Pilvo chirurgas Virmantas Daubaras Lietuvoje plušo penkiose gydymo įstaigose, kai susiviliojo pasiūlymu dirbti Danijoje. Kalbą išmokusį lietuvį po trejų metų perviliojo norvegai. Dabar V. Daubaras dirba visu krūviu vienoje ligoninėje ir turi praktiškai pusę metų laisvų dienų.
V. Daubaras papasakojo, kokias sąlygas medikams siūlo skandinavai, ir apgailestavo, kad Lietuvoje gydytojų situacija negerėja. Jo nuomone, situacija pasikeis, kai medikai sukils ir išeis į gatves.
Chirurgas iš Lietuvos išvyko 2010 m. vasarį. Iki tol jis dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje, Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir dar trijose vietose. „Išvažiavau po 2008 m. krizės, kai situacija šalyje pasikeitė. Dirbau per penkias vietas, uždirbdavau, tačiau laiko neturėdavau, išvažiavau gavęs gerą pasiūlymą“, – pasakoja V. Daubaras.
Pirmiausia jis išvyko į Daniją, kur jau dirbo vaikystės draugai. Atvykęs į Šiaurės Danijoje esančio Thistedo ligoninę V. Daubaras čia rado dirbančių 14 lietuvių gydytojų. Nuvažiavęs pakalbėti, lietuvis sulaukė klausimo, kada gali pradėti.
V. Daubaras nemokėjo danų kalbos, tačiau tai nebuvo kliūtis: kai danams reikia gydytojų, jie sudaro geras sąlygas ir pasirūpina. Danų kalbos mokytojas gydytoją mokė ligoninėje, papildomai dukart per savaitę jis eidavo į kalbos kursus kalbų mokykloje. Visa tai buvo nemokama. Reikėjo mokytis ne tik kalbos, kompiuterinės sistemos, bet ir medicininių dalykų – pavyzdžiui, išmokti atlikti endoskopijas. Lietuvoje tai atlieka šios srities specialistas, Danijoje – patys chirurgai.
Danijoje V. Daubaras praleido trejus su puse metų.
Dirba visu krūviu, o pusė metų – laisvi
Kai kolega irakietis išvažiavo į Norvegiją ir gyrė šios šalies gamtą bei darbo sąlygas, lietuvis ėmė svarstyti apie galimybę išbandyti norvegišką sistemą. V. Daubaras aptiko skelbimą, kad prie Trondheimo esančiai Orkangerio ligoninei ieškoma chirurgo vikaro – laikino darbuotojo trims mėnesiams. Orkangerio ligoninėje chirurgijos skyriui vadovauja lietuvis.
„Nuvažiavau, susidraugavome. Skyriaus vedėjas yra vienas pirmųjų vilniečių, išvažiavusių dirbti į Norvegiją. Čia išdirbau lygiai devynis mėnesius, mane viskas tenkino darbo prasme – didelis aktyvumas, platus pilvo operacijų spektras, darbštus ir nuoširdus kolektyvas. Ir visa tai yra nedidelėje ligoninėje, čia mokėjo už viršvalandžius, tačiau nebuvo daug laisvų dienų, kada būtų galima parvažiuoti namo į Lietuvą“, – pasakojo pašnekovas, kuriam po keleto mėnesių pasiūlyta pereiti į Telemarko ligoninę Notodene. Čia V. Daubaras dabar dirba su kitu lietuviu chirurgu.
„Darbo sąlygos geros, nereikia rūpintis, kad ko nors trūksta, jei nori kažką naujo išbandyti, jei reikia specialių instrumentų, priemonių, pasakai, ir pasirūpina. Niekas nepriekaištauja dėl atliekamų tyrimų skaičiaus. Darbuotojai paprastai turi tris septynias savaites laisvų dienų plius penkias savaites atostogų, mano grafikas ypatingas – man beveik pusė metų laisvi.
Taip susidaro iš aktyvaus darbo ir budėjimų. Dirbu 107 proc. krūviu, sudarytos tikriausiai vienos geriausių sąlygų mūsų ligoninėje“, – pasakojo gydytojas, kurio darbo diena trunka nuo aštuntos ryto iki pusės ketvirtos vakaro.
Stebina slaugytojų krūvis
Norvegijoje, kaip ir visoje Skandinavijoje, darbo sąlygos priklauso nuo to, kiek esi reikalingas. Standartinės sąlygos – bazinė alga su nedideliais atskirose ligoninėse nustatytais skirtumais – vienodos visiems, ar dirbi centrinėje, ar rajono ligoninėje. Priedai už mokslo laipsnį, aktyvumą, kelionės ir apgyvendinimo išlaidos, darbo grafikas ir viršvalandžiai, budėjimai derinami su darbdaviu įsidarbinant.
Norvegijoje gydytojui priklauso ir finansuojami profesiniai kursai, kompensuojamos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos.
„Didžiausi atlyginimai tenka šeimos gydytojams. Jiems sumoka už kiekvienas atliekamas paslaugas – už kraujo tyrimą, bet kokią intervenciją, siuntimą. O Lietuvoje šeimos daktarų atlyginimai vieni mažiausių“, – aiškino V. Daubaras.
Norvegijoje daug pagalbinio personalo – slaugytojų, pagalbinių slaugytojų. Kartais pašnekovui atrodo, kad jų daugiau, nei skyriuje guli ligonių. Pavyzdžiui, seselės krūvis – 6–8 pacientai, intensyvios terapijos skyriuje dažniausiai viena slaugytoja turi vieną pacientą, ir jos visos dar turi pagalbininkių. O Lietuvoje būdavo įprasta, kad 40 ligonių tenka 2 slaugės ir viena padėjėja.
Dėl lankstaus darbo grafiko į Lietuvą V. Daubaras grįžta kas mėnesį. Paprastai per mėnesį jis dirba dvi arba tris savaites. Darbo grafikas sudarytas metams į priekį, tad lengva planuoti.
Norvegai už darbą dėkoja
Kadangi skandinavų kalbos panašios, tad mokytis norvegų kalbos V. Daubarui nereikėjo nuo nulio. Juokaujama, kad danai su norvegais susišneka, norvegai su švedais susišneka, o švedai su danais kalba angliškai. Norvegai darbo skelbimuose paprastai prašo mokėti nors vieną skandinavų kalbą, universitetinėse ligoninėse gali paprašyti ir kalbos egzamino atestato.
Kaip nutiko, kad tokia turtinga Norvegija vilioja gydytojus iš užsienio? Pašnekovo aiškinimu, medikų trūksta visose Skandinavijos šalyse.
Nors norvegai laikomi šaltais žmonėmis, tačiau tikrai pakanka tokių, kurie nuoširdžiai padeda, draugauja, kviečia į svečius. „Kai pradėjau dirbti, jie buvo labai dėkingi, kad mes atvažiuojame ir padedame, kad gydome jų žmones. Nėra atstūmimo, galvojimo, kad atvažiavome dėl pinigų, nuolat klausia, ar čia gerai jaučiamės, ar viskas tinka, jei ko nors trūksta, pirmiausia stengiasi pagelbėti, kad jaustumeisi gerai“, – dėstė V. Daubaras.
Lietuviški diplomai Norvegijoje pripažįstami be problemų, tik laiko užima dokumentų sutvarkymas. Norvegijoje gydytojo licenciją gauni visam gyvenimui, o Lietuvoje ji turi būti pratęsiama kas penkerius metus, reikia pateikti kursų baigimo, specializacijos dokumentus.
Eilės ilgesnės nei Lietuvoje, tačiau iš ligoninės parveža taksi
Lietuvoje skundžiamasi dėl eilių pas gydytojus specialistus. O kaip yra Norvegijoje? „Sakyčiau, kad Lietuvos medicinos sistema pakankamai gera ligonių atžvilgiu. Norvegijos medicinos sistema ligonių atžvilgiu sutvarkyta, bet dar geriau sutvarkyta darbuotojų atžvilgiu. Darbuotojai žino savo darbo valandas, jei reikia dirbti viršvalandžius, su tavimi deramasi, tariamasi, sumokama, o Lietuvoje viršvalandžiai – savaime suprantamas dalykas“, – kalbėjo V. Daubaras.
Norvegijoje, vos pasibaigus nustatytoms darbo valandoms, visi skuba namo ar su savo reikalais. Jei vyksta operacija, tik chirurgas lieka iki galo: atėjęs instrumentatorių, anesteziologų personalas pasikeičia. Dažnai planinė operacija iš viso atidedama, jei matoma, kad nebus baigta iki darbo pabaigos.
Gydytojo pasakojimu, siuntimai iš šeimos gydytojų ateina elektroniniu būdu, juos įvertinus, sudaromos eilės į polikliniką tyrimams atlikti, paskui pacientai įrašomi į eilę operacijoms. Gydytojas nurodo terminą, per kurį turi būti pradėtas gydymas. Lietuvoje eilės ilgos, laukti reikia ilgai, o Norvegijoje jos gerokai ilgesnės – tiek laukiant operacijos, tiek vizito pas specialistą. Tačiau būtini tyrimai padaromi be jokių problemų, privilegijų ieškojimo.
„Kai įtariama onkologinė liga, tyrimai turi būti atlikti per keturias savaites – nuo pirmo įtarimo atėjus pas šeimos gydytoją, per keturias savaites pacientas turi būti ištirtas ir pradėtas gydyti. Tačiau yra tyrimų, pavyzdžiui, kai kurių neskubių endoskopinių, kai žmonės laukia dvejus metus. Yra plastinių operacijų, kurių laukiama po penkerius metus, chirurginių pilvo operacijų irgi gali tekti laukti kelis mėnesius ar kelerius metus“, – aiškino gydytojas.
O štai slauga ligoninėje, pooperacinė priežiūra nepalyginama su lietuviška sistema, kuriai galima duoti nulį balų. „Pas mus ligonis išrašomas ir viskas, toliau kaip ir jo problema, ką darys. Norvegijoje daugybė pinigų skiriama ligoniui parvežti namo, gana dažnai – ir taksi, valstybė sumoka už atvažiavimą į ligoninę, polikliniką ar parvykimą iš jos“, – stebisi V. Daubaras.
Jeigu žmogus iš ligoninės vyksta namo, iš anksto suderinama, kad kelis kartus per dieną ar pagal poreikį ateis slaugė. Jeigu reikia pagalbos gaminant maistą, skalbiant drabužius ir panašiai, ateis kitas pagalbininkas. Socialinis darbuotojas apsilanko namuose ir įvertina, ar nereikia kokių papildomų priemonių. Jei negali iš ligoninės vykti namo, esi apgyvendinamas trumpalaikei priežiūrai slaugos namuose. Tuo rūpinasi savivaldybė. Taigi ligonio negalima išleisti į namus neužtikrinus jo tolesnės priežiūros.
Jokių „vokelių“
Ar danams, norvegams suvokiamas Lietuvos gydymo įstaigose paplitęs „vokelis“? „Dirbdamas Danijoje du kartus gavau padėką: kartą – du butelius vyno iš daktaro, kurį gydžiau, antrą kartą – viskio butelį ir saldainių, kai skyriaus sesutei atlikau operaciją. Kai to nenorėjau imti, ji įsižeidė, pagalvojo, gal man nepatinka. Vieną kartą atnešė ligoninei, ne man asmeniškai, 100 kronų ir nurodė perduoti į kavos fondą“, – prisimena V. Daubaras. Norvegijoje už atliktą operaciją jis yra gavęs saldainių dėžę. Būna, kad ligonis atsidėkodamas bendrai visam skyriui atneša saldumynų.
Tarp V. Daubaro pacientų yra ir lietuvių, kurie, būdami socialiai drausti, turi tas pačias socialines garantijas kaip norvegai. Yra pasitaikę atvejų, kada tautiečiai bando paslaugas gauti per pažintis – Norvegijoje tikisi lietuviškos tvarkos. Tokius tenka supažindinti su esama tvarka – reikalingas šeimos gydytojo siuntimas, vizito laiką nustato ir laišką išsiunčia ne pats gydytojas, o sekretorė.
Be to, numatytu laiku neatvykęs ar prieš parą apie neatvykimą neperspėjęs pacientas privalo apmokėti 65–70 eurų sąskaitą. Lietuvoje tokiems asmenims atsakomybė nenumatyta. Norvegijoje ligoniai per metus už gydymo paslaugas moka „savo dalį“ – apie 2000 kronų. Kai suma viršijama, visas išlaidas padengia valstybė.
Norvegijoje įprasta, kad ligoninėje pietus gydytojai dažniausiai valgo ne valgykloje, o atsineša iš namų ir pietauja kartu. Pietums skiriama iki valandos – tuo metu darbas sustoja. Jei mato, kad operacijos nebaigs iki pietų, jos net nepradeda – pirma visi eina pavalgyti. „Visi turi būti pavalgę, jaustis gerai, jei būsi pavargęs, nevalgęs, kaip gali gerai prižiūrėti kitus“, – vyraujančią filosofiją nusakė lietuvis.
Danijoje irgi buvo panašios tradicijos – čia laukdavo kavos ir užkandžių pertrauka, pietūs bei popietinė kavos pertrauka. Ten dažnai užduodamas klausimas, ar pavalgei.
Lietuvoje situacija negerėja
Lietuvoje likusius kolegas V. Daubaras aplanko labai dažnai. „Deja, pasikeitimų į gerą pusę praktiškai nėra, tai, ką mano laiku buvome iškovoję dėl darbuotojų gerovės, etatų skaičiaus, – viskas grįžo į senas vėžes. Aišku, aparatūra perkama, tačiau ne viskas panaudojama, nes, pavyzdžiui, trūksta priedų.
Labai išsipūtė administracinis personalas – ne tų, kurie dirba su ligoniais ir atneša pinigus, bet išlaikytinių skaičius gerokai padidėjo. Tačiau kolegos, kaip dirbo anksčiau, taip dirba ir dabar, nuoširdžiai ir atsakingai, aukodami savo laisvą laiką, nepaisydami viršvalandžių, dažniausiai per kelias vietas“, – apie situaciją Lietuvoje kalbėjo pašnekovas.
Lietuvoje likę kolegos važiuoja budėti į rajonus, dirba universitete, eina į poliklinikas, dirba privačiose klinikose, kad turėtų pacientų, galėtų jaustis normaliais žmonėmis, užtikrintų savo ir šeimos gerovę. Taip jie aukoja savo asmeninį laiką ir asmeninį gyvenimą.
Specialybės irgi nevienodos – vienos paklausios, gali pakovoti už save, gauti geresnes sąlygas, o kitų sričių specialistai tokių galimybių neturi. „Kaip mano laiku buvo juokaujama, atlyginimo nebus, tuoj pats turėsi mokėti už tai, kad ateini į darbą, turi vietą, o atlyginimą reiks pačiam užsidirbti. Lietuvoje požiūris į žmogų, sistemą ir darbuotoją labai skiriasi“, – dėstė V. Daubaras.
Jis niekada nesakė išvykstantis visam laikui – čia jo namai, artimieji, draugai. Manė, po keleto metų sugrįš, tačiau štai jau septyneri metai, o Lietuvoje situacija negerėja. „Galėtum grįžti, viduje trauka yra, bet pakalbi, pamatai, kaip yra, ir supranti, kad tai būtų žingsnis atgal: situacija kol kas negerėja. Lietuvoje žmonės paklusnūs, galbūt, kai sukils, išeis į gatves ir pakovos už save, tada gal ir pasikeis“, – teigė pašnekovas.
Norvegai atstumų nebijo
V. Daubaras papasakojo, kaip Danija ir Norvegija vykdo ligoninių tinklo pertvarką. Danija nusprendė, kad šalyje užtenka 18 ligoninių, teikiančių skubias paslaugas. Kitos tapo dienos chirurgijos centrais, dienos ligoninėmis, buvo sujungtos. Netgi būta atvejo, kai pastatė ligoninę, įrengė, tačiau jos nespėta atidaryti – nuspręsta, kad nėra poreikio.
O štai Norvegijoje vyksta diskusijos, kiek šaliai reikia ligoninių. Dalis ligoninių, nepaisant protestų, buvo uždarytos. Norvegijoje labai išvystytas greitosios pagalbos tinklas – kai reikia, ligonis gali būti transportuojamas greitosios pagalbos automobiliu ar sraigtasparniu. Be to, yra budintys kvalifikuoti šeimos gydytojai, į kuriuos pirmiausia kreipiasi ligoniai, kai reikalas skubus. Jie paskui susisiekia su ligonine dėl ligonio paguldymo. Norvegijoje atstumų nebijoma – pavyzdžiui, vaikų gydytojas gali būti už 150 kilometrų, ir niekas dėl to problemų nekelia.
Šalyje veikia keturi universitetiniai centrai, kuriuose užsiima didžiąja chirurgija, transplantacijomis, genetiniais tyrimais. Reikalingos mažosios ligoninės nėra naikinamos – turi visas ištyrimo galimybes, ten atliekama kompiuterinė tomografija, kai kuriose – ir magnetinis rezonansas. Siekiama, kad tyrimai būtų atliekami mažosiose ligoninėse ir į didžiąją ligoninę pacientas ateitų jau ištirtas, ten gautų tik specializuotą gydymą.
„Lietuvoje irgi viską galima sutvarkyti, tik reikia turėti noro, galvoti ir daryti. O pinigų tikrai yra“, – įsitikinęs V. Daubaras.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
