Šį rajoną žmonės vadina Kauno Beverly Hils’u, kuriame gyventi – ne kiekvienam mirtingajam įgyvendinama svajonė. NT agentai sako, kad čia privatūs namai parduodami itin retai, o kainos jų – vienos didžiausių Lietuvoje. Suniokotos praeito šimtmečio art deco vilos istorija skatina nauju žvilgsniu pažvelgti į Perkūno alėjos ir jos kaimyninių gatvelių gyventojų namus, kuriuos fiksavo fotografo Roko Tenio kamera.
Vardijo ne vien privalumus
Nuo jaunystės vyro tėvų namuose E. Fryko gatvėje gyvenanti šio rajono senbuvė ponia Aldona sako, kad ne visuomet šis rajonas buvo prestižinis.
„Sovietmečiu šlaito, kuriame yra ir mūsų namas, gyventojus vargino oro užterštumas, iš miesto sklindantis triukšmas, net geležinkelio stoties, kuri tuo metu buvo itin apkrauta, garsai“, – sako moteris.
Pasak jos, į požeminį tunelį įvažiuojančių traukinių dundėjimą girdėdavo ir dalis Perkūno alėjos gyventojų, kurių šlaito apačioje – dar ir judri Tunelio gatvė.
„Ta pusė Perkūno alėjos, kuri arčiau Ąžuolyno ir sporto halės – gerokai ramesnė. Bet yra ir kitų trūkumų – toli eiti iki visuomeninio transporto stotelės, o lipti laiptais žemyn – vienais laikais – saugu, kitais – jau nelabai“, – pasakoja ponia Aldona.
„Nepaisant to, visi visada Kaune labai norėjo gyventi būtent šioje Žaliakalnio dalyje. Tikrai turi didelę trauką ši Kauno vieta, ne tik dėl šalimais esančio parko, manau, bet ir dėl pačios Perkūno alėjos suformavimo – būtent, kaip alėjos, po kurią labai smagu pasivaikščioti ir jautiesi čia, kitaip, nei kitose Kauno vietose“, – pasakoja moteris.
Gyveno daug iškilių asmenybių
Pasak Vaižganto gatvėje gyvenančio pono Mindaugo, jei domiesi istorija ir savo miesto praeitimi, labai įkvepia gyventi aplinkoje, kurioje tarpukariu gyvento diplomatai, universitetų dėstytojai, medikai, architektai, menininkai.
Vaižganto gatvėje išsaugotas ir originaliai restauruotas Japonijos diplomato, konsulo Lietuvoje Chiunės Sugiharos namas, kuriame įrengtas ir jo atminimui skirtas muziejus.
E. Fryko gatvėje galima apžiūrėti garsių menininkų Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinį butą. Šiame rajone gyveno ir Vincas Mykolaitis – Putinas, Vaižgantas, Petras Klimas.
Sovietmečiu į nacionalizuotus iškilių Lietuvos asmenybių namus ir butus įsikėlė tarybų valdžios nomenklatūra, saugumo tarnybų vadovai, karininkai.
„Atkūrus Lietuvos valstybę, dauguma tų žmonių išvyko, namus ir butus pardavė, dalį jų pavyko atsiimti buvusių savininkų palikuonims. Gyventojų portretas labai keitėsi ir šiandien mūsų rajone gyvena labai įvairūs žmonės – pradedant buvusiais ministrais, baigiant tėvų namuose likusiais gyventi studentais“, – pasakoja ponia Aldona.
Čia nepriklausomybės laikotarpiu savo namą įsirengė tokios figūros, kaip garsus krepšininkas Arvydas Sabonis, a.a. Bronislovas Lubys. „Gyvena ir iškilių mokslininkų, medikų“, – sako ji.
Rajono senbuvė prisimena, kad jų rajone veikė ir dvi sovietinės vilos, kurių vienoje Vaižganto gatvėje Kaune besilankydamas apsistodavo komunistų partijos lyderis Antanas Sniečkus, o kitoje šiuo metu remontuojamoje Perkūno al. yra lankęsis SSSR vadovas Michailas Grobačiovas su žmona Raisa.
Parduodamas turtas – retenybė
Kaip portalui „Kas vyksta Kaune“ sako ponia Aldona, savo pašto dėžutėje nuolat randa kortelių, kuriose siūloma pirkti butą, namą, namo dalį. „Per metus du trys žmonės per pažįstamus teiraujasi manęs, gal netyčia žinau, kad kažkas nori parduoti savo turtą mūsų rajone“, – sako ji.
Moteris pripažįsta, kad norėtųsi, jog rajono gyventojų bendruomenė apsijungtų, taptų stipresnė, kad tokios istorijos, kaip nutiko su griaunamu namu – nesikartotų.
„Manau, turime siekti, kad joks svarbesnis veiksmas rajone negalėtų įvykti be bendruomenės žinios, jos daugumos pritarimo. Valdininkai tikrai negali tiek visko sužiūrėti, kiek gali nuveikti šalia gyvenantys sutariantys ir sąmoningi kaimynai“, – įsitikinusi ji.
Pasak moters, dauguma gyventojų gana neigiamai žiūri į rajone kylančius modernius pastatus. „Patys savaime jie gal ir šiuolaikiškai suprojektuoti ir kokioje kitoje Kauno vietoje gal net visai gražiai atrodytų, bet tikrai ne mūsų rajone.
Mes juokais juos vadiname plytelių parduotuvėmis, tegul neįsižeidžia juos projektavęs vienas Kauno architektas, kurio čia daugelis žmonių labai nemėgsta“, – sakė ji.
Griauti negalima, palikti
Perkūno alėjoje praeitą savaitę pradėtas griauti 1934 m. statytos ankstyvojo art deco stiliaus vilos pastatas sukėlė aršią diskusiją tiek spaudoje, tiek tarp šio rajono gyventojų.
Diskutuojantieji pasidalino į dvi stovyklas, kurių vienoje – siūlantys griauti, pasak jų, „supuvusius pastatus“, kitoje teigiantys, kad tokių vertybių griovimas – vandalizmas ir unikalaus rajono išskirtinumo naikinimas.
Griaunamo pastato kaimynystėje gyvenanti jauna moteris, kurios specialybė – architektūra, portalui „Kas vyksta Kaune“ sakė, kad dabar jau būtų labai sunku įvertinti tikrąją pastato būklę, tačiau, jos teigimu, kad pastatas buvo medinis ir statytas prieš 90 metų – tikrai nieko nereiškia. „Esu mačiusi puikiai restauruotų ir išsaugotų žymiai senesnių pastatų“, – sakė ji.
Kad galimybę išsaugoti ir jame kokybiškai gyventi lemia ne statinio amžius, o būklė, įsitikinęs ir architektūrologas, KTU docentas dr. Vaidas Petrulis.
„Jau ne pirmą kartą sakau, kad pavojingiausias amžius statiniui yra pirmieji šimtas metų, kai žmonės dar negeba suvokti jo vertės, todėl reiktų daugiau kalbėti apie geruosius pavyzdžius, kai žmonės puikiai tvarko ir gyvena senuose namuose, kurių vertė su metais tik didėja“, – sako jis.
Dr. V. Petrulio teigimu, šios Žaliakalnio vietos unikalumas – tai architektūrinė įvairovė ir bendra visuma.
„Nerasi Žaliakalnyje tokių išskirtinių architektūros paminklų, prie kurių priėjęs nesuabejotum jų verte. Dauguma namų, jei juos išimtum iš konteksto, gal net nepasirodytų labai ypatingi, tačiau šio rajono išskirtinumas yra visuma“, – sako architektūrologas. Pasak jo, visumą sudaro skirtingas pastatų statybos laikmetis, medžiagiškumo, architektūros stilių įvairovė.
„Tokių pastatų, kaip griaunama vila, šiame rajone tėra vos keletas, o jo išnykimas nuo žemės paviršiaus reiškia, kad visoje teritorijoje liko vienu iš to laikmečio išlikusiu statiniu mažiau“, – sako V. Petrulis.
KTU docentas taip pat atkreipia dėmesį, kad rajonui tam tikros vertės prideda ir tam tikra socialinė gyventojų įvairovė. Jis kelia klausimą, ar tikrai norima, kad šis rajonas taptų apgyvendintas tik išskirtinai itin turtingų žmonių, kas greičiausiai tik sumažintų jo gyvybingumą ir didžiausią vertybę – įvairovę.
