„Trombonas kaip ir aikštės teisėjo krepšys, paruoštas rungtynėms, visada būna mano automobilio bagažinėje. Jo nepalieku, nes, kas, jei skubiai tektų važiuoti į koncertą? Dėl to nestinga pašmaikštavimų iš draugų ir kolegų. Šie ne kartą man sakė, jei išeičiau į futbolo aikštę su trombonu vietoj švilpuko, tikriausiai atsidurčiau pirmuosiuose spaudos puslapiuose“, – šypteli bosinis trombonininkas ir nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas Saulius Karka.
Atsakydamas į pastarąjį kolegų ir bičiulių pasiūlymą, daugybę metų Kaune gyvenantis vyras, kasdienybėje suderinęs tarpusavyje dvi, iš pirmo žvilgsnio, savo specifika skirtingas veiklas – muziką ir sportą, taip pat negaili šmaikštumo prieskonio.
„Tam, kad išbėgčiau į futbolo aikštę nešinas trombonu, reikėtų atskiro fizinio pasirengimo. Trombonas, juk sveria maždaug 4-5 kilogramus, – gerokai daugiau nei švilpukas“, – šypteli pašnekovas.
Dvi svajonės ir lemiamas mamos žodis
Kaip nutiko, kad muzika ir futbolas atsidūrė greta vienas kito ir dabar sudaro, regis, neperskiriamą dermę? – pasiteiravome. Bosinio trombono specialistas, grojantis Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Kauno miesto simfoniniame orkestre bei teisėjaujantis futbolo aikštelėje, atviras – tam, kad pasirinkčiau muziką, lemiamą žodį turėjo mama, sako Saulius.
„Futbolas taip pat buvo neatskiriama mūsų šeimos identiteto dalis, už kurią turiu būti dėkingas savo tėčiui Romui Karkai. Būtent jis – tuomet garsus futbolininkas įskiepijo man aistrą šiam žaidimui. Tačiau mama, kaskart matydama tėtį grįžtantį iš rungtynių purvinais rūbais ir sumušimais nusėtu kūnu, patarė: „Rinkis muziką, o ne futbolą, įgysi profesiją“, – prisiminimais dalijasi jis.
Natas pažino grodamas savo miesto orkestre
Gilintis į muzikos subtilybes iš Kybartų kilęs S. Karka pradėjo atėjęs groti į garsų savo miesto orkestrą tokiu pat pavadinimu – „Kybartai“. Šis orkestras, pasak bosinio trombonininko, išskirtinis tuo, jog jame groja didelė masė jaunų žmonių, kurie muzikines žinias įgyja tiesiog čia pat, t.y. dažnas iš jų nesimoko muzikos mokykloje, praktinio ir teorinio muzikinio pradžiamokslio žinių pasisemia grodamas miesto orkestre.
Tuo pat metu, dienotvarkę kartas nuo karto užpildydavo ir rungtynės aikštėje su jaunimo futbolo komanda „Sveikata“ iš Kybartų. Tačiau vėliau, kai baigęs vidurinę mokyklą S. Karka išvyko mokytis muzikos į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, futbolas pasitraukė į „antrąjį planą“, tačiau, prisipažįsta pašnekovas, niekada taip ir nebuvo pamirštas. Nors į kasdienybę minėtas žaidimas grįžo tik po daugelio metų, jis grįžo, – šypteli Laikinojoje sostinėje ne vieną dešimtį metų gyvenantis vyras, čia dirbantis ir sukūręs šeimą.
Noras vadovauti masei žmonių
„Įdomus faktas yra tas, jog prieš atvykdamas į Kauną ir įstodamas į konservatoriją, aš nesimokiau muzikos mokykloje. Kaip ir daugelis, taip ir aš, natas išmokau grodamas Kybartų orkestre, tačiau profesionalių muzikinių pagrindų neturėjau. Todėl teko pasitempti. Pamenu, pirmąjį pusmetį besimokydamas J. Gruodžio konservatorijoje, lankiau privačias muzikos teorijos pamokas, kad profesionaliomis žiniomis ir atlikimu pasivyčiau tuos, kurie kitaip nei aš septynerius metus jau krimto mokslus muzikos mokykloje“, – prisimena Saulius.
Maždaug trečiame kurse muzikanto triūsas buvo įvertintas, jis gavo darbą Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre, kuriame bosiniu trombonu groja jau 25 sezoną. Kiek vėliau, 2012-aisiais, bosinio trombono profesionalas papildė ir Kauno miesto simfoninio orkestro sudėtį. Tačiau iki pilnatvės stigo galimybės išbėgti į futbolo aikštelę, neslepia S. Karka.
„Kai pradėjau profesionaliai mokytis muzikos, mane žavėjo dirigento specialybė, bet dirigentu netapau, nes dėl laiko stygiaus taip ir neišmokau groti fortepijonu. O, juk didžioji dalis dirigentų puikiai valdo šį klavišinį instrumentą. Todėl vyravusią tuštumą užpildžiau futbolu. Aikštėje kaip ir orkestre vadovaujama masei žmonių. Būtent to man itin trūko“, – šypteli jis.
Nelengvas kelias į futbolo olimpą
Tačiau, pasak pašnekovo, nors biografijoje dabar puikuojasi tokie įrašai kaip: ilgametis A lygos futbolo teisėjas, teisėjavęs Latvijoje bei Europos lygoje. Taip pat asistavęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ir super taurės finaluose bei daugelį metų dirbęs Kauno regiono koordinatoriumi Lietuvos futbolo teisėjų asociacijoje (LFTA), ir daugelis kitų, lipti laiptais į futbolo olimpą nebuvo lengva.
„Pamenu, kai pirmą kartą atėjau į futbolo stadioną ir pamačiau ten teisėjaujančias merginas, rungtynių inspektoriaus su nuostaba paklausiau, ar aš galėčiau būti futbolo aikštės teisėju. „Taip, jūs galėtumėte, bet esate labai stambus“. Tuomet svėriau apie 125 kg. Tačiau dėdamas dideles pastangas ir treniruodamasis, maždaug per porą metų atsikračiau turėto viršsvorio. Kai labai nori, žmogus gali daryti stebuklus“, – sako muzikos ir sporto verpetuose vienu metu besisukantis vyras.
Pasak jo, po to sekė daugybė nesėkmingų peržiūrų futbolo aikštės teisėjo licencijai gauti, tikslą pasiekti pavyko tik 2013 metais. Svarius praktinius pamatus šioje veikloje S. Karkai padėjo praeityje garsus futbolo aikštės teisėjas Gintautas Ratkevičius.
„Iki tol man sukliudydavo, regis, nereikšmingos detalės. tarkime, kramtomos gumos kramtymas. Žinau, jog daugelis futbolo aikštės teisėjų visame pasaulyje kramto gumą, ir nieko čia tokio, juk svarbiausia priimti teisingus sprendimus. Tačiau, atrankose komisijai tai užkliūdavo“, – atvirauja pašnekovas.
Lemtingas lūžis įvyko per vienas rungtynes, kai netikėtai susirgo futbolo aikštės teisėjas, o jo pareigas buvo pasiūlyta vienkartinai perimti minėtam teisėjui turėjusiam asistuoti S. Karkai. Naujojoje amplua atsidūrusiam vyrui, sekėsi puikiai. Todėl jam buvo pasiūlyta teisėjauti dar vienoje futbolo aikštėje vykusioje kovoje. Įrodęs gabumus iš karto po to bosinis trombonininkas ir nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas pakilo karjeros laiptais – buvo paskirtas teisėjauti aukčiausioje futbolo lygoje, kur praleido du sezonus.
„Maniau, jog esu „nurašytas“, kad man taip niekada ir nepavyks tapti futbolo aikštės teisėju, tačiau dabar suprantu – užimant šias pareigas, būtinas fortūnos šypsnis, pavyzdžiui, pagyrimas. Žinoma, girti reikia tikrai ne kasdien, nes klaidų daro visi. Ir būtent klaidos suteikia galimybę augti bei tobulėti“, – įsitikinęs jis.
Šiuo metu S. Karka teisėjauja Kauno apskrities Futbolo federacijos rengiamose pirmenybėse, kur organizuojamos antros ir trečios lygos žaidėjų rungtynės bei, kaip jau minėta, groja bosiniu trombonu Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Kauno miesto simfoniniame orkestre.
Iš repeticijos ar spektaklio – į futbolo aikštelę
Paklaustas ar paroje pakanka valandų suderinti repeticijas, koncertus ir teisėjavimą futbolo aikštelėje, jis atsako, jog viskas yra įmanoma, tereikia išmokti tinkamai planuoti laiką. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kai norint sutilpti į abiejų veiklų grafikus, tenka, pavyzdžiui, dar nesibaigus orkestro pasiruošimams ar net spektakliui atsiprašius dirigento išskubėti į rungtynes.
Galbūt pavyktų sutaupyti dar daugiau laiko, jei į orkestro repeticiją ateitumėte iš karto persiavęs sportinius batelius? – pasiteiravome.
„Į repeticiją ar koncertą reikia atvykti švariam ir tvarkingam, tai – klasikinės muzikos žanro atstovo pareiga. Tačiau pamenu, jog dieną, kai Lietuvoje vyko U-19 Europos futbolo čempionato finalinis etapas, spėjau su žmona sugroti Kauno rotušėje, po koncerto išlaikyti stojamąjį egzaminą į magistrantūrą Muzikos akademijoje, o vakare kitame koncerte atlikti „Mozarto Requiem“ muzikinę programą, – šypteli S. Karka.
Ta diena įsirėžė į atmintį ne dėl jau minėto nuveiktų skirtingų darbų maratono, bet ir dėl to, kad UEFA rungtynių ispektorius Jozef Marco, viešėjęs Kaune per atrankos turnyrą, išvydęs futbolo aikštelės teisėją scenoje grojant trombonu su kitais orkestro nariais, pasakė: „Nors buvau skirtingose pasaulio šalyse, tokių kaip tu, kurie dieną laksto futbolo aikštėje, o vakare jau groja klasikinę muziką orkestre, dar nemačiau“, – įvertinimo žodžius mena pašnekovas.
Scenoje dažnai jaučiasi kaip futbolo aikštelėje
Muziką ir futbolą, sako bosinio trombono specialistas, vienija netikėtumo jausmas ir nežinomybė. „Nors grojame išties daugybėje koncertų, tačiau kaskart lipant į sceną kamuoja nežinomybė. Atrodo, viską moki ir žinai, tačiau nežinai vienintelio dalyko – kaip pavyks šiandien. Jei nejučiomis kur nors nukryps mintys, prasidės netikėtumai, virsiantys į klaidas scenoje, dėl kurių vėliau graužiamasi ir analizuojama, kodėl įvyko vienaip ar kitaip. Lygiai taip pat ir futbolo aikštelėje. Tačiau nedidelis jaudulys turi būti visada“, – prasitaria jis.
Anot S. Karkos, jei į koncerto sceną ar futbolo aikštę išeinama pernelyg atsipalaidavus, be jokio jaudulio, o situacija neįvertinama tinkamai, tą dieną lauk bėdos.
Muzikantas ir sportininkas prasitaria, jog būdamas scenoje dažnai jaučiasi panašiai kaip futbolo aikštelėje. „Futbole aikštės teisėjų darbą stebi rungtynių inspektoriai, o aš tomis akimirkomis, kai koncerte trombonu kūriniuose groti nereikia, stebiu dirigento mostus ir analizuoju, kas gerai, o kas – blogai. Tai man įdomu“, – sako jis.
Be muzikos ir sporto neįsivaizduotų kasdienybės
Paklaustas, ką pasirinktų, muziką ar futbolą, jei tektų rinktis, S. Karka teigia, jog, nepaisant to, kad futbole „saulėlydis“ ateina gerokai anksčiau nei muzikinėje veikloje, atsisakius bent vienos iš šių profesijų, gyvenimas netektų savo žavesio ir prasmės.
„Kol kas nenorėčiau atsisakyti nei muzikos, nei futbolo. Kartais būna, jog nepasiseka rungtynėse ir tuo momentu žemyn nusvyra rankos, tačiau gerai išsimiegojus ir pabudus ryte viskas atrodo kitaip nei vakar. Užsidedu sportinius batelius ir žengiu ant bėgimo takelio. Žinoma, būna dienų, kai norisi būti įvertintam geriau, ypač tada, kai gaunama kritikos iš rungtynių inspektorių. Tačiau tokiais atvejais aš visada ir kitiems futbolo aikštės teisėjams sakau: „Nenusiminkite, jei šiandien buvo blogai, kitą dieną bus geriau“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras prasitaria artimiausiu metu ketinantis save realizuoti ir lektoriaus amplua – pasakos studentams apie teisėjavimo futbolo aikštėje subtilybes. „Norėčiau tapti futbolo rungtynių inpektoriumi, tačiau kol kas esu per jaunas šioms pareigoms užimti. Bet nesvarbu, kur būčiau, kiekvienas darbas man yra atsakomybė – ar teisėjaučiau aukčiausioje futbolo lygoje, ar mėgėjiškoje“, – prasitaria S. Karka.
Gimtadienio dovana – žmonos sukurtas filmas
Neseniai 45 metų sukaktį paminėjusį kaunietį itin palaiko žmona Viktorija, taip pat muzikantė ir įvairių idėjų šeimoje įgyvendintoja. Būtent ji neseniai nudžiugino sutuoktinį kūrybiška dovana. Trumpame vaizdo įraše sutalpino savo vyro kasdienybės atspalvius iš pasirodymų ir scenoje, ir futbolo aikštėje.
„Apie futbolo aikštės teisėjus jau sukurta nemažai filmų. Galbūt jie gyvenime sukasi ir tam tikrose kitose veiklos srityse, tačiau jos dažniausiai susijusios su sportu, mano atvejis – išskirtinis. Vienas visame pasaulyje žymus futbolo aikštės teisėjas Valentinas Ivanovas man yra sakęs: „Sauliau, tokio žmogaus kaip tu, kuris užsiimtų tokiomis skirtingomis veiklomis, aš pasaulyje daugiau nežinau“. Todėl žmona Viktorija nusprendė įprasminti mano dvilypę kasdienybę vaizdais, kol vis dar realizuoju save ir muzikoje, ir futbolo aikštėje. Žinojau, kad idėja išvys dienos šviesą, tačiau nežinojau, jog ji planuoja man visa tai įteikti kaip gimtadienio dovaną“, – šypteli pašnekovas.
