Ketvirtadalis absolventų praėjus pusei metų po studijų baigimo nedirba. Beveik pusės jų nedarbo priežastis ta, kad jie negali rasti darbo pagal specialybę.
Tai rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta aukštųjų mokyklų absolventų apklausa.
Vadovaujantis ja, dažniausiai Darbo biržos duris varstyti tenka humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams. Paklausiausi rinkoje, pasirodo, menų, fizinių ir technologijos mokslų studentai.
Vaikomasi madų, o ne darbo rinkos reikalavimų
Pasak banko „Nordea“ vyriausiausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico, problema yra tai, kad didžiąja dalimi Lietuvoje vaikomasi madų ir stojama į tas specialybes, kurios populiarios, tačiau neatspindi darbo rinkos poreikių.
„Madų vaikosi ne tik studentai, bet ir universitetai. Jų atstovai prikuria daug studijų programų, kurių kokybė yra labai abejotina. Greičiausiai dabar nerasime universiteto, kuriame nebūtų dėstoma ekonomika, vadyba, finansai ar tarptautinio verslo programa, tačiau kursų kokybė ir išpildymas – gana žemas. Tad galbūt absolventai neranda darbo ne dėl to, kad jis neatitinka specialybės, o dėl to, kad jų paruošimas tai specialybei buvo gana prastas“, – svarstė pašnekovas.
Jo teigimu, situaciją Lietuvoje galėtume pakeisti, jei pradėtume vadovautis dviem siekiais. Jei elgsimės priešingai, pripažino jis, galime susidurti su itin didelėmis pasekmėmis.
Po metų pagal specialybę dirba dvigubai daugiau menininkų ir technologų nei humanitarų
MOSTA duomenimis, studijų metu daugiausiai pagal specialybę dirba menų (83 proc.), fizinių mokslų (73 proc.), technologijos mokslų (65 proc.) studentų, praėjus 6 mėn. po studijų baigimo – technologijos (86 proc.) ir menų (73 proc.).
Palyginimui, studijų metu dirba 44 proc. humanitarinių mokslų atstovų, po metų – 38 proc., kai technologinių mokslų – 78 proc., menų – 82 proc.
Pagal specialybę studijų metu dažniau dirba aukšto (67 proc.) nei vidutinio (48 proc.) ar mažo (42 proc.) pažangumo, universitetų (62 proc.) nei kolegijų (51 proc.), VF (63 proc.) nei VNF (51 proc.) studentai – ta pati tendencija galioja ir jau baigusiems studijas (6 mėn. po baigimo).
Darbą pagal specialybę dažniau dirba viešajame sektoriuje (78 proc.) nei privačiame (60 proc.) įsidarbinusieji absolventai.
Ko ieško darbdaviai?
Ž. Mauricas ir pats yra įsitraukęs į akademinę veiklą, tad aiškino pastebėjęs, kad didžiausias šių dienų iššūkis – bandoma daug aprėpti, tad žvelgiama paviršutiniškai. Tiesa, kita vertus, pastebėjo pašnekovas, daugelis Lietuvoje dėstomų kursų kaip tik yra gana specifiniai, tačiau praradę aktualumą.
„Aš esu už, kad būtų dėstomi tokie bendri mokslai kaip, pavyzdžiui, filosofija, nes tai vysto bendrą suvokimą, kad reikia ieškoti savo kelio, dažnai atradimai nutinka atsitiktiniu būdu – tarkime, obuolys nukrito. Tam, kuris blaškosi, nežino, kokį vaidmenį atlieka visuomenėje – tai tinkamas mokslas. Universitetas neturi ruošti konkrečių darbo įrankių, jo misija yra išmokyti mokytis, parengti turinčius supratimą, kur rasti informaciją, kokios yra alternatyvos, koks yra tikslas“, – aiškino ekonomistas.
Savo ruožtu profesinių mokyklų absolventai, tikino jis, neretai vis dar išmokomi atkartoti, negeba patys kurti, todėl neretai darbdaviams neatrodo labai patrauklūs.
„XXI a. universitetai turėtų būti ir platforma kontaktų, nes tie studentai vėliau taps kolegomis. Būtina sąlyga yra ir inspiracija – krypties parodymas. Dėstytojas turi būti autoritetas, deja, mažai tokių yra Lietuvoje“, – pridūrė Ž. Mauricas.
Kas dažniausiai neranda darbo pagal specialybę?
Beveik pusė nedirbančiųjų nurodė, kad nedarbo priežastis yra ta, kad „neranda darbo pagal specialybę“, 16 proc. „turi iš ko pragyventi ir taip“, 15 proc. neranda jokio darbo, dar dešimtadalis studijuoja ir nesuderina darbo su studijomis.
Darbo „pagal specialybę“ dažniau neranda kolegijų (66 proc.) nei universitetų (46 proc.), miestelių (61 proc.) nei didmiesčių (50 proc.) ar sostinės (43 proc.) absolventai. Nerandantys „jokio darbo“ dažniau yra universitetų (19 proc.) nei kolegijų (9 proc.) absolventai.
Pagal specialybę dažniausiai nedirbama dėl to, kad sudėtinga rasti tokį darbą (42 proc.). Trečdalį absolventų tenkina turimo darbo sąlygos, dar dešimtadalis nurodė, jog darbas pagal specialybę yra mažai mokamas ir dešimtadalis, kad netenkina darbo pagal specialybę sąlygos.
Ateina studentai, negebantys atlikti elementarių aritmetinių veiksmų
„Tai rodo galbūt ir tam tikrą universitetų inertiškumą. Kolegijos tikrai yra veržlesnės, labiau specializuotos, turi daugiau kontaktų su darbdaviais ir galbūt tokių didelių ambicijų studentams nekelia, orientuojasi į praktinius dalykus“, – įvertino Ž. Mauricas.
Jo teigimu, nerasti darbo jaunuoliai gali ir dėl turimų žinių kokybės. Tuo metu aukštosioms mokykloms, pastebi jis, šiuo metu didinti kokybę paskatų beveik nėra, tad orientuojamasi į kiekybę.
„Jei stojamasis balas yra 2 iš 100, apie kokią kokybę mes galime kalbėti? Kartais susirenka studentai, kurie nemoka net atlikti elementarių aritmetinių veiksmų, man yra tekę tokiose paskaitose būti kaip kviestiniam dėstytojui. Tokie žmonės yra nemotyvuoti, patys nelabai žino, ko nori, vėliau ateina į interviu nepasiskaitę, negebantys pasakyti, kuo būti norėtų po 5 metų. Reikia dirbti ir su savimi, negali kaltinti tik universiteto“, – aiškino ekonomistas.
Be to, pastebėjimu pasidalijo jis, tai, kad esi baigęs universitetą savaime nebėra privalumas, kartais labiau vertinamas kolegijoje įgytas išsilavinimas, jei kartu turi ir darbo patirties.
Algomis dažniausiai skundžiasi menininkai, labiausiai nepatenkinti studijomis – humanitarai
Didžiajai daliai respondentų darbo paieška netrunka ilgai – pusė absolventų susirasti dabartinį darbą truko ne ilgiau kaip 2 savaites.
Gaunamais atlyginimais labiausiai patenkinti fizinių, humanitarinių, mažiau – socialinių, technologijų, biomedicinos, meno studijų absolventai. Iš visų studijų sričių menų absolventai (33 proc.) dažniausiai nurodo, jog pagal specialybę nedirba dėl to, kad jų darbas pagal specialybę mažiausiai mokamas.
Mažiausiai reikalingu gebėjimu dabartinėje profesinėje veikloje, t. y. praėjus pusei metų po studijų baigimo, absolventai laiko „kūrybiškumą, kūrybinį mąstymą“. Dirbantiems viešajame sektoriuje labiausiai prireikia „sprendimų priėmimą“, privačiame sektoriuje – „gebėjimo mokytis“.
Jaunimas dažnai nori visko daug ir dabar
Komentuodamas tai Ž. Mauricas tikino, kad gebėjimą mokytis jis priskirtų kūrybiškumui. Tačiau, kartu įžvelgė jis, gali būti, kad kūrybiškumo prireikia vėliau, o ne pirmaisiais darbo mėnesiais, kai dar svarbu atlikti priskirtus darbus.
„Kūrybiškumas yra svarbus, tačiau galbūt nereikia šokti aukščiau bambos anksčiau laiko, pirma šaknis įleisti, išmokti elementarius dalykus, kūryba gal ateina vėlesniame laikotarpyje. Tačiau dažnai jaunimas nori labai daug visko ir dabar. Be to, kūryba labai dažnai ir iš patirties ateina, ką gali kurti, jei nesupranti, apie ką kalbama?“, – klausė jis.
Tuo metu „sprendimo priėmimo“ įgūdis, pastebėjo pašnekovas, būdingesnis vadovams.
„Keistai kiek skamba, bet puiku. Džiugu, gerai, galbūt sektorius kiek keičiasi – prieš 10-20 metų hierarchija čia buvo labai aiški. Pirmais metais kavos išvirimo lūkesčiai buvo didžiausi“, – juokėsi Ž. Mauricas.
Ką daryti humanitarams?
Tyrimo duomenimis, humanitarinių mokslų absolventams mažiausiai iš visų studijos pateisino turėtus lūkesčius, jie dažniau nei kitų studijų sričių absolventai rinktųsi „visiškai kitą specialybę“ jeigu studijuotų iš naujo, mažiausiai turi noro „dirbti pagal specialybę“. Darbe jie mato mažiausias galimybes kilti karjeros laiptais, mažiausiai jų dirba pagal specialybę, mažiausiai turi noro kurti savo verslą ar turi idėjų jam kurti.
Paklaustas, kodėl Lietuvoje, atrodytų, taip nesiseka humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams bei ką daryti tiems, kurie save mato šiose srityse, Ž. Mauricas pasidalijo pastebėjimu, kad dabar pastarųjų sričių atstovų – tiesiog per daug.
„Vieną vertus, tai mados reikalas, paprasčiausiai turime pernelyg didelį kiekį studentų. Antra, su tuo susijusi ir kokybė, kuri neretai krinta. Trečia, reikia žvelgti į bendras tendencijas. Kai turime „Google“ vertėją ir kitas programas, kyla klausimas, kiek reikės šių sričių specialistų po 20-30 metų?
Manau, automatizuojant pagrindines funkcijas darbo rinka ims sluoksniuotis ir į aptarnaujantį personalą, kur robotams dar tikrai bus labai sunku pakeisti žmogų, kūrybines industrijas – ar tai menas, ar dizainas. Apie tai reikia galvoti stojant mokytis ir ieškant darbo – ką tokio galiu pasiūlyti geriau nei siūlo „Google“ ar robotai? Žmogui daug kas gali patikti, bet renkantis specialybę svarbu atsižvelgti ir į tai, kas visuomenei bus svarbu“, – susimąstyti ragino ekonomistas.
Kas trečias svarsto apie darbą užsienyje
Kas trečias absolventas svarsto dirbti užsienyje pagal arba artimą specialybei darbą. Beveik penktadalis apklaustų absolventų mato save užsienyje ir dirbančius aukštojo mokslo nereikalaujantį darbą.
Važiuoti dirbti į užsienį pagal specialybę beveik dvigubai dažniau norėtų tie, kurie studijų metu buvo išvykę studijuoti į užsienį (55 proc.) nei tie, kurie nebuvo (30 proc.), didesnius (51 proc.) nei mažesnius (31 proc.) atlyginimus gaunantys asmenys.
Pagal studijų sritis į užsienį dirbti pagal specialybę norėtų (mažėjimo tvarka): meno (56 proc.), fizinių (46 proc.), technologijos (36 proc.), biomedicinos (33 proc.), socialinių (29 proc.), humanitarinių (29 proc.).
Rodiklis kelią nerimą
Pasak Ž. Maurico, nerimą jam šiek tiek kelia tai, kad dalis aukštąjį mokslą įgijusių save mato dirbantį tokio išsilavinimo nereikalaujantį darbą. Taip, jo teigimu, Lietuva praranda žmogišką kapitalą, kurio svarba auga.
„Jei asmenys įgija aukštąjį išsilavinimą, jie investuoja savo laiką ir vėliau nesinaudoja įgytais įgūdžiais, vyksta į užsienį uždarbiauti, tai šiek tiek yra resursų švaistymas – tiek savo, tiek valstybės. Maža to, neišnaudotas potencialas, o jei žmogus neišnaudoja savo potencialo, jis nebūna toks laimingas, paprastai – daugiau piktas. Tai nerimą ir kelia“, – pripažino ekonomistas.
Geresnė įvykių eiga, jo teigimu, būtų, jei jaunuoliai pasaulį pažintų iš karto po mokyklos. Abiturientams jis taip pat patarė pagalvoti apie galimybę iš karto nestoti į universitetą ar kolegą, tačiau pabandyti pasavanoriauti, atlikti kelias skirtingas praktikas, galbūt įsidarbinti, prisidėti prie projektų dominančioje srityje įgyvendinimo. Pats jis pasakojo tai daręs po bakalauro studijų ir šią patirtį labai vertinantis.
„Kam stoti į bakalauro studijas iš karto? Nereikia. Važiuokite į užsienį iš karto, dirbkite tuos darbus, bendraukite, užsidirbsite, supraskite, ko norite, gal kažkas ims patikti ir pavyks rasti siekiamybę. Mada studijuoti tik po mokyklos man nelabai patinka. Kaip sovietmečiu – esą be aukštojo blogai, nes turintys išsilavinimą kavą geria, o be jo dirbti turi. Taip tikrai buvo, bet nebėra“, – sakė jis.
Praėjus pusmečiui po studijų baigimo norinčių dirbti pagal specialybę sumažėja
Tiesa, dalis apklaustųjų pagal specialybę nedirba sąmoningai. Pasirodo, studijų baigimo metu dirbti pagal specialybę nori du trečdaliai absolventų. Praėjus pusei metų po studijų baigimo norinčiųjų dirbti pagal specialybę sumažėja dešimtadaliu.
Darbas pagal specialybę patraukliausiai skamba meno studijų (84 proc.), biomedicinos biomedicinos (78 proc.), technologijos (74 proc.), fizinių mokslų (70 proc.), mažiau – socialinių (62 proc.), mažiausiai – humanitarinių (45 proc.) mokslų studentams.
Pagal specialybę dažniau nori dirbti didesnio pažangumo (70 proc.) nei žemo pažangumo (54 pažangumo (54 proc.) absolventai, tie, kuriems studijos pateisino lūkesčius (72 proc.) nei tiems nei tiems kuriems nepateisino (55 proc.).
Patenkintų savo specialybe – 70 proc.
Į klausimą, ar yra patenkinti pasirinkta specialybe, teigiamai atsakė 70 proc. absolventų. Nėra skirtumų ar absolventas mokėsi kolegijoje, ar universitete.
Labiau patenkinti savo specialybe yra tie, kurie buvo išvykę į užsienį studijuoti dalį programos (80 proc.) nei tie, kurie nebuvo (68 proc.), tie, kurie studijų metu aktyviai dalyvavo visuomenėje veikloje (76 proc.) nei tie, kurie joje nedalyvavo (68 proc.), privačių (93 proc.) nei valstybinių (65 proc.) universitetų absolventai.
Jeigu tektų studijuoti iš naujo, „visiškai kitą specialybę“ dažniau rinktųsi baigusieji humanitarinių, socialinių mokslų, meno, technologijų studijas.
„Galima daryti prielaidą, kad pasitenkinimą specialybe lemia ir išoriniai veiksniai: paklausa rinkoje, ateities perspektyvos, siejamos su specialybe. Vilniuje, labiau nei kituose miestuose, didesnės galimybės gauti darbą „pagal specialybę“ įvairių sričių specialistams, o nesant tokiai galimybei realizuoti save kitose srityse, kuomet kitų miestų absolventams sudėtinga rasti darbą pagal arba artimą specialybei, ar apskritai rasti kvalifikaciją atitinkantį darbą“, – išvadą pateikia MOSTA atstovai.
Turi 2 patarimus Lietuvai
Ž. Mauricas tikino dvejojantis, ar dabar planuojama aukštojo mokslo reforma gali padėti išspręsti problemas, kurias egzistuojant parodė ši apklausa, ir padaryti teigiamą įtaką darbo rinkai.
„Aš asmeniškai manau, kad universitetų skaičius tikrai nėra didžiausias Lietuvos iššūkis, jų gali būti ir daugiau, jei jie bus labiau specializuoti. Esminis dalykas yra kokybė, siekiant ją pagerinti yra du aspektai.
Pirma, reikia stipriai didinti įstojimo kartelę. Tai yra, skatinti moksleivius labiau ruoštis, egzaminus išlaikyti geresniais balais. Kita medalio pusė yra dėstytojų ir apskritai aukštojo mokslo finansavimo klausimas. Darbo užmokesčiais, švelniai pasakius, vieni mažiausių ES, 3 kartus mažesni nei Estijoje. Su tokiu požiūriu į dėstytoją mes tikrai nieko nepasieksime“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jo teigimu, tik dėl ES projektų lėšų nemaža dalis dėstytojų šiuo metu dėsto universitetuose, tačiau kai jos baigsis, susidursime su itin prasta situacija.
„600-800 eurų „į rankas“ atlyginimas – atsiprašau… Kokia gali būti kokybė, pagarba studentų dėstytojui, jei jis uždirba net mažiau nei mokytojas – pedagogai dabar daugiau uždirba. Jei esi universiteto dėstytojas, turi gauti adekvatų atlyginimą, jaustis orus ir pasitikėti savimi. Manau, labai dideli iššūkiai laukia“, – pripažino jis, pridurdamas, kad dėstytojų atlyginimai turėtų būti bent 3 kartus didesni, siekti ir po 2 tūkst. eurų.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
