XXI amžiaus Kaunas – pažangus miestas, kurio dauguma gatvių išasfaltuotos, o šiltuoju metų laiku gatvėse vis galima išvysti kelininkus, tvarkančius kelius. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais (1918-1940 m.) Kaune irgi plušo kelininkai. 1919 m. tapus laikinąja sostine, mieste rimtai imtasi gatvių infrastruktūros.
Kaip miesto keliai atrodė iki tarpukario? Ilgus metus Kaune susisiekti buvo patogu upėmis, tik nuo XV a. pab. paspartėjus prekybos plėtojimuisi, pradėta dažniau judėti sausuma. XIX a. pirmoje pusėje Kaune buvo nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas.
Verta pažymėti 1843-1915 metus – tai Kauno gubernijos laikotarpis. 1861 m. Lietuvoje nutiestas geležinkelis. Nuo 1879 m. miestas turėjo tvirtovės statusą, tai ypač paspartino gatvių infrastruktūrą, nes po miestą išmėtytus Kauno tvirtovės objektus reikėjo sujungti, tad buvo išgrįsti strateginės reikšmės keliai (plentai). Kauno tvirtovės plentai buvo šie: Veiverių, Ukmergės (dab. Savanorių pr.), Radvilėnų, Vilniaus (db. Tunelio g.). Juos savivaldybė į savo rankas perėmė XX a. 4 deš.
Tarpukario pradžioje akmenimis buvo grįsta vos keliolika gatvių
Kaip istorikas Mindaugas Balkus rašo studijoje „Kauno miesto gatvių infrastruktūros plėtra XX a. 3-4 dešimtmečiais” („Kauno istorijos metraštis”, 2011 m.), Kaune apie XX a. 3 deš. pr. buvo grįsta vos keliolika Senamiesčio bei Naujamiesčio gatvių bei tvirtovės plentai. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelio miesto gatvių padėtis buvo labai prasta. Gatvės buvo dengtos netašytais lauko akmenimis. Istoriko teigimu, kelių grindinį buvo patikėta prižiūrėti namų valdų savininkams, kadangi tai nepigiai atsiėjo, nemažai už tą atsakingų žmonių siekė prievolės išvengti, kitas pasirinkimas – samdyti pigius darbininkus, tad ir aukšta kokybe šie keliai nepasižymėjo (savivaldybė gatvių grindimą į savo rankas perėmė 1927 m.).
Likusios gatvės išgrįstos nebuvo. Stigo ir šaligatvių, jais tuo metu vadinti iš paprasčiausių lentų sukalti takai. 1922 m. Miesto tarybos nurodymu, šaligatvius reikėjo kloti nulygintais akmenimis, cementinėmis plytomis, o atokiau nuo centro, tik prie medinių namų – ir medinėmis lentomis (ne plonesnėmis, nei 4 cm). 1940 m. mediniai šaligatviai jau nebeleisti.
Žemiau esančioje nuotraukoje matyti arkliniai tramvajai (vadinamosios „konkės”, veikusios 1892-1929 m.) vienoje reprezentatyviausių Kauno gatvių. Iki 1924 m., kai mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai, arklių traukiamas transportas buvo populiariausias, tad ir kelių grįsti nebuvo reikalo, juolab, kad Kaune 1913 m. buvo vos keli asmeniniai automobiliai. Mieste automobilių daugėti ėmė XX a. 3 deš., tad reikėjo lygesnio kelio.
Išgrįstose miesto gatvėse ūgteldavo butų nuomos kainos, augo nekilnojamojo turto vertė, tad gatvių infrastruktūra buvo aktuali visiems.
Tarpukariu miestas išaugo beveik aštuonis kartus
Koks buvo negrįstų gatvių vaizdas? Tai didelis purvynas atšilus ir po lietaus, duobėse balos telkšodavo kone ištisus metus. Akmeniniu grindiniu jodami vežikai sukeldavo kone kurtinantį triukšmą, pakildavo dulkių debesis, tarp akmenų užsilikdavo arklių mėšlas ir sklisdavo smarvė.
Didžiausią indėlį to meto Kauno gatvių infrastruktūroje padarė miestui 1921-1931 m. vadovavęs burmistras Jonas Vileišis, jis siekė, kad Kaunas prilygtų kitoms Europos sostinėms, miestas sparčiai modernėjo.
1919 metais prie Kauno miesto prijungta dalis Aleksoto, Vilijampolės, Žaliakalnio; Ž. Šančiai. Jų gatvės buvo labai prastos būklės: dažniausiai negrįstos, vos 5 m pločio, nelygios, neturėjo šaligatvių. 1931 m. prie Kauno prijungti A. Šančiai; šiaurinis Žaliakalnis, Vilijampolė; dalis Aleksoto, Fredos, Marvelės, A. Panemunė.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaunas išaugo beveik aštuonis kartus.
Tarpukariu ryškesni gatvių atnaujinimo darbai pradėti 1922-1923 m. 1923 m. pradėtos grįsti Kalnų (db. V. Putvinskio g.), A. Mickevičiaus g., E. Ožeškienės g., P. Lukšio g. (db. Šv. Gertrūdos), taip pat A. Juozapavičiaus pr. Jos grįstos lauko akmenimis.
1924 m. Kaune pradėta įvedinėti kanalizacija, 1928 m. – vandentiekis, 1925 m. imta tiesti naujas magistralines gatves. Miestas sparčiai modernėjo.
Pirmas asfaltas
Tarpukariu Kauno gatvių grindimui daugiausiai naudoti lauko akmenys, taip pat meksfaltas, bituko plytos, amezitas, impregnuotos medinės kaladėlės, tašyti akmenys.
XX a. 3 deš. buvo suformuotas naujas miesto planas, išaugo transporto kiekis. 1927 m. Kaune buvo paklota pirma asfaltbetonio-meksfalto danga.
1928 m. nutiestos šios svarbesnės gatvės: Perkūno, Vaižganto, iki 1932 m. – J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Minties, Gėlių rato, Vydūno alėja. Suformuota dešimtys Aleksoto, Vilijampolės, Šančių priemiesčiuose esančių gatvių. Jas grįsdavo užsienio firmos.
Tarpukariu Kaune atsirado nemažai naujų gatvių naujuose mikrorajonuose: Vilijampolėje, Aleksote, Fredoje, Žaliakalnyje, Ž. ir A. Šančiuose, A. Panemunėje.
XX a. 4 deš. pab. Kaune imta naudoti asfaltą. 1938 m. mieste išgrįsta buvo 48 proc. bendro gatvių ilgio. Daugiausiai reprezentacinėse miesto dalyse: Senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje.
Laisvės alėja
Prisiminkime pagrindinės miesto gatvės – Laisvės alėjos grindimo istoriją. Kauno Naujamiesčio planas (tarp jų ir Laisvės alėjos) buvo parengtas dar 1843 m., caras jį patvirtino 1847 m. Iki 1940 m. susiformavo Laisvės alėjos kvartalų urbanistinė struktūra.
1927 m. vasarą Laisvės alėjoje paklotas pirmas asfaltbetonio (vadinamojo meksfalto) dangos ruožas ties miesto sodu, tai atsiėjo 20 tūkst. lt. Visa Laisvės alėja bei Nepriklausomybės a. buvo išmeksfaltuotos 1932 m., tuomet rekonstruotas Vytauto prospektas, sutvarkytos Kęstučio, K. Donelaičio gatvės.
Dėl brangumo, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918-1940 m.) Kaune buvo išgrįsta apie pusė gatvių.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
