Daugiau kaip metus su nedidele vasaros pertrauka trunkantis karantinas paskatino daugelį žmonių ieškoti turiningų pramogų internete, viena tokių – domėjimasis savo miesto istorija. Per karantiną kasdienį Kauno pastatų, meno ir žmonių istorijų puslapį „Kauno detalės“ socialiniame tinkle Facebook sukūręs kaunietis Laimonas Užomeckis įsitikinęs, kad istorija yra gyva tada, kai žmonės ja dalinasi.
Su gyvą Istorijų muziejų socialiniame tinkle kuriančiu L. Užomeckiu susitinkame prie Ąžuolyno parko – susitarėme pasivaikščioti po kelias netoliese esančias senojo Žaliakalnio gatveles. Mūsų maršrutas prasideda nuo itin apleisto, tačiau buvusio puošnumo detales teberodančio pastato Vydūno alėjoje – tarpukariu namas su kolonomis šioje vietoje išdygo Italijos ambasados užsakymu. Daugiabučio kiemuose asfalto ir sovietmečiu „pridygusių“ tvorų užspaustas ištaigingas pastatas – pamirštas ir liūdnas, tarsi prašosi, kad ir jo istorija būtų prisiminta.
Toliau su šiose vietose gyvenusių žmonių ir pastatų istorijas vaizdingai pasakojančiu Laimonu keliaujame Minties Rato gatvės alėja, apžiūrime kelis naujai renovuotus tipinius Žaliakalnio medinukus.
„Kai žmonių, kurie daug metų gyvena rąstiniame name, paklausė, kur jie mieliau gyventų – mediniame ar mūriniame name, paaiškėjo, kad dauguma jų labai vertina gyvenimą mediniame name“, – sako Laimonas. Ir tai geras argumentas tiems skeptikams, kurie skuba „nurašyti“ medinę Kauno gyvenamųjų kvartalų architektūrą, kaip nevertingą ir jau atgyvenusią savo amžių.
Tiesa, Laimonas pateikia ir ekonominius skaičiavimus – tuo metu pastatyti medinį namą galėjo kainuoti ir kelis kartus pigiau, nei mūrinį, tačiau neatmestinas ir to meto požiūris, kad gyvenimas mediniame name – kokybiškesnis ir labiau tinkamas žmogaus sveikatai. Čia pat gyvojo Istorijos muziejaus „Kauno detalės“ kūrėjas parodo ir dažną variantą, kai šalia medinio namo savininkas pasistatydavo nedidelį mūrinuką, skirtą komercinei veiklai – dažniausiai, prekybos.
Minties rato gatve keliaujame iki Gėlių rato gatvės – čia taip pat yra į ką pasidairyti, o labiausiai sudomina istorija apie Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus gimtojo namo vietą. Pasirodo, čia, Žaliakalnyje V. Adamkus praleido savo vaikystę ir jaunystę iki emigracijos 1944 metais. Tiesa, pats namas jau neišliko, tačiau tebeauga beržai, prie kurių viešėdamas Kaune mėgsta gimtajame Kaune stabtelėti buvęs šalies vadovas.
Nors dar šaltoka, keliaujame toliau jaukiomis Žaliakalnio gatvelėmis, kurių kiemuose ir namuose gyvena vis kita istorija – jų L. Užomeckis žino daugybę, mėgsta jas pasakoti, dalintis – kasdien „Facebook“ profilyje „Kauno detalės“ atsiranda vis kitas pasakojimas apie Kaune gyvenusius, kūrusius žmones, apie įvykius, pastatus, nutikimus.
Anksčiau marketingo srityje dirbęs trečios kartos kaunietis L. Užomeckis sako, kad domėtis savo miesto istorija pradėjo dirbdamas versle, kai tekdavo užimti į Kauną atvykusius svečius iš užsienio.
„Vadovai pastebėjo, kad domiuosi istorija, kad man patinka tokia veikla, todėl visuomet šį darbą patikėdavo man ir dažnai sulaukdavau gerų vertinimų. Tada pradėjau pasakoti istorijas draugams, bet padariau išvadą, kad geriau to nedaryti – geriau ieškoti žmonių, kurie nori klausytis istorijų, domėtis savo gimtu miestu. Tad karantino pradžioje pradėjau rašyti istorijas socialiniame tinkle visiems ir taip gimė šis profilis“, – šypsosi Laimonas.
Pradžioje Laimonas rašė tik apie įdomesnius pastatus, kuriuos pats ir fotografavo (ši publikacija taip pat iliustruota L. Užomeckio darytomis nuotraukomis), tada bandė dalintis tik senovinėmis nuotraukomis, atvirukais ir pagaliau išsigrynino, kad žmonėms įdomiausia – žmonių istorijos, vietos, kuriose jie gyveno, kūrė, bendravo.
„Daug kartų esu patyręs, kad žmonės labai nustemba, kad jų gatvėje yra įdomių vietų, istorijų, jie pradeda gėrėtis savo gatve, o ilgainiui – ir miestu. Noriu, kad „Kauno detalės“ padėtų žmonėms didžiuotis savo miestu, jį pažinti, suprasti, vertinti. Juk Kaunas buvo ašis nepriklausomos Lietuvos – mūsų valstybės pagrindas – privalome tai vertinti, nepamiršti“, – sako jis.
L. Užomeckis įsitikinęs, kad istorija gyva, kol mes ja dalinamės, o socialiniai tinklai tam labai tinka, todėl jis džiaugiasi, kai žmonės ne tik paskaito, paspaudžia „Like“, bet ir pasidalina jo įrašu, o ir patys parašo savo prisiminimus, padėkoja, kad puslapio autorius prisiminė jų giminaičius, vaikystės namus, vietas.
„Dalinkimės savo istorija – tai ir pareiga, ir teisė“, – atsisveikindamas linki romantiškų praeities istorijų apie Kauną pasakotojas ir, kai tik atlaisvės karantinas kviečia kartu su juo leistis į pasivaikščiojimą po Žaliakalnį, kurio metu žada parodyti Kauną visai kitu kampu.
