Tiek pati Finansų ministerija, tiek komercinių bankų ekonomistai Lietuvai prognozuoja palankų scenarijų: atlyginimai toliau sparčiai didės, o kainos augs „sveikai“. Taip pat pabrėžiama, kad prie Europos Sąjungos rodiklių atlyginimais artėjame sparčiau nei kainomis. Vis dėlto valdžia neatsisako planų ruošti planą, kaip pažaboti kainas.
Finansų ministerijos prognozėmis, infliacija šiemet sieks 2,7 proc., o ateinančiais trejais metais, iki 2021 metų, laikysis ties 2,5 proc. Tokius pat rodiklius pateikė ir „Swedbank“ ekonomistai. Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, turint omenyje, kaip augs atlyginimai, toks rodiklis yra labai sveikas.
„Tai su kokiomis kainomis kovos Vyriausybė?“ – pristatant prognozes klausė ekonomistas.
Finansų ministerija taip pat pritaria, kad prognozuojamas kainų augimas – tinkamas Lietuvai.
„Europos Centrinio Banko (ECB) vertinimu, palankus ekonomikos augimui infliacijos lygis yra artimas 2 procentams. Lietuvoje prekių ir paslaugų kainos kol kas nėra pasiekusios ES vidurkio, kainų konvergencijos procesas toliau vyksta, darbo užmokestis auga daug sparčiau už kainas, tad 2,5 proc. infliacijos lygis, gana artimas ECB infliacijos tikslui, Lietuvai yra priimtinas“, – komentuoja finansų viceministrė Miglė Tuskienė.
Mes aišku turime problemų, kad ne visiems gyventojams didėjo pajamos, ne visuose regionuose, tačiau didžioji dalis gyventojų jaučia perkamosios galios didėjimą ir jaučia gyvenimo kokybės gerėjimą.
Baiminasi tolimesnio kainų augimo
Finansų viceministrė Miglė Tuskienė teigia, kad maisto produktų kainos auga nuosaikiai ir lėtėjančiai. Fiksuotas net maisto prekių kainų sumažėjimas.
„2018 m. sausio–rugpjūčio mėn., palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, maisto produktų kainos išaugo 2 procentais. Vien tik 2018 m. rugpjūčio mėn., palyginti su pernai rugpjūčiu, maisto produktai atpigo 0,1 proc. iš dalies dėl palankesnių pieno produktų, daržovių, vaisių kainų“, – sako finansų viceministrė.
Tačiau ministerija pozicijos nekeičia – plano, kaip valdyti didėjančias kainas vis tiek reikia.
„Vis dėlto vidutiniu laikotarpiu egzistuoja rizika dėl spartesnio maisto kainų kilimo, jei dėl nepalankių oro sąlygų ar spekuliacinių veiksmų kiltų tarptautinės maisto žaliavų kainos. Kadangi būtiniausių prekių, ypač maisto, brangimas skaudžiai atsiliepia mažiausias pajamas gaunantiems vartotojams, manome, jog numatyti priemones, užtikrinančias, kad mažiausias pajamas gaunantieji vartotojai nenukentėtų nuo būtiniausių prekių brangimo, yra tikslinga“, – komentuoja finansų viceministrė M. Tuskienė.
DELFI jau rašė apie po paslapties šydu rengiamą Vyriausybės priemonių planą, kuriame numatomi veiksmai kovoje su prekybos tinklų įsigalėjimu ir kainų augimu. Nors Premjeras Saulius Skvernelis nepanoro plačiau komentuoti plano, bet pripažino, kad jis tikras, tobulinamas ir bus įgyvendinamas, tačiau ekspertai ir rinkos dalyviai skeptiškai įvertino Vyriausybės parengtas priemones.
Jokia valstybė nesuklestėjo užtikrindama žemas kainas, jokia turtinga valstybė neturi žemo kainų lygio.
Ragina didinti konkurencingumą, o ne „valdyti“ kainas
Ekonomistai pirmiausia pastebi, kad vis dėlto nepalankių oro sąlygų ir jų įtakos maisto produktų kainai suvaldyti nėra įmanoma.
„Čia jau bandymas pakovoti su vėjais ir liūtimis, nežinau kaip jį pasiekti. Natūralu, kad, jeigu kažkurių maisto produktų trūksta visame pasaulyje dėl sausrų ar liūčių, tai jų kaina pakils. Ir jeigu būtų, pavyzdžiui, uždedami kažkokie apribojimai, kiek tos prekės gali kainuoti, tai natūralu, kad kraštutiniu atvejų neliks tiesiog prekybos centruose tos prekės arba bus pardavinėjami šešėlinėje rinkoje. Manau, kad čia tik kraštutiniais atvejais galėtų galvoti apie kažkokias subsidijas, kuomet būtiniausi maisto produktai yra arba nepamokestinami, arba tam tikroms gyventojų grupėms suteikiamos papildomos socialinės išmokos, už ką jie galėtų tų prekių įsigyti. Bet niekaip neįsivaizduoju, kaip tai per ribojimus galėtų veikti“, – sako Nerijus Mačiulis.
„Oro sąlygų nesuvaldysi. Trūksta supratimo visuomenėje, kad daugumą maisto produktų kainų Lietuvoje lemia pokyčiai tarptautinėse rinkose. Pieno, grūdų kainas daugiau lemia, kokios kainos biržoje Europoje ar pasaulyje, o vaisių ir daržovių kainos priklauso nuo to, koks derlius Lenkijoje ir panašiai. Tų veiksnių nesuvaldysi“, – antrina SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas.
Abu ekonomistai palaikytų tuos valdžios siūlymus kovoje prieš kainas, kurie didintų konkurencingumą. N. Mačiulis teigia, kad nebūtų žalinga, jei Konkurencijos taryba peržiūrėtų, kaip Konkurencijos įstatyme traktuojamas konkurenciją ribojantis susitarimas.
„Čia nieko blogo. Gali neturėti jokios įtakos infliacijai ir kainų lygiui dabar, bet užkirstų kelią nesąžiningiems ir nelegaliems susitarimams ateityje“, – mano ekonomistas.
Jo nuomone, geriausia, kas galėtų nutikti mažmeninės prekybos sektoriuje – papildomi konkurentai. Dėl to svarbu, kad nebūtų priimti tokie sprendimai, kurie vėliau atgrasytų naujus prekybininkus žengti į Lietuvos rinką.
„Yra tokių pasvarstymų, apriboti, ką gali mažmeninės prekybos tinklas įrašyti į sutartį su tiekėju, kokias sąlygas iškelti, kokių ne. Tai tokios priemonės rizikingos. Jei labai daug atsirastų barjerų suvaržančių mažmeninių tinklų veiklą, tai galima turėti ir priešingą efektą. Tokioje suvaržytoje aplinkoje, kur reguliuojama kaip, kada ir su kuo galima sudaryti sutartis, kada gali dirbti, gali nenorėti ateiti naujas prekybos tinklas ir veikti. Ilguoju laikotarpiu ne reguliavimais, ne kažkokiais antkainių ribojimais gali užtikrinti kainų tvarumą, bet per konkurencijos skatinimą“, – mano N. Mačiulis.
T. Povilauskas pripažįsta, kad kartais prekybininkai mėgsta užbėgti įvykiams už akių ir tik prasidėjus kalboms apie prastą derlių, imti ir padidinti kainas. Dėl to ekonomistas palaikytų siūlymus, kurie didina prekybos grandinės skaidrumą. Tai yra, jog būtų matomi gamintojų, tiekėjų, prekybininkų užsidedami antkainiai. Jis taip pat palaikytų konkurencijos bei gyventojų pajamų didinimą.
„Planas kovoti su kainomis vis tiek yra toks populistinis sprendimas. Tokia mano nuomonė. Visgi yra tam tikrų pasiūlymų, kurie verti visai dėmesio: ar tam tikrose prekybos grandinėse yra pakankamai konkurencijos, ar yra nesąžiningų susitarimų. Tai kažkur gal per tą prizmę būtų galima sumažinti prekių ar paslaugų kainas. (…) Aš tas žmogus, kuris labiau palaikyčiau pajamų didinimą, o ne kainų mažinimą. Dažnai tie patys žmonės kainų augimą išprovokuoja“, – sako T. Povilauskas.
Atlyginimais artėjame prie Europos Sąjungos sparčiau nei kainomis
Lietuva ne tik kainomis, bet ir atlyginimais skuba vytis kitas Europos Sąjungos (ES) šalis. Nors žmonės kartais teigia, kad ES vejamės tik kainomis, o ne atlyginimais, ekonomistai linkę nesutikti.
Finansų viceministrė M. Tuskienė taip pat skaičiuoja, kad atlyginimais ES vejamės daug sparčiau nei kainomis.
„Lietuvai įstojus į ES, santykinės prekių kainos išaugo nuo 66,7 proc. ES vidurkio 2004 m. iki 82,2 proc. 2017 m., paslaugų kainos padidėjo nuo 36 proc. ES vidurkio 2004 m. iki 47,2 proc. 2017 metais. Atsižvelgiant į tai, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje per tą patį laikotarpį išaugo 2,4 karto, kainų konvergencijos procesas nėra per greitas“, – išvadą pateikia ji.
„Vidutinės prekių kainos Lietuvoje siekia apie 80 proc. ES vidurkio, Estijoje apie – 90 proc., Lenkijoje – apie 70 proc. Tai nėra kažkokio išskirtinumo. Lenkijoje kainos kažkiek mažesnės dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kai kuriems maisto produktams, dėl galimai didesnės rinkos ir dėl to mažesnių maržų. Aš šioje vietoje nematau, kad Lietuvoje prekių kainų lygis būtų neadekvatus
Vis tik atlyginimų konvergencija yra spartesnė. Nuo 2010 metų Lietuvoje realus darbo užmokestis, jau pašalinus kainų didėjimo įtaką, buvo sparčiausias iš visų šalių. Tai rodo, kad atlyginimai daugiau nei kainos didėjo. Mes aišku turime problemų, kad ne visiems gyventojams didėjo pajamos, ne visuose regionuose, tačiau didžioji dalis gyventojų jaučia perkamosios galios didėjimą ir jaučia gyvenimo kokybės gerėjimą“, – komentuoja N. Mačiulis.
Ekonomistas tik išskiria paslaugų kainas. Jomis dar smarkiai atsiliekame nuo ES vidurkio, o tai ir yra viena priežasčių, kodėl atlyginimų lygis Lietuvoje yra vienas žemesnių visoje ES.
„Paslaugų kainos ir atlyginimai yra labai tiesiogiai susiję. Tarkime, sakai, kad nemokama paslauga viešajame sektoriuje kainuoja labai nedaug, tai atitinkamai ir viešojo sektoriaus darbuotojai nedaug gauna. Tai kainų įšaldymas nėra joks ėjimas į gerovę. Jokia valstybė nesuklestėjo užtikrindama žemas kainas, jokia turtinga valstybė neturi žemo kainų lygio. Tai kelias vis tik yra konkurencingumo didinimas ir pajamų augimo skatinimas. Per čia galima užtikrinti darbuotojų gerovę ir didėjančią perkamąją galią. Per dirbtinį kainų reguliavimą, mes tikrai gerovės ir klestėjimo keliu nenueisime“, – mano ekonomistas N. Mačiulis.
Finansų ministerijos prognozėmis, šiemet atlyginimai vidutiniškai augs 8,9 proc. (iki 915 eurų, neatskaičius mokesčių), kitais metais 7,5 proc. (iki 984 eurų).
Daugiau naujienų skaitykite čia.
