Galima pastebėti, kad profesinis kelias vis dažniau pasirenkamas ne tik pagal numatomą atlyginimo dydį ar specialybės prestižą. Stojantieji studijų programą renkasi ir atsižvelgdami į savirealizacijos galimybes, veiklos, kuria užsiims po studijų, prasmingumą.
Tuo tarpu pastarųjų aspektų darbe nerandantys darbuotojai atsigręžia į savanoriškas organizacijas ir prasmės bei savirealizacijos galimybių ieško uždarius biuro duris.
Savanorystę atranda vedini panašių tikslų
Nors savanorystę renkasi skirtingas patirtis, įsitikinimus turintys žmonės, savanoriškų organizacijų atstovės atskleidžia, jog šioje veikloje žmonės paprastai ieško to paties – galimybių įprasminti savo laiką ir įgyti tam tikrų žinių ar įgūdžių.
„Atsakyti, dėl ko žmonės dažniausiai pasirenka savanorystę iniciatyvoje „Skirtingos spalvos” ar kitose organizacijose, nėra sunku – manau, kad šioje vietoje laimi patirtis. Daugelis jau domisi arba nori geriau pažinti renginių industriją, todėl atvyksta savanoriauti mūsų organizuojamose konferencijose, mugėse ar padėti tiesioginių transliacijų metu.
Taip pat išskirčiau norą prisidėti prie gero ir kilnaus tikslo. Savanorystė suteikia dvigubą naudą: patirtį sau bei pagalbą kitiems“, – sako Kamilė Juršytė, socialinėje iniciatyvoje „Skirtingos spalvos“ užimanti režisierės pareigas. Jai pritaria ir Kauno hospiso namų savanorių koordinatorė Paula Kvederytė, atskleidžianti, jog savanorystė pasirenkama ne tik siekiant padėti kitiems, bet ir ieškant artimesnio ryšio, kurio šiuo metu daug kas pasigenda.
„Kauno hospiso namai – tai savanorių bei darbuotojų komanda, kuri susitelkia vienam pagrindiniam tikslui – padėti pacientui oriai gyventi. Neretai namai nepagydomiems, sunkiai sergantiems pacientams bei jų artimiesiems tampa uždara, vieniša vieta. Juos užpildo savanoriai, kurių kiekvienas ateina vedinas įvairių tikslų: sulėtinti gyvenimo tempą bei sugrįžti prie artimesnio, jautresnio ryšio; įgalinti profesines bei asmeninio gyvenimo žinias, idant kito gerovės; norint atsidėkoti už pagalbą, gautą artimajam sergant“, – mintimis dalijasi P. Kvederytė.
„Stipriai keičiantis požiūriui į savanorystę mūsų šalyje, ji tampa vis labiau populiari jaunų žmonių tarpe, kaip galimybė pabandyti skirtingas veiklas, įdomiai ir turiningai leisti laisvalaikį, kaip galimybė parodyti siekiamiems darbdaviams savo potencialą ir gebėjimus, kaip galimybė pasitikrinti, ar teisinga linkme vyksta karjeros planavimas. Kita kategorija žmonių savanorystę atranda kaip tam tikrą gyvenimo pilnatvės užtikrinimo būdą“, – sako Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės Komunikavimo būrio vadė Onutė Verygaitė.
Savanoriška veikla leidžia įvertinti turimas privilegijas
Savanoriškų organizacijų atstovės atskleidžia, jog be pagrindinio tikslo – padėti kitiems – savanoriaudami žmonės įgyja tam tikrų įgūdžių ar žinių, realizuoja save. „Savanorystė savanoriui suteikia patirtį ir nepamirštamas akimirkas. Tvirtai tikiu, jog neužtenka tik mokslų ar studijų, jog įsigilinti į dominančią sritį bei suprasti ir pajusti save joje. Manau, jog nesvarbu ką darai, kokią patirtį renki, ar kuo domiesi – bet kokia veikla tau, kaip žmogui, kažką atneš ateityje – ar tai būtų išsilavinimas, patirtis, ar tiesiog naudinga informacija“, – sako K. Juršytė.
Pasak Kauno hospiso namų savanorių koordinatorės P. Kvederytės, savanoriai, laiką skirdami darbui šioje organizacijoje, ne tik jaučiasi daugiau gaunantys nei duodantys, bet ir supranta, kokia privilegija yra būti sveikam.
Daugiau šia tema
„Neretai iš savanorių išgirstu, kad jie jaučiasi daugiau iš pacientų gavę, negu patys jiems davę. Vieni pasisemia išminties, kuri padeda suprasti, kokias privilegijas mes turime paprasčiausiai galėdami apsilankyti parduotuvėje, laisvai naudotis viešuoju transportu ar išeiti pasivaikščioti kada tik panorėjus.
Tokie įprasti dalykai mūsų kasdienybėje yra savaime suprantami, o sunkiai sergančiam – sunkiai pasiekiami. Daugelis po apsilankymų pas pacientus jaučiasi pakylėti, kupini džiaugsmo. Tai, kad esi naudingas, o tavo darbai prasmingi, leidžia didžiuotis savimi bei skatina pagelbėti ir ateityje“, – pasakoja P. Kvederytė.
„Vis daugiau žmonių atranda davimo džiaugsmą, patiriamą emocinį pasitenkinimą, prasmę laiką skiriant prasmingai veiklai. Manau, kad nemaža dalis žmonių taip gydo savo pačių emocines žaizdas, savo pačių turėtas vidines traumas. Kartais savanorystė pasirenkama dėl paties žmogaus patirto kitų gerumo, kuomet norisi „grąžinti skolas“. Neretai savanorystė atveria naujas pažintis, o tai suteikia priklausymo ir bendrumo jausmą, kuris kiekvienam žmogui, kaip socialiai būtybei, yra būtinas ir svarbus“, – sako Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės Komunikavimo būrio vadė O. Verygaitė.
Savanorystė gali padėti atrasti profesinį kelią
Savanorystė ne vienam savanoriui tapo kelrodžiu renkantis ar keičiant profesinį kelią. Socialinės iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ narė K. Juršytė prisipažįsta, jog taip nutiko ir jai. „Man užteko vienos patirties labdaros renginyje, jog kardinaliai pakeisčiau savo ateities planus ir suprasčiau, kur yra mano vieta, todėl labai skatinu ieškoti savęs. Patikėkite, yra taip gera daryti gera“, – sako K. Juršytė. Tuo tarpu P. Kvederytė atskleidžia, jog savanorystė ne tik padeda ugdyti tam tikras asmenines savybes, bet ir yra itin naudinga savanoriams, kurių darbas susijęs su žmonėmis.
„Savanorystė leidžia išmėginti asmeninį gebėjimą toleruoti kito žmogaus kitoniškumą, priimti jį nepaisant diagnozės, išvaizdos ar pažiūrų. Tai padeda suprasti, ar tinkama kryptimi eini profesiniame kelyje. Tai daro įtaką žmonėms, ypač pasirinkusiems sritis, kurios labiausiai orientuotos į žmogų: medicinos ir sveikatos, socialiniai mokslai“, – sako Kauno hospiso namų savanorių koordinatorė P. Kvederytė.
„Vienareikšmiškai esu už savanoriškos veiklos išbandymą. Mano manymu, tai turi dvigubą naudą. Darbdaviai visada palankiau vertina tuos žmones, kurie yra aktyvūs, veiklūs, paslaugūs ir nebijantys vardan tikslo skirti savo asmeninį laiką, net ir neatlygintinai.
Savanorystės metu tiek darbdavys pamato potencialius darbuotojus, pamato, kaip žmogus atlieka užduotis realiai, o ne tik iš darbo pokalbio arba gyvenimo aprašymo. O renkantis profesinį kelią arba siekiant daryti pokyčius jame, visada rekomenduoju pirma pabandyti, nes dažnai susižavime išoriškai, tačiau susidūrus su konkrečia veikla realiai, dažnai ji pasirodo visai kitokia nei tikėtasi“, – atskleidžia darželio-mokyklos „Pažinimo medis“ Kauno filialo vadovė O. Verygaitė.
Socialinio darbo profesija ir savanorystė glaudžiai susiję
Nuo savanoriškos veiklos neatsiejama ir socialinio darbuotojo profesija. Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Virginija Kondratavičienė atskleidžia, jog socialinis darbas yra kildinamas iš savanoriškos veiklos ir tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse, prieš įvardijant daugelį socialinio darbo sričių socialinėmis paslaugos, jos buvo teikiamos savanorių.
„Tobulesnių intervencijos priemonių poreikis, siekiant efektyviau spręsti naujai kylančias socialines problemas, reikalavo mokytis ir skatino socialinio darbuotojo profesijos atsiradimą. O savanoriai yra ta jėga, kuri inicijuoja paslaugų teikimo socialiniame darbe kokybinę ir kiekybinę plėtrą, naujas paslaugas. Reikia paminėti, kad savanoriška veikla neretai sulyginama su altruizmo sąvoka.
Šie terminai glaudžiai siejasi tarpusavyje ir dažnai vartojami socialiniame darbe – tiek altruizmas, tiek savanoriška veikla orientuoti į besąlygišką rūpinimąsi visuomenės gerove, aukojant asmeninį savo laiką, bet nesiekiant asmeninės naudos sau“, – mintimis dalijasi V. Kondratavičienė bei pasakoja, jog Socialinio darbo studijų programos studentai savanoriaudami įgyja profesinių žinių, turinčių teigiamos įtakos tolesnei jų karjerai.
„Stebint Socialinio darbo studijų programos studentų atliekamas savanoriškas veiklas susidaro įspūdis, kad kur savanoriauti, su kokia klientų grupe dirbti, studentai pasirenkama laisva valia pagal savo pomėgius. Bendraujant su jais, atsiskleidžia jų noras pasijusti laimingu užsiimant jam priimtina veikla, būti naudingu visuomenei, spręsti aktualias socialines, bendruomenines ir kt. problemas.
Savanoriškas veiklas jie atlieka su entuziazmu ir vidiniu pasitenkinimu, realizuoja visus savo talentus. Ir visi vieningai teigia, kad savanorystė – tai laiko, energijos, žinių ir sugebėjimų dovanojimas kitiems žmonėms bei profesinė patirtis, turinti įtakos jų karjerai“, – atskleidžia Socialinio darbo katedros vedėja V. Kondratavičienė.
Kauno kolegijos Socialinio darbo studijų programos pirmakursis Aidas Lazauskas prisipažįsta, jog šią, socialinio darbuotojo, profesiją atrado būtent savanorystės dėka. „Užsiimdamas savanoriška veikla Prienų socialinių paslaugų centre aš galėjau iš arčiau pamatyti darbą su žmonėmis, kurie turi fizinę bei intelekto negalias. Taip pat savanoriškos veiklos metu iš arčiau pamačiau, kaip socialiniai darbuotojai profesionaliai dirba ir užtikrina orią gyvenimo kokybę žmonėms su įvairiomis negaliomis. Tai mane dar labiau sužavėjo ir paskatino pasirinkti Socialinio darbo studijų programą“, – prisimena A. Lazauskas.
„Dirbant tiek su negalią turinčiais žmonėmis, tiek su savanoriais, mano patirtis ir požiūris į gyvenimą pasikeitė dar labiau. Supratau, jog atiduodamas save darbui su žmonėmis, turinčiais negalią, įgijau tokių asmeninių savybių, kurių reikalauja socialinio darbuotojo profesija. Mano manymu, tai – kantrumas, gebėjimas išklausyti, empatija, atlaidumas“, – mintimis dalijasi Kauno kolegijos Socialinio darbo studijų programos pirmakursis.
Skatinant akademinį jaunimą atsakingai planuoti karjerą, „Praktikos ir karjeros dienų‘21“ interneto svetainė www.karjerosdienos.lt veiks iki mokslo metų pabaigos. Čia jaunieji specialistai galės rasti darbo ir praktikos pasiūlymus, naudingus patarimus karjeros planavimo, CV rengimo, pasiruošimo darbo pokalbiui ir kitomis temomis.
