„Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Oi, neverk, motušėle“ ir galybė kitų dainų žinomos kone visiems ir girdimos ne tik Dainų šventėse. Šių dainų muzikos autorius – kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, chorvedys, prof. Juozas Naujalis (1869-1934 m.) Skaičiuojant 150–ąsias vargonų virtuozo gimimo metines, trumpai apžvelkime jo kūrybinį palikimą.
Juozas Naujalis tituluojamas vienu pirmųjų profesinės muzikos kūrėjų Lietuvoje. J. Naujalio kūryba skirstoma į 4 grupes: bažnytinė, vokalinė, instrumentinė muzika bei kūriniai vargonams. Gausiausiai kompozitorius sukūrė bažnytinės muzikos kūrinių, mat daugiau kaip 40 metų jis dirbo Kauno arkikatedros vargonininku, įkūrė vargonininkų draugiją, leido laikraštį „Vargonininkas“.
Jo kūryboje akcentuota meilė tėvynei, jos praeičiai, gimtajai kalbai, žmogui, gamtai. Iki dabar dainuojamos jo sukurtos dainos, priklausančios lietuvių muzikos aukso fondui: tautos giesmė „Lietuva brangi“, „Kaipgi gražus gražus“, „Pavasaris“, taip pat jo harmonizuotos liaudies dainos: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Sėjau rūtą“, „Siuntė mane motinėlė“ bei kt. Nemažai dainų J. Naujalis parašė gero bičiulio Jono Mačiulio-Maironio eilėms.
Juozas Naujalis ne tik dirbo arkikatedroje, bet ir privačiai mokė jaunuolius vargonininko specialybės, ugdė būsimuosius choro dirigentus, sutelkė Kauno berniukų chorą. Jis mokė vėliau žinomais muzikais tapusius Stasį Šimkų, Konradą Kavecką, Aleksandrą Kačanauską, Julių Štarką.
1898 m. J. Naujalis savo namuose įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. 1919 m. kompozitorius įsteigė muzikos mokyklą, vėliau tapusią konservatorija. Joje J. Naujalis vadovavo vargonų klasei, dėstė choralą ir tapo pirmuoju Kauno konservatorijos profesoriumi. Jis daug koncertavo Lietuvoje, su programa buvo išvykęs į JAV, pas Amerikos lietuvius.
1924 m. rugpjūčio 23-24 d. Kaune surengtos pirmosios Dainų šventės Lietuvoje vyr. dirigentu ir vienu iš šventės organizatorių tapo J. Naujalis. Apkrovos buvo nemažos: šventėje reikėjo diriguoti 77 chorams su 3 tūkst. atlikėjų, o jų pasirodymų pamatyti susirinko apie 200 tūkst. žiūrovų.
Jungtinis choras šventę pradėjo J. Naujalio harmonizuotomis liaudies dainomis: „Močiute mano“, „Oi žiba žiburėlis“, „Ant kalno karklai siūbavo“. Programoje skambėjo ir originalūs J. Naujalio kūriniai: „Pavasaris“, „Jaunimo giesmė“, Kur bėga Šešupė“. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu vyr. dirigento pareigos Dainų šventėje J. Naujaliui patikėtos dar du kartus: 1928 m. minint 10-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines ir 1930 m. pažymint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines.
1934 m., P. Vileišio a. / Kauno r. muziejaus (LIMIS) nuotr.
J. Naujalio kūrybinis palikimas itin vertingas, jis sukūrė apie 200 skirtingo žanro kūrinių, tarp jų: simfoninę poemą „Ruduo“, pjesę „Svajonė“ styginiam kvartetui, instrumentinių pjesių, taip pat 27 chorines dainas (trylika iš jų – Maironio eilėms), solo dainų, 13 mišių (iš jų trys gedulingos), giesmių, kantatų, motetų.
Lietuvių muzikos patriarcho kūryba buvo įvertinta svarbiais apdovanojimais: už bažnytinės muzikos kūrinius – Italijos „Karūnos“ ordinu (1929 m.), už ypatingus nuopelnus Lietuvai – LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1930 m.), Lietuvos savanorių bei Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais (1928 m.).
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
