Prieš savaitę „Moters pasaulyje“ stilistės Jolitos Zujienės pasiekto didžiausio plaukų ornamento rekordo atgarsiai skamba iki šiol – klientai į saloną ateina su gėlių puokštėmis ir sveikinimais. Išskirtiniame interviu Jolita papasakojo apie ilgą karjeros kelią, kirpėjų stereotipus, vyraujančias madas. Ir, žinoma, nepaprastą pasiekimą.
– Kaip atsidūrėte grožio industrijoje? Ar tik neturėjote polinkio į meną nuo mažų dienų?
– Tikrai taip ir buvo. Pradinėse klasėse lankiau dailės būrelį, o po to perėjau į A. Martinaičio dailės mokyklą. Sėkmingai ją pabaigiau – tada atrodė, kad nieko čia nereikėjo, be reikalo ėjau, kaip dažnai pasijaučiama paauglystėje (juokiasi). Tačiau paskui tėvams padėkojau, kad išleido į tuos mokslus, nes šitame darbe įgytos žinios padeda suvokti formą, spalvą.
Toliau istorija nebus tokia graži, kad gimiau ir žinojau būsianti kirpėja. Kai vėlesnėse klasėse, pradėjusios eiti į šokius, viena kitai su draugėmis šukuodavome plaukus, paaiškėjo, kad man tai visai neprastai pavyksta. Visos norėdavo, kad jas sušukuočiau. Pagalvojau, kad visai geras darbas, jeigu patinka tai daryti, gerai išeina, o pasimokius išeitų ir dar geriau. Taip atėjau į grožio sritį. Pasimokiau dvejus metus, dalyvaudavau profesinės mokyklos organizuojamuose konkursuose ir juose neblogai sekėsi. Po truputį kopiau ir susikūriau tai, ką turiu dabar.
– Pavyko iškopti ir į tarptautinius vandenis?
– Po kuri laiko, laimingo atsitiktinumo dėka Maskvoje buvau pastebėta vienos garsios meistrės, kurios komandoje pradėjau dalyvauti tarptautiniuose stilistų konkursuose. Tada teko išvažiuoti į Paryžių, Dubliną, Austriją, vykdavome ir stebėti varžybų. Dubline sekėsi gerai – iškovojau trečią, penktą vietas, užplūdo labai geras jausmas. Paryžiuje patekau į dvidešimtuką. Mažai šaliai dalyvaujant pirmąkart, pasiektas geras rezultatas.
Darbo užtenka ir salone, kartais vedu ilgų plaukų seminarus, kadangi konkursinė veikla lėmė, kad daug dirbu su tokiais plaukais. Išmokau tai atlikti gretai ir kokybiškai, žinios spaudžia, norisi jomis dalintis. Bendro išmanymo prideda ir įvaizdžio dizaino žinios, įgytos Konstantino Bogomolovo įvaizdžio mokykloje. Svarbu suprasti ne tik kaip sukurti šukuoseną, bet ir prie ko ji tinka. Šios žinios sugulė į pirmą Lietuvoje šukuosenų albumą „Long Hair Book“, kuriame yra labai daug gražių šukuosenų. Knygą išleidau su ilgamete partnere ir drauge Kristina Gorodeckiene. Lygiai kaip dabar, prieš dvejus metus tai mums buvo naujo kelio pradžia.
– Kokia sudėtingiausia jūsų kurta šukuosena?
– Kiekviena šukuosena, kuriama klientui, sudėtinga tuo, kad turi sutapti mano ir kliento matymas, reikia susikalbėti. Negali būti tik man gražu, arba išpildyti tik kliento prašymai, kurie man nepatinka, ir žmogus išleidžiamas ne toks, koks galėtų atrodyti. Turime padaryti maksimaliai gerai, kad šukuosena tenkintų abi puses – tai ir yra sunkiausia.
– Stereotipinis kirpėjas be perstojo plepa su klientu. Ar jūs kalbatės su savaisiais? Kokios temos dažniausiai gvildenamos?
– Mūsų salono „Paula“, kur dirbu beveik aštuonerius metus, aplinka – kaip namų, tad klientų daug kalbinti nereikia – jie patys kalba (juokiasi). Bet būna ir tokių momentų, kai dirbdamas net negali komunikuoti, nes esi per daug susikaupęs, turi kokybiškai atlikti sudėtingą darbą. Iš pradžių pokalbis būna techninis, skirtas išsiaiškinti kliento poreikius, pageidavimus. Vėliau tai gali išsirutulioti į laisvą pasikalbėjimą apie kokius nors aktualius nutikimus.
Per daug metų jaučiu, kuris žmogus nori kalbėti, o kuris mieliau sėdės tyloje. Stengiuosi išlaikyti balansą, nors po rekordinio plaukų ornamento turiu ką papasakoti ir esu itin daug klausinėjama (juokiasi). Visą savaitę klientai ateina nusiteikę euforiškai, su sveikinimais, didelėmis gėlių puokštėmis. Net šiurpuliukai eina – atrodo, nieko baisiai ypatingo neįvyko, bet aplink mane esantys žmonės taip moka džiaugtis. Visi dalinamės geromis emocijomis.
– Kokios šukuosenų tendencijos dabar vyrauja?
– Kūrėjai, duodantys mados toną, gaudo gatvės tendencijas. Iš esmės, viena vyraujančių krypčių yra natūralumo – gelsvi, šilti, nei per tamsūs, nei per šviesūs tonai. Kita šių metų kryptis – labai ryškūs, ugningi, energingi plaukai. Daug oranžinių, raudonų atspalvių. Ekstremalių pojūčių mėgėjams dabar palankus laikas šitaip nusidažyti plaukus. Visos garsios mokyklos rodo intensyvias spalvas. Aukštuomenės balių valdo klasika, bet kokiuose M.A.M.A. apdovanojimuose ryškiu stiliumi tikrai neprašausi. Visgi plaukų mada toks dalykas – kad ir kas būtų ant bangos, pirmiausia su tam tikra šukuosena turi pats gerai jaustis. Žmogaus charakterio neatitinkantis stilius niekada gražiai nesinešios.
– O kaip plaukus tvarkosi patys kirpėjai? Ar, besirūpindami kitais, neapleidžia savęs?
– Pirmiausia, manau, turėtume daugiau dėmesio skirti plauko kokybei ir sveikatai, o po to imtis specifinių grožio procedūrų. O kirpėjai, kaip ir daugelio sričių specialistai, dažnai būna batsiuviais be batų. Neskirdami tam per daug dėmesio, tvarkomės gerai, bet kuo greičiau. Nespėjame atsisėsti pas kolegą į kėdę – tai darai nebent ypatingomis progoms, bet pas mus salone dirbančiais meistrais visiškai pasitikiu. Pati stengiuosi, kad mano plaukai atrodytų sveikai ir tvarkingai. Pasaulinėms akademijoms atstovaujančių kirpėjų plaukai dažniausiai taip pat būna pačių paprasčiausių kirpimų, ne itin ryškių spalvų, kurios subtiliai priderinamos prie žmogaus.
– Kaip kilo idėja siekti ypatingo rekordo?
– Pagalvojau, kad iš plaukų galima padaryti ne tik šukuoseną, moters grožio akcentą, bet ir meno kūrinį. O meno kūrinys gali būti didesnės apimties, neapsiriboti vienu asmeniu. Mintis brendo kurį laiką – vis neradau laiko, vietos, galimybių ją įgyvendinti, nenusprendžiau dėl apipavidalinimo. Atėjus profesinės veiklos 20-mečiui, viskas stojo į savo vietas: ornamentas iš 20 ilgaplaukių merginų – tai gyvenimo ratas, įprasminantis laiko tėkmę ir mano nueitą kelią šioje srityje.
– Kiek užtruko nupinti didžiausią ornamentą? Ar jis formuotas tik iš merginų plaukų?
– Iš ilgų plaukų galima padaryti įvairiausių dalykų, tačiau šįkart neturėjau daug laiko, kūriau ornamentą prieš žiūrovus, tad nenorėjau jų smarkiai gaišinti. Teko prisitaikyti prie aplinkybių – supinti geriausiai ir efektyviausiai, kaip įmanoma per maždaug pusvalandį. Visada yra kur tobulėti, bet darbu esu patenkinta. Tiesa, pirminė idėja buvo dirbti su 50 merginų, tačiau, atsižvelgus į karjeros trukmę, pasirinktas mažesnis skaičius. Pynei naudoti merginų ir šiek tiek natūralių pridėtinių plaukų, kad darbas būtų gražesnis, labiau išbaigtas ir vientisas.
– Kokie nustatyti figūros išmatavimai?
– „Didžiausiam plaukų ornamentui“ užfiksuoti Lietuvos rekordų agentūra „Factum“ išmatavo iš plaukų sudaryto rato skersmenį – 2,88 m, nors planavau, kad bus apie 2 m. Taip pat išmatuotas iš gulinčių merginų sudaryto rato skersmuo – 5,8 m.
– Kokie tolimesni planai? Kaupiantis karjeros stažui didinsite merginų skaičių?
– Galima padaryti daug įdomių dalykų. Plaukai yra nuostabi kūrybinė medžiaga – reikia tik entuziazmo ir mergaičių su gerais, gražiais plaukais. Tiesa, su atskirais, nenatūraliais plaukais gali daryti ką tik nori, o kai kūrime dalyvauja ir žmogus, tai tampa ne tik meniniu objektu, bet savotišku performansu. Gyvam modeliui retkarčiais peši, siekiant rekordo kai kurioms merginoms ir galva nutirpo. Nieko čia nepaslėpsi, viskas sudaro ypatingą kūrybos procesą.
Idėjų visada yra – saloniniai darbai man labai mieli, bet nesu tik salono meistras. Išleisti savo mintis laukan, įgyvendinti viziją labai „veža“, yra gyvenimo varikliu.
