Antradienį mirus Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio žmonai, pianistei, pedagogei, visuomenės veikėjai Gražinai Ručytei-Landsbergienei, jos artimieji paskelbė, kaip bus galima su ja atsisveikinti.
Delfi publikuoja neredaguotą artimųjų parengtą tekstą:
„Gražinos išleistuvės
Būna išleistuvių į gyvenimą, o būna – į kitą gyvenimą.
Gražinos Ručytės – Landsbergienės išleistuvės iš mūsų gyvenimo vyks tokia tvarka:
kovo 11–ąją atsisveikina artimieji. 17 val. „Lietuvos ryto“ TV transliuojamas paskutinis Gražinos bendraautorystės kūrinys, dokumentinis filmas „Pirmininko diplomatija“.
Kovo 12 – ąją atsisveikinimas nuo 16 val. Kompozitorių namų salėje. Gražina labai daug širdies skyrė Rytų Lietuvos mokykloms, todėl prasminga vietoj gėlių skirti tam tikslui paramos auką per Vytauto Landsbergio fondą;
Kovo 13 – ąją atsisveikinimas nuo 11 val. Kompozitorių namų salėje. Urna išnešama 16 val. 17 val. – Šv. Mišios už Gražinos siela Bernardinų koplyčioje.
Vytautas L. su šeima“
„Iškeliavo mama, ramiai, taikoje. Kai dar galėjo kalbėti prieš porą savaičių, pasakė, kad yra labai dėkinga Dievui, nes viską padariusi, ką planavo ir norėjo. Ilsėkis, geroji mano“, – antradienį feisbuke rašė Vytautas V. Landsbergis.
Gražina Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose. Tėvai: Pranas Ručys (1893–1980), verslininkas, 1949–1958 m. tremtinys, ir Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904–1976), pienininkė, 1949–1958 m. tremtinė. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.
Anykštėnų biografijų žinyne rašoma, kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras. Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje.
1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore. 1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje išbuvo 1949–1957 m. 1949-aisiais ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė.
1950 m. gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija). 1950–1952 m. mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau (1950–1954 m.) dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore.
1954–1957 m. studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbo akompaniatore. 1957 m. vasario 26 d., paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą.
Studijuodama 1957–1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. 1958–1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962–1966 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. – Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau – profesorė.
G. Landsbergienė surengė rečitalių su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
Inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės bei politinės vergovės.
G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006).
Vaikai: Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė, Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.) – kino ir teatro režisierius, rašytojas.
