Pirmoji Naujųjų metų savaitė, belaukiant Trijų Karalių atvykimo į Kauną, buvo įspūdinga: išrinkome svarbiausias praėjusių metų Kauno naujienas, džiaugiamės vėl į miestą atėjusia žiema ir toliau grožėjomės apsnigta kalėdine eglute, taip pat sužinojome, kad Visvaldas Matijošaitis vis dar neatsisakė plano kandidatuoti Prezidento rinkimuose, nors prieš tai bandys antrąjį kartą tapti Kauno meru. Iššūkiai tik prasideda, taip pat ir žiniasklaidai.
Iš vienos pusės valdžia iš paskutiniųjų stengiasi pažaboti laisvą ir kritišką žurnalistų žodį (prisidengdami ES direktyva sieks apriboti žiniasklaidos teisę kritikuoti valdžią), iš kitos pusės – valdančiųjų priešininkai – opozicija – per padidinamąjį stiklą stengiasi susekti kiekvieną teigiamesnį žurnalistų žodį apie valdžios olimpe esančius politikus ir kaltina žiniasklaidą „parsidavėliškumu“ ir pataikūniškumu, o ir nevengia skųsti žiniasklaidos savireguliacijos ir kitoms tarnyboms.
Taip šį kartą nutiko ir mums – portalui „Kas vyksta Kaune“. Metų pabaigoje parengėme straipsnių ciklą „Šimtmečio portretai“, kuriame siekėme per dabarties asmenybes pristatyti Kaunui nusipelniusius tarpukario ir šių dienų asmenis: medikus, menininkus, architektus, pedagogus, verslininkus ir politikus. Šio projekto turiniu norėjome ne vien parodyti istorinę praeitį, tačiau ją glaudžiai susieti su dabartimi, stengiantis ieškoti Kauną apibūdinančių ir jo gyventojus formavusių praeities ištakų.
Temai apie politikus visiškai logiškai pasirinkome daugiausiai anuomet ir dabar dėmesio sulaukiančius Kauno politikus – burmistrą Joną Vileišį, kuris Kauną valdė tarpukariu ir per dešimtmetį (1921 – 1931 m.) iš kaimo tipo gyvenvietės be vandentiekio, kanalizacijos, šaligatvių ir su vos keliomis asfaltuotomis gatvėmis, Kauną pavertė europinio lygio miestu, kuris tuo metu net pradėtas vadinti Mažuoju Paryžiumi – tiek dėl itin greitai į Kauną iš didžiųjų Europos sostinių atkeliaujančių madų, tiek dėl kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo intensyvumo: teatrų, restoranų, parodų, koncertų įvairovės, tiek kitų madingam ir moderniam miestui anuo metu būdingų reiškinių, apie kuriuos rašoma aptariamame straipsnyje.
Natūraliai to meto miesto vadovą palyginome su šiuo metu Kauno mero pareigas einančiu Visvaldu Matijošaičiu. Prieš parengdami publikaciją publikavimui, beveik dvi savaites laukėme mero atsakymų į klausimus apie mero pareigas, kaip jis vertina dabartinį darbą, ar nesiilgi laiko, kuomet vadovavo stambiam verslui, domėjomės, kuo, jo vertinimu, skiriasi savivaldybės valdymas nuo didelės verslo įmonės, klausėme ir kitų žmonėms įdomių dalykų, bet atsakymai iš savivaldos dvaro Laisvės alėjoje taip ir neatkeliavo. Metai ėjo į pabaigą, kadangi straipsnis buvo 2018 m. suplanuoto projekto „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ dalis, iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, teko verstis, kaip išmanome ir publikuoti medžiagą be papildomų šaltinių informacijos – tiesiog dosjė forma.
Sutinku, kad dosjė buvo gana teigiamas, su iš Vilniaus bokštų žvelgiančių ir prie sostinės aštraus tono pripratusių internautų „nepastebima“ ar nenorėta pastebėti nedidele kritikos doze apie į kadencijos pabaigą pradėjusią byrėti mero komandą. Beje, į klausimą, kodėl ji byra, meras taipogi nepanoro atsakyti, nors klausėme ne kartą. Ir tai dar vienas papildomas iš šios istorijos kylantis klausimas: pagal ką Gerb. V. Matijošaitis renkasi žurnalistus, su kuriais bendrauja – populiarumą, profesionalumą, grožį, lytį, akių spalvą etc.? Mano galva, politikai turėtų sudaryti visiems žurnalistams lygias teises juos apklausti, galų gale tai yra įtvirtinta ir įstatymais.
Jei ši publikacija būtų išspausdinta dar neprasidėjus mero rinkimų agitacijos laikotarpiui, pavyzdžiui, spalį, greičiausiai, niekam ji nebūtų ir užkliuvusi. Nors yra akivaizdu, kad už nieką joje niekas neagitavo, tiesiog – buvo išvardyti padaryti ir pradėti daryti darbai, nebuvo jokio skatinimo ar šio politiko protegavimo, kaip geresnio kandidato į merus, nei kiti pretenduojantieji, tiesą sakant, rinkimų tema čia net neaptarinėta, kalbėta tik apie Kauną iki šiol valdžiusius merus (strapsnyje visi jie išvardinti nuo pat valstybės atkūrimo dienos).
Mano vertinimu, žiniasklaidos misija – fiksuoti realybę – anei pagražinti, anei pajuodinti. Argi ne būtent to iš mūsų prašoma, kai paaštriname kritiškas antraštes ar išryškiname neadekvačiai blogybes, utriruojame problemas ir keliame kitokias „audras stiklinėje“? Panašiai yra iš šiuo atveju, tik šį kartą piktinamasi pernelyg pozityviu minimo straipsnio informacijos pateikimo stiliumi.
Visos istorijos dažniausiai turi dvi puses – gerą ir blogą. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera? Būdama gana jauna žiniasklaida, gavome gerą pamoką ir įgijome patirties. Pripažinome klaidą, atsiprašėme, šios medžiagos nusprendėme neteikti prie atskaitos fondui, nors dėl to patirsime ir finansinių pasekmių. Kas nedirba, tas neklysta. O už klaidas reikia prisiimti atsakomybę, jei bus įrodyta, kad nusižengimas padarytas.
Yra ir dar vienas teigiamas aspektas, į kurį norisi atkreipti dėmesį. Dar nei vienas straipsnis apie Kauno istoriją nebuvo taip atidžiai perskaitytas ir išnagrinėtas, o kadangi visi turėjo peržiūrėti iki pabaigos, kur ir buvo rašoma apie V. Matijošaitį, tai labai tikiuosi, kad bent akį užmetė ir į faktus apie Nepriklausomybės akto signatarą, Kauno burmistrą J. Vileišį, nes kai 2017-ųjų metų vasarą Kaune prie Centrinio pašto pastato vyko jo skulptūros atidengimo ceremonija, Laisvės alėjos praeiviai, paklausti, kas gi jis toks – tas Vileišis – apie dešimtmetį Kauną valdžiusį politiką sakinio padoraus suregzti nelabai tesugebėjo.
Brigita Sabaliauskaitė, žurnalistė, portalo „Kas vyksta Kaune“ redaktorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja
