Žinoma kaunietė Bella Shirin sukrėsta neseniai per Lietuvą nuvilnijusio skandalo prisiminė savo tėvų pasakojimus apie išgyventą skaudžią patirtį ir įvykusį jų išsigelbėjimą nuo patekimo į dujų kamerą, kurį šiandien pati menininkė vadina stebuklu.
Pokalbis su B. Shirin, prasidėjęs kiek netikėtai, – karstelėjusiu prieskoniu, atsiradusiu iš nūdienos aktualijų, kuriose šmėžavo Rūtos Vanagaitės ir Adolfo Ramanausko-Vanago pavardės, nusitęsė į praeities prisiminimus. Bet netrukus sugrįžo į pozityvesnę dabartį – kalbas apie modernėjantį Kauną, ypatingą menininkės ryšį su kauniečiais, lietuvių dėmesį žydų atminčiai šiųmetėje Kauno bienalėje, teatrą ir didelius ateities planus siekiant suartinti dvi tautas.
– Bella, kai pastarąjį kartą kalbėjome telefonu ir tarėmės dėl susitikimo, užsiminėte, kad po viešų Rūtos Vanagaitės pasisakymų esate susirūpinusi. Kodėl?
– Šiomis dienomis sulaukiu begalės skambučių iš Izraelio, nes ten gyvenantieji litvakai, kurie moka lietuvių kalbą, skaito lietuviškus naujienų portalus internete. Nesunku pastebėti, kad didžioji dalis komentarų po straipsniais, kuriuose minima Rūtos Vanagaitės pavardė – antisemitiniai. Ji tarsi vėl uždegė nesantaikos ugnį tarp dviejų tautų. Todėl mano pažįstami žmonės baiminasi manydami, kad Lietuvoje vėl iš naujo kyla antisemitizmo banga. Stengiuosi jiems paaiškinti, kad daugelį komentarų internete gali rašyti vienas žmogus, prisidengęs skirtingomis tapatybėmis. Šio fakto litvakai nežinojo. Taip pat raminau juos sakydama, kad šiuo metu Lietuvoje tikrai nėra paaštrėjusio antisemitizmo. Žinoma, šalyje pasitaiko žmonių, kurie nemėgsta žydų. Tiesa, neįmanoma paneigti, jog Izraelyje taip pat ne visi žydai mėgsta vieni kitus. Tikriausiai tam tikra antipatija vienoms ar kitoms tautoms yra bet kuriame pasaulio krašte.
– Rūta Vanagaitė sakė surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prieš kurį laiką atsiprašė, tačiau anksčiau ji teigė, jog partizanas esą buvo KGB agentas ir prisidėjo prie žydų žudynių Antrojo Pasaulinio karo metais. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Jis buvo partizanas, didvyris. Nėra jokių įrodymų, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas būtų prisidėjęs prie žydų šaudymo. Rūta Vanagaitė tikriausiai norėjo būti įdomi visuomenei. Galima manyti, kad kuo daugiau apie ją bus kalbama, net ir negatyviame kontekste, tuo daugiau jos knygų bus parduota. Sakoma, bloga reklama vis tiek yra reklama. Išleistoje knygoje „Mūsiškiai“ rašytoja, manau, taip pat ženkliai peržengė ribas. Juk parašytuose puslapiuose buvo galima atvaizduoti ne vien tai, kas bloga, bet ir tai, kas gera.
Pavyzdžiui, aš kiekvienoje situacijoje stengiuosi įžvelgti ką nors gera. Juk galima papasakoti ir apie žydų gelbėtojus. Tai, kad tais laikais buvo tokių, kurie darė blogą, paneigti neįmanoma ir visiems žinoma. Kiek tokių buvo, šiandien jau nėra svarbu. Tai neprikels nužudytųjų. Pastarasis ginčas, vėl iškeltas aikštėn po daugelio metų, yra nesąmonė. Leiskime nužudytiesiems ir nekaltai ištremtiems į Sibirą, kurie iš ten negrįžo, ilsėtis ramybėje…jie neturi net kapaviečių. Palikime mirusiuosius ramybėje. Elkimės priešingai nei dabar – vardan jų atminties susijunkime ir veikime kartu, kad nebūtų neapykantos tarp žmonių ir tarp tautų. Aplink per daug pykčio, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
– Ne kartą minėjote, jog po daugelio metų iš Izraelio sugrįžote į Kauną tam, kad dėtumėte visas pastangas mėgindama suartinti lietuvių ir žydų tautas. Iki šiol sekėsi neblogai, o dabar viskas žlugo?
– Pasikartosiu, žydai iš Izraelio, kurie su manimi bendrauja, nerimauja. Visada jiems pasakoju apie Kauną, kviesdama apsilankyti, bendradarbiauti. O pastarieji atgarsiai daug ką sujaukė. Viena vertus, feisbukas yra gera platforma – žmonės gali bendrauti tarpusavyje su gyvenančiais svetur neišeidami iš namų, išsakyti savo nuomonę. Bet tuomet, kai šis socialinis tinklas apkarsta nuo įžeidžiančių komentarų, negražu. Gyvenu čia metus bei tris mėnesius, ir vis dar tikiu, kad man pavyks suartinti žydų ir lietuvių tautas. Įgyvendindama šią misiją veikiu ne viena, kiti lietuviai taip pat prisideda prie tikslo.
– Tiksliai žinote metų ir net mėnesių skaičių, kiek gyvenate Kaune. Kodėl skaičiuojate?
– Aš visada skaičiuoju. Viena vertus, esu menininkė, bet neskraidžioju padebesiais kaip įprasta kai kuriems meno pasaulio atstovams. Neslėpsiu, buvau tokia, bet išmokau to nebedaryti. Anksčiau daugelį metų dirbau tikslų ir labai atsakingą darbą Izraelio bankuose. Buvau patarėja investicijų klausimais, nes vien iš meno išgyventi sunku. Būtent tai išmokė mane stovėti ant žemės ir valdyti situaciją. Gaudavau motyvuojančią algą, bet nejaučiau pasitenkinimo. Tačiau, kai žmonės ateidavo ir dėkodavo man, jog mokėdavau patarti, kur palankiausia investuoti jų turimus pinigus, buvo gera girdėti. Tiesa, mėgau keisti darbus, bet menas visada buvo šalia. Net tada, kai dirbau banke, buvau kviečiama patarti organizuojant meno renginius.
– O kauniečiai, kokie jie Jums?
– Kada nors buvo sunku net įsivaizduoti, kad sulauksiu nepažįstamų žmonių padėkų, jog grįžau, ir jie spinduliuos gerį kalbėdamiesi su manimi. Tai mane ypatingai jaudina, nes žinau, kad lietuviai yra be galo uždaro būdo – jiems sunku atvirai reikšti emocijas. O, jei į mane taip reaguoja – nuostabu, gerai, kad grįžau.
– Rudens pradžioje Kauno publikai pristatėte savo kurtą spektaklį „Shalom Bellissima“. Kodėl kilo idėja jį sukurti?
– Mano gyvenimas buvo nelengvas. Buvau vaikas tų, kurie išsigelbėjo iš Holokausto. Mano tėvai žemėje perėjo tikrą pragarą – ir gete, ir koncentracijos stovyklose. Jie buvo priversti badauti – atsidūrė net ant mirties slenksčio. Tuomet, kai juos išlaisvino, jie jau buvo išrengti nuogai ir už minutės turėjo atsidaryti durys į dujų kameras. Tačiau atsitrenkus amerikiečių lėktuvams, vokiečiai pabėgo. Tai, kad mano tėvai išliko, vadinu stebuklu.
Žinoma, tokius įvykius išgyvenę žmonės negali perduoti daug gerų emocijų savo vaikui. Manęs tėvai niekada neapkabino, niekada nepabučiavo, nors buvau meilus vaikas, kuriam trūko šilumos. Kai apkabindavau tėvelį arba mamytę, mane stumdavo nuo savęs sakydami: „Baik su savo glamonėmis“. Tada man buvo sunku suprasti, kodėl. Tai supratau tik gerokai vėliau – jie tiesiog bijojo mylėti. Nes visi tie, kuriuos mano tėvai mylėjo, dingo – jie neteko savo šeimos narių.
Dabar suprantu, jog tai buvo priežastis, kodėl tėvai man neleisdavo išeiti vienai ar keliauti į ekekursijas su klasiokais, – mane saugojo. Mano prisiminimai ir patirtis namuose, Izraelyje, bei viso to gilesnis supratimas grįžus į Lietuvą paskatino pastatyti spektaklį. Kaip ir visi žmonės gyvenime dariau daug klaidų. Tad, kodėl nepasidalinti tuo su kitais? Gal kas nors susimąstys ir išvengs kažko panašaus. Jei vienas ar du žmonės matydami tai spektaklyje, ką nors pakeis savo likime, man tai bus verta milijono.
– Smalsu paklausti, kaip Jūsų gyvenime atsirado teatras?
– Teatras buvo mano vaikystės svajonė, tačiau tėvai norėjo, kad gročiau pianinu. Labai mėgstu muziką, bet prisipažinsiu, buvau verčiama jos mokytis. Prisimenu, kad, tuomet, kai norėdavau skaityti knygas ar būti kieme su draugais, tekdavo groti. Dėl to man buvo labai pikta. Teatras mano gyvenime atsirado tuomet, kai su tėvais iš Kauno persikraustėme į Izraelį. Ten visiškai atsitiktinai mane pastebėjo žinomas režisierius. Visus jaunuolius, naujai atvykusius iš buvusios Tarybų Sąjungos, jis pakvietė į teatro būrelį. Man tada buvo apie dvidešimt metų. Izraelyje gyvenau jau maždaug dvejus metus ir buvau išmokusi jidiš kalbą. Į minėtą teatro būrelį labai norėjo eiti viena mano draugė, atvažiavusi iš Rygos. Ji įkalbėjo mane, kad palydėčiau. Niekada nemaniau, kad turiu gabumų vaidybai teatre, nors visada svajojau apie teatrą. Dar gyvendama Kaune, kai buvau paauglė, kolekcionavau artistų nuotraukas.
Pamenu, pirmoji užduotis, kurią gavo visi, atėję į teatro būrelį, – gerai suvaidinti etiudą: „įsivaizduokite, kad jūsų draugė skęsta, – reaguokite“. Ten, scenoje, reaguoja, o aš stovėdama salės kampe ir manydama, jog niekas manęs nemato, taip pat reaguoju. Tada žymusis režisierius tarė: „jūs visi esate bejausmės šluotos, o tu, ten iš už kampo, išlįsk ir ateik į sceną“, – sakė man. Aš išsigandau, nes nesupratau, kodėl mane kviečia. Kai atėjau, jis pasakė, kad kitą kartą atėjusi į būrelį, prisijungčiau. Tada tariau, kad to padaryti man neleis tėtis, nes jis manė, jog visos aktorės – paleistuvės. Išgirdęs tokius žodžius, režisierius pasiteiravęs, ar galima, apsilankė mūsų namuose, sužavėjo mano tėvus ir gavau tėčio leidimą vaidinti teatre. Tai buvo gražiausias laikotarpis mano gyvenime, bet labai trumpas – truko dvejus metus, kol susipažinau su būsimu vyru.
– Savo spektaklyje taip pat vaidinate?
– Iš pradžių galvojau, kad galėsiu vaidinti, bet supratau, jog tuomet tai jau nebebus spektaklis. Bus per sunku kiekvieną kartą vis iš naujo išgyventi tai, ką patyriau realybėje. Žinoma, spektaklis sukurtas taip, kad tiktų šiandieniniam žiūrovui – slegiangtis praeities jausmas scenoje persipina su lengvesniais momentais.
– Teko girdėti, kad pasibaigus spektakliui, kviesite žiūrovus diskusijai įvairiomis temomis. Apie ką kalbėsitės?
– Diskusijas planuoju pradėti pavasarį, kai ilgės dienos. Jos bus įvairialypės, nes probleminiai klausimai, kurie buvo aktualūs anksčiau, neabejoju, yra aktualūs ir dabar. Pavyzdžiui, priklausomybių dilema. Neslėpsiu, turėjau priklausomybę po mamos mirties – pradėjau pirkti viską, kas juda, nors niekas man nesakė, kad tai – priklausomybė. Taip pat viena iš temų – santykiai tarp tėvų ir vaikų, santykiai šeimoje. Spektaklyje aš atsivėriau apnuogindama sielą. Pasakoju viską atvirai, kad parodyčiau žmonėms, kas būna, ir ko galima išvengti. Tad ir diskusijos turėtų būti apie tas problemas, kurios vyksta dabar – savižudybės, vaikų auklėjimas, problemos šeimoje. Ir žinoma, neapykantos tarp tautų klausimas.
– Manote, kad kauniečiai ryšis atsiverti?
– Žinau, tai – sunku. Tačiau aš tikiu, kad pavyks. Daugelis žmonių man atsiveria visiškai atsitiktinai – gatvėje, poliklinikoje, nesvarbu, kur. Jie ateina, pasikalbėti. Diskusijos man yra svarbiausias akcentas. Tik nesuklyskite pamanydama – neatvažiavau čia mokyti žmonių. Aš pati dar daug ko nesuprantu ir mokausi iš kitų. Todėl visa tai, ką planuoju, pavadinsiu tiesiog pasidalinimu savo patirtimi. Esu atvira, nes supratau vieną dalyką, – jeigu atsiveri, pasijunti laisvu. Tai – nuostabus jausmas.
– Neseniai teko lankytis J. Gruodžio gatvėje, ir girdėti iš pašto dėžučių sklindančias istorijas. Tai – viena iš Kauno bienalės instaliacijų. Šiemet joje taip pat daugybė dėmesio žydų tautybės žmonėms.
– Taip, šiųmetė Kauno bienalė vadinasi „Yra ir nėra“. Jie buvo, – jų nėra. Didžioji dalis iniciatyvų bienalėje – skirtos žydams atminti. Grojančios pašto dėžutės J. Gruodžio bei M. Daukšos gatvėse – taip pat bienalės organizatorių sumanymas suvienijus jėgas kartu su kompozitoriumi iš Pietų Afrikos Philipu Milleriu. Instaliaciją įrašėme kartu su juo naudodamiesi virtualia programa „Skype“. Tuose kiemuose, kur dabar kabo dėžutės, anksčiau gyveno žydai. Tačiau jie visi išvyko gyventi į Izraelį, nes jautė priešiškumą bei bijojo, kad nepasikartotų tai, kas įvyko, juk Sovietų Sąjungoje buvo gajus romėnų imperatoriaus kadaise ištartas šūkis: „Skaldyk ir valdyk“.
– Galvoje kirba skaičius, jog anksčiau Kaune gyveno maždaug 3000 žydų. Dabar jų likę vos 200. Ar neskaudu?
– Po karo Kaune buvo gerokai virš trijų tūkstančių žydų, o prieš karą – dar daugiau. Dabar jų tikrai liko du šimtai su trupučiu. Daugelis iš jų – senyvi. Jaunimas išvažiuoja mokytis į Izraelį arba kitas šalis. Ar neskaudu? Pirmiausiai, esu žmogus, o mano tautybė – ne pirmaeilis dalykas. Išskirtinai vien su žydų bendruomenėmis nedirbu. Dirbu su žmonėmis bendrąja prasme. Kaune žydus retkarčiais sutinku gatvėje, keletą iš jų pažįstu. Mėgstu būti laisvas žmogus. Darau tai, kas man topteli į galvą. Jei turiu idėjų, jas dalinu tiems, kurie nori jas įgyvendinti. Svečiai, atvažiavę iš Izraelio, dažnai man sako, kad Lietuva ir Kaunas – briliantas, tuomet ieškosime, ką su juo daryti.
– Minėjote, kad tėvai Jus labai saugojo. Jei jie būtų sužinoję, kad norite grįžti į Kauną, kaip reaguotų?
– Tėtis prieš mirtį Izraelyje pasakė, kad didžiausia jo klaida buvo ta, jog mane išvežė iš Kauno. Tačiau kitaip pasielgti jis negalėjo, nes „duso“ nuo Sovietų okupacijos. Man tarė: „grįžk namo“. Gyvendama Izraelyje visą laiką kalbėdavau apie Kauną. Daug metų užsimindami apie Kauną šeimoje mes sakydavome: „ten, namuose – Kaune“. Tėtis visada tarpusavyje lygindavo Izraelio ir Kauno gydytojus. Jis sakydavo, kad niekur kitur nėra tokių gydytojų kaip Lietuvoje – jie geriausi.
– Kaip pasikeitė Kaunas nuo tada, kai išvykote būdama septyniolikos, iki dabar?
– Kaunas išliko savas. Kai sugrįžau, labai norėjau, kad jis prabustų ir taptų tikru europiniu miestu. Visa tai vyksta – viskas sparčiai modernėja. Tikiu, greta senojo Kauno kils naujasis ir tai – puiku. Vis dažniau čia atvažiuoja įvairių tautų žmonės. Pavyzdžiui, ir žinomas profesorius iš Izraelio bei kiti, kurių tėvai ar seneliai kilę iš Kauno. Supažindinu juos su lietuviais. Įspūdžiai – puikūs, tautos pradeda bendrauti tarpusavyje, susirašinėja. Kol kas tai tik mažytė pradžia, planuoju daug daugiau. Matote, aš esu garbėtroška – ne sau, – kitiems (aut. past. šypsosi).
