Pozityvios optimistės Rasa Jusionytė ir Viktorija Aprimaitė pasiryžusios pakeisti žmonių požiūrį į savo darbą, nes darbas gali ir turi būti mėgiamas bei teikti jį dirbančiam džiaugsmą. Merginos ne tik sukūrė populiarų projektą, suorganizavo renginių ciklą Kaune ir Vilniuje, bet ir toliau sėkmingai skleidžia idėjas bei istorijas socialinėse platformose, pritraukdamos ir įkvėpadamos tūkstančius skaitytojų.
„Ką žmonės dirba?“ įkūrėja Rasa Jusionytė, „Žinių Radijo“ stotyje turi laidą tokiu pat pavadinimu, ir kiekvieną savaitę kalbina skirtingo plauko asmenybes. Tuo tarpu kūrybininkė Viktorija Aprimaitė maišo Vilniaus gatves ant savo žydro dviračio ir sukasi tarp kūrybinių darbų. Vienas iš jų – į karjerą žiūrėti su meile raginantis projektas.
Kūrėjos ne tik skleidžia nestandartinį požiūrį į darbą – nestandartiškas ir jų bendradarbiavimas. „Nusivedėm į barą, parodėm savo banko sąskaitas ir paklausėm, ar padarysi“, – apie dizaino agentūros nusamdymą pasakojo merginos. Taip pat būta savitų atlygio metodų: „Vietoj to, kad sumokėtume, nusivežėm į Palangą, išnuomojom butą ir maitinom šaltibarščiais“.
Renginių ciklas „Ką darai daryk gerai“ migravo tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau kauniečiai iš pat pradžių vangiai pirko bilietus. Kaip visgi pasisekė Kauno renginys?
Rasa: Kaune taip išpirko, kad žmonės absoliučiai nebetilpo, nešėsi pagalves ir sėdėjo tarpuose tarp kėdžių.
Viktorija: Aš žiūrėjau ir galvojau, kad čia yra visiškai tobulas mūsų renginio scenarijus, kokį galėjau įsivaizduot, nes buvom žiauriai bendruomeniški. Turim bendruomenės minutes po renginio, kur galima pasakyt, ar ieškai buto, ar darbo, ar siūlai kitiems dirbti ir t.t., žmonės ėjo vieni po kitų, viena mergina net apsiverkė, kol Rasa pasakė „nu viskas, užteks“. O Vilniuj trūko to.
O jeigu nuo pradžių – kaip viskas prasidėjo? Kaip susipažinot?
Rasa: Ta netikėta šiuolaikiška meilės istorija… per instagram‘ą. Turėjau darbų sąrašą ir supratau, kad kaip vienas žmogus aš nebegaliu. Parašiau desperatišką žinutę, kad „o Dieve, man reikia pagalbos“.
Viktorija: Aš tuo metu ėjau, turėdama labai daug darbų, nes dirbau ir reklamos agentūroje, ir papildomų mini projekčiukų turėjau, galvojau „Dieve, kiek daug visko“. Einu gatve, pamačiau tą žinutę ir pagalvojau „ai tai dar ir čia parašysiu“.
Rasa: Viktorija mažai sakydavo, bet ji labai gražiai atrodė ir buvo viskuo žiauriai užtikrinta, viską suprato. Galvojau „oi ne, čia per gerai“. Ir visiems Vilniuj jau skersai išilgai pasakojau, kad darysiu renginį, o jį padaryti buvo neįmanoma mano laiko ir energijos kaštais. Ir tada atsirado Viktorija, kuri tiesiog paėmė ir padarė.
Viktorija: Mes abi turėjom tokios patirties, kurią turint belieka tik daryt, nebereikia iš naujo mokytis. Turbūt žmonės galvoja, kad mes susitinkam ir valandų valandas brainstorm‘inam, bet iš tikrųjų per socialinius tinklus susirašom „agirdi, čia reik tokį ir tokį renginį padaryt“ ir viskas – darai.
Jūsų projektas „Ką žmonės dirba?“ paremtas meile darbui ir karjerai, skleidžiate labai svarbią žinią. Kas paskatino sukurti tokį projektą?
Rasa: Labai ilgai gyvenau Jungtinėje Karalystėje – baigiau studijas, dirbau – ir nesąmoningi ieškojau priežasčių grįžti atgal. Kartas nuo karto įsirašydavau „Delfi“ ir „15min“ programėles, o jos man mesdavo labai žiaurius pranešimus. Ir man tada buvo labai didelis kontrastas tarp to, kaip medijose yra vaizduojama šalis ir kaip mano draugai grįžę dirba visokius fainus darbus. Žiauriai skirtingos dvi Lietuvos. Man atrodė labai nesąžininga.
Viktorija: Man atrodo mes nešam didelę atsakomybę, nes kai pakalbi su tėvais ar seneliais, viskas baigiasi pykčiais, kadangi tėvai sako, kad darbas negali būti malonumas. Kai aš atsiduriu tokioje aplinkoje, man pasidaro labai liūdna ir aš suprantu, kad aš negaliu ginčytis su tokiais žmonėmis, nes jie augo ir formavosi visai kitokiomis sąlygomis. Ir vienas iš dalykų, kodėl man norisi daryti tai, ką darom, tai tam, kad nesipykti su tais žmonėm, o kalbėt pavyzdžiais, kad taip yra ir taip vyksta. Todėl kai man sako „lieva ta Lietuva“, aš rodau pavyzdžius.
Rasa: Man, tiesą pasakius, patinka šita tema pasipykt su taksistais. Aš į radiją dažnai su taksi važiuoju ir tuo metu jau būna rytinis kamštukas prasidėjęs, tai vieną kartą maniau, kad mane išmes iš takso. O taksistų mėgstamiausia tema yra pavažiuoti ant Lietuvos ir mane tada azartas apima ir pradedu diskutuoti. Jau ir mano draugai sėdi, sako „o Dieve, Rasa, nu ne dabar“. Bet ką supratau, tai kad žmonės nenori girdėti, kad yra gerai, jiems patogiau galvoti, kad viskas blogai.
Idėja gimė siekiant parodyti pozityvų Lietuvos darbo rinkos paveikslą ir išsivystė į tinklaraštį, facebook paskyrą su beveik 6 tūkst. sekėjų ir renginių ciklą. Kaip vyko perėjimas nuo idėjos prie apčiuopiamo rezultato?
Rasa: Idėja gimė, kai ėjau Vilniuje prieš Kalėdas, galvojau, ką nupirkti savo dukterėčiai ir pamačiau tą vaikišką knygą, pavadinimu „ką žmonės dirba visą dieną?“ ir aš galvoju „o Dieve, koks būtų geras pavadinimas žurnalui“. Vėliau reikėjo sugrįžti į Jungtinę Karalystę, mesti visus darbus, nutraukti santykius. Ir buvo toks labai geras dalykas, va kai žmonės sako, kad „kaimynas kaimynui nepadeda“, tai man visi padėjo. Vat su podcast‘u buvo, kad vienam komikui visą vakarą užsidegusi pasakojau, kaip norėčiau turėti podcast‘ą, tai jis man kitą dieną paskambino, sako „man taip širdį suspaudė tavęs klausant, tu taip nori. Sėsk į mašiną, gavau tau mikrafus, važiuojam įrašinėt“. Ir taip idėja įgavo formą, prisijungė žmonės, va kaip Viktorija, ir aš matau kaip ji tą idėją keičia ir gerina.
Viktorija: Ir iš tikrųjų be visų tų žmonių, su kuriais mes viską darom, nieko ir nebūtų, nes mes kalbam apie žmonės ir kad ir kaip bebūtų, mes negalėtumėm viena su kita kalbėt ir apie tai rašyt žurnalą (nors gal visai įdomiai..?), bet pats projektas susideda iš labai daug dalių. Mes vedam projektą paėmę už rankų, o prie jų prisijungia visi tie žmonės, kurie stumia mus į priekį.
Rasa: Ir mes viską labai betarpiškai darom. Turbūt suaugę normalūs žmonės, kai jiems reikia nusamdyti dizaino agentūrą, siunčia užklausą ir važiuoja į susitikimą. O mes paskambinom Augustinui, „And Studio“ įkūrėjui, ir pasakėm „einam alaus“. Nusivedėm į barą, viską papasakojom, parodėm savo banko sąskaitas, pasakėm, kad tiek galim duoti ir klausėm – ar padarysi. Jis sakė, kad čia yra kokius penkis kartus mažiau, nei prašytų, bet padarys. O dabar pradėjom kurti knygą ir kuriant knygą, mes kuriam vlog‘us, kad parodytumėm, kaip gimsta dalykai. Ir kol neturi to pirmo vlog‘o, labai sunku yra prašyti finansavimo, nes tu kalbi apie orą. Tai mes turime draugę, kurią, vietoj to, kad jai sumokėtume už pirmą vlog‘ą, nusivežėm į Palangą, išnuomojom butą ir maitinom šaltibarščiais.
Viktorija: Man labai gražus dalykas yra mainai. Aš sakau, kad būtų nuostabu gyventi tais laikais, kai žmonės neturėjo pinigų ir mainydavosi visokiais dalykais. Tada sukuri daug didesnę paslaugos vertę, labiau galvoji, mąstai, ką galėtum keisti tame dalyke. Taip yra ir su mūsų projektu – mes mainomės – ir tai yra žiauriai fainas jausmas.
Kūryba yra labai individualus dalykas, įprastai sulaukiantis subjektyvių vertinimų. Visas jūsų projektas ir veikla paremti kūrybišku požiūriu ir kūrybiškomis idėjomis. Ar tenka patirti nesutarimų derinant mintis ir idėjas?
Rasa: Man pačioj pradžioj, kai prisimenu, buvo labai sunku. Nes Viktorija viską žiauriai gerai iškontroliavo ir padarė taip, kad dalykai pradėtų vykti. Bet man buvo keista: čia kažkoks nepažįstamas žmogus, čia mano projektas, kas čia darosi, kodėl ji čia kiša pirštus. Sunku buvo atiduoti. Bet kai įvyko pirmas renginys, aš, atsimenu, stovėjau, žiūrėjau į ją ir galvojau „vau, aš niekada taip gerai nebūčiau padariusi“.
Viktorija: Iš tikrųjų man irgi buvo sunku, nes jei jau darau kokį projektą, tai jis gimsta iš manęs. O kai mes susijungėme, aš suvokiau, kad šaknys ir pradmenys tai ne mano sugalvoti ir galbūt aš net nešiojausi tą idėją savyje, o dabar atradau žmogų, kuris jau yra tai realizavęs. Bet pats tas suvokimas, kad tai nėra imta ir tavo nuo pirmo taško pradėta – jis yra sunkus, ypač man, nes aš esu
individualistė. Ir mes abi valdingos, tai reikėjo laiko apsišlifuot.
„Ką žmonės dirba?“ turi savitą ir laisvą rašymo, bendravimo stilių. Ar tai strategija ar savaiminis dalykas?
Rasa: Mums labai svarbus yra betarpiškumas ir mums labai svarbu, kad žmonės jaustųsi bendruomenės dalis ir kad viskas čia yra tiek pat jų, kiek ir mūsų.
Viktorija: Ir iš tikrųjų tai negali būt taip, kad daliniesi su bendruomene vien gerais dalykais – turi pasidalint visokiais. Ir iš esmės, kai mes su Rasa pradėjom dirbt, pradėjom daryt renginius, o dabar – vlog‘us – visa tai atsirado, nes labai norėjosi to ryšio. Labai norisi papasakot visiems, kaip tai padaryt ir kaip tai vyksta, ir kad tai nėra vien patogu ir faina.
Rasa: Tu turi būt labai tikras, kad žmonės ne tik per tas geras akimirkas būtų kartu, kai mes varom pirmyn ir žiūrim, kada naujas logo bus, bet ir per tas, kai „vėl negavom pinigų“.
Viktorija: Pasakojant istorijas internetinės erdvės neužtenka – reikia susitikt. Dėl to ir gimė tie renginiai. Ir labai smagu yra, kai pamatai realiai žmogų, kuris domisi tuo, ką darai, prieina ir sako „tu keiti mano gyvenimą“.
Rasa: Buvo labai gera istorija, kai Kaune organizavom renginį ir pačioj pradžioj žiauriai nepirko bilietų. Galvojom, kad dabar labai stipriai nuvažiuosim į minusą. Pažiūrėjom viena į kitą desperatiškomis akimis – „o tu Dieve, ką dabar darom?“. Tada labai greitai nusifotkinom ir parašėm atvirą post‘ą, kad reikia pagalbos ir paprašėm visų pasidalinti. Ir išpardavėm per vieną dieną.
Viktorija: Pastebiu, kad žmonės dabar yra labai išsiilgę to tikrumo ir atvirumo. Šiandien naršiau facebook‘o sieną ir žiūriu, kaip visi kalba apie emociją, rašo apie tai kaip visą savaitgalį mėlyniavo su vaikais, su draugais, nesinaudojo telefais ir kaip jiems buvo fainai, ir kad tai yra didžiausias poilsis. Ir supratau, kad mes jau pradėjom kitus dalykus vertint – pasiilgstam paprastų kasdienių dalykų.
Suorganizavote visą renginių ciklą, pavadinimu „Ką darai daryk gerai“, įkvėpimu dalinotės tiek su Vilniaus, tiek Kauno auditorijomis. Ar galėtumėt išskirti, kuris renginys buvo pats geriausias?
Rasa: Emocine prasme – Kauno.
Viktorija: Aš laimingiausia buvau po Kauno renginio. Skirstyt man nepatinka, bet galiu pasakyt, kad kiekvienas atnešė skirtingas emocijas.
Jūsų projekto pagrindas – žmonės. Minėjote, kad be visų tų žmonių, kurie pasakoja savo istorijas, nieko nebūtų. Tai kaipgi randate savo pašnekovus? Ieškot, stebit, kol galiausiai pakviečiat? Ar jus pačias susiranda?
Viktorija: Mes esam snaiperės. Visada stebim. Kartais jaučiuosi, kaip mano kaimynas, kuris mane persekioja. O apskritai, tai kolekcionuoju – ką žmonės daro, kaip gyvena, ką veikia. Tada perleidžiu per savo projekto vertybinę sistemą ir pakviečiu kavos.
Rasa: Su radiju yra taip, kad aš niekada nekviečiu įžymių žmonių. Aš prašau pasakoti apie visas akimirkas – ir kai buvo sunkiau, ir kaip reikia padaryt, kad pats taip galėtum. Kad po to sėdėtum ir galvotum „aš irgi galiu“. Bet mano mikrofonas 90 procentų yra tiems, kurių dar niekas nekalbino. Yra ir tokių, kurie patys parašo. Bet mes turbūt kartais bijom save pagirti, todėl laukiam, kol būsim pastebėti.
Jūsų projektas moko žmones mylėti savo darbą ir karjerą, skatina siekti to, ko trokšta širdis ir negyventi pagal stereotipus. Kitaip tariant, moko pačių svarbiausių pamokų. O ką pačios išmokot iš projekto ir žmonių, kurie dalyvavo projekte?
Rasa: Išmokau kantrybės, šimtu procentų. Kai pradėjau „ką žmonės dirba?“ projektą, aš po trijų mėnesių turėjau nueit ir susirast darbą, nes man baigėsi pinigai. Kai parvažiavau į Lietuvą, atrodė, kad šausiu į viršų, kad viskas bus labai greitai. Nekreipiau dėmesio į tai, kad facebook‘e turėjau vos šimtą sekėjų. Ėjau, kalbėjau dėl finansavimo ir nesupratau – „kodėl ne?“. Dabar jau suprantu, kad tai užtrunka ilgiau – ir metus, ir penkis.
Viktorija: Aš ir iš „ką žmonės dirba“, ir iš kitų savo dalykų, kuriuos darau šiuo metu, išmokstu pasišventimo – veiklai ar darbui, kurią darai. Ir būt kantriai su savimi.
Ar dar sulauksime jūsų Kaune?
Viktorija: Aš visiškai įsimylėjau Kauną. Pirmą renginį darėm bandomąjį, galvojom – patiks ar nepatiks, bet patiko labai, tai tikrai grįšim.
Rasa: O nauji renginiai bus labai keisti ir įdomūs, tai tikrai tikrai atvažiuosim ir daug visko atvešim.
