Perkūno namas Kaune apipintas legendomis, kurios traukia smalsius turistus pasižvalgyti po vidų ir teatralizuotų menininkų apsuptyje grįžti į praeitį. Tačiau, kokia tikroji yra šio pastato paskirtis?
Dėl kokių priežaščių buvo pastatytas šis namas, kurį galime rasti Senamiestyje – nežinoma iki šiol. Apie šį pastatą, kuris gavo vyriausiojo Baltų Dievo vardą sklando įvairios legendos. Viena jų, jog šiame pastate buvo rasta Perkūno statulėlė, kuri buvo naudojama kaip garbinimo objektas. Tiesa, tai buvo apie 30 cm aukščio paprasčiausia žmogaus statulėlė, kuri rankose laikė po tris žuvis, kojos buvo sukryžiuotos. Žmogaus fantazija leido šią statulėlę sulyginti su žymiausiu Baltų Dievu. Kalbama, jog vakarais vaidilutės čia kūrendavo šventąją ugnį ir melsdavosi Dievams. Tikima, jog pats pastatas yra pastatytas ant Perkūno šventyklos pamatų.
Visgi, archeologiniai tyrinėjimai rodo, jog šio pastato tikroji paskirtis galėjo būti, kaip prekybinė būstinė priklausiusi Hanzos pirkliams. Pasak istoriko Jurgio Okso ši teorija skyla į dvi dalis: pirmoji – tai vokiškojo paveldo Hanzos pirklių kontora, antroji – tai tikrų tikriausia lietuviškoji pirklių susitikimo vieta. Tačiau, ne visada šio pastato paskirtis buvo visuomeninė. Pirmiausia šis namas buvo pastatytas kaip gyvenamoji vieta. S. Dulkė su šeima dabartiniuose perkūno namuose gyveno XVI amžiuje. Tokia namo paskirtis šiam pastatui suteikė išskirtinę gotikinę vertę Lietuvoje, kadangi gimtinėje nedaug tokio stiliaus gyvenamųjų pastatų, pasižyminčiu tokia ypatinga menine kompozicija.
Vėliau šis pastatas buvo naudojamas kaip sandėlys, XIX amžiuje jo viduje įkurtas teatras, vėliau – pravoslavų dvasininkų butai ir šiuo metu jame įkurta Kauno jėzuitų gimnazija. 1996 metais Perkūno namas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą, o 2008 – paskelbtas kultūros paminklu.
