvirkščiai, kai važiuoja virš savo galimybių, prarandama automobilio kontrolė, tačiau nepatyręs vairuotojas nesupranta, kad automobilis jau slysta.
„Lenktynininkas privalo puikiai jausti, kas vyksta su automobiliu. Žinoma, kiekvienos transporto priemonės valdymo charakteristikos skirtingos. Net profesionalas, perėjęs į aukštesnę klasę, sėdęs prie galingesnio, aerodinamiškesnio bolido vairo, turi perprasti jo ribas iš naujo, iš esmės lipti per save“, – didžiulio fizinio ir psichologinio pasiruošimo reikalaujantį procesą nusako A. Gelžinis.
Įsikrovę adrenalino, namo važiuoja ramiai
Žmonių reakcija į pasivėžinimą trasoje, pasak lenktynininko, būna skirtinga. Vieni labai bijo, kiti kaip tik nori paspausti, bet bendrai paėmus jaučia didesnę atsakomybę, sportiniai diržai, šalmas, adrenalino nuojauta kelia šiek tiek baimės.
„Manau, susidūrę su ekstremaliu greičiu (ir pats esu tai pajutęs), namo važiuoja jau ramiai, nes pasidžiaugia tuo greičiu, staigiu stabdymu, slydimu posūkiuose ten, kur tai galima daryti, „išsilaksto“ ir nusiramina. Galbūt, kai kurie vairuotojai tai daro gatvėse dėl adrenalino, tačiau trasoje daug saugiau rizikuoti, pasikrauti adrenalino ir po to nebereikia rizikuoti gatvėje.
Būna jaunų žmonių, aš irgi buvau jaunesnis, kildavo visokių minčių. Visgi, viešajame eisme labai nedaug reikia, kad atsitiktų nelaimė, o atsukti laiko nebeįmanoma. Gatvėje viskas labai trapu, menkiausias nusižengimas, paišdykavimas, kietumo parodymas gali labai brangiai kainuoti. Nors atrodo, kad situacija valdoma, iš tikro ji itin trapi“, – įspėja A. Gelžinis.
