Šeštadienio rytą į Kauno rotušę skubėjo auksines vestuves švenčianti Marijos (70 m.) ir Romualdo (76 m.) Jakubauskų pora.
Jaudulys buvo toks didelis, kad sutuoktiniai net – pamiršo žiedus! Ceremonija dėl to kiek vėlavo, tačiau namuose likę žiedai, netrukus buvo atgabenti į Rotušę.
Pora prisipažino per penkiasdešimt gyvenimo kartu metų patyrusi ir džiaugsmo ir liūdesio, tačiau didžiausias pasiekimas – darni santuoka ir užauginti du sūnūs bei viena dukra, sulaukta dešimt anūkų.
Atnaujinant santuokos sakramentą, šeštadienį pora dar kartą, kaip ir prieš pusšimtį metų pasikeitė aukso žiedais. Tiesa, poniai Marijai ši procedūra sukėlė kiek sunkumų, mat žiedas niekaip nenorėjo užsidėti ant Romualdo piršto, visgi galiausiai tikslas buvo pasiektas, o susirinkusieji porą apdovanojo jaukiomis šypsenomis. Iškart po žiedų teikimo ceremonijos, sekė poros bučinys ir artimųjų dainuojama „Ilgiausių metų” daina. Sutuoktinius tai sugraudino iki ašarų.
„Tai džiaugsmo ašaros”, – abu pakomentavo sunerimusiems artimiesiems.
Pora pasakojo susipažinusi Kauno profsąjungų rūmuose vykusiuose šokiuose. „Tai buvo paskutinių vilčių namai”, – šmaikštavo p. Romualdas.
M. Jakubauskienė prisipažino, kad vos išvydus p. Romualdą, ji iškart pagalvojo: „Na jau ne, tik jau ne jis!”, o p. Romualdas pamąstęs: „Ir kas per vėjavaikė, tokia jaunutė!”.
Tačiau, vyras buvo atkaklus, jie pradėjo dažniau bendrauti, susitikti ir netrukus p. Marijai jau pradėjo patikti, omponavo ir vyro santūrumas, tvirtumas, kad buvo vyresnis, brandesnis.
Susipažino lapkritį, o rugpjūtį jau atšoko vestuves. Jaunajai buvo 20 m., o jaunikiui – 26-eri. „Nesigailime, nebuvo kada, daug mokėmės, dirbome, duok, dieve, sveikatos, juk vyras po insulto, ko daugiau galime prašyti, gyvename gražų gyvenimą, supa artimieji, esame laimingi”, – kalbėjo M. Jakubauskienė.
Vyras visą gyvenimą buvo karininkas, turi majoro laipsnį, moteris 43 m. dirbo Adresų biure. Abu sutinka – buvo visko ir pasibarimų, tačiau pykčius išspręsdavo neilgtrukus: valandai nusistatydavo laikrodį, tai būdavo laikas apmąstymams ir kad kokio pikto žodžio susirūstinę neištartų. Po valandėlės pora vėl pradėdavo kalbėti, p. Marija pratardavo: „Eik valgyti, brangusis”; o vyras atsakydavęs: „Einu, mylimoji”. Taip, pasak Marijos, visas pyktis iškart išgaruodavęs.
Jaunoms poroms, auksiniai sutuoktiniai patarė dažniau nusileisti vienas kitam, labiau telktis į santarvės kūrimą, o ne akcentuoti trūkumus. Pats svarbiausias dalykas – pasitikėjimas. „Išleidžiant vyrą į kelionę žinau: galiu juo absoliučiai pasitikėti. Dabar mūsų meilė jau kitokia, bet ji tebėra svarbiausias mus vienijantis komponentas”, – pasakojo p. Marija.
R. Jakubauskas vyrams santuokoje linkėjo daugiau kantrybės ir pagarbos žmonai: „O dabartiniai jaunimo pabandymai gyventi kartu, „palakstyti”, kokia tai meilė? Apie kokius jausmus čia galima kalbėti? Pagyvenau, išėjau ir „viso gero”, – įsitikinęs pašnekovas.
Paklausėme, kas kiekvienam yra meilė, atsakymas abiejų buvo vienodas: pagarba ir ištikimybė. „Jei gerbsi mylimąjį – bus ir meilė. Abu buvome 100 procentų ištikimi, patarinėjame iš patirties”, – dėstė p. Marija.
Poros vaikai tikino, kad tėvus laiko šeimos pavyzdžiu. „Žiūriu į tėvus ir galvoju: kad man tiek sulaukti!”, – sakė sūnus Arūnas Jakubauskas. Jis pažymėjo, kad tėvai demonstravo gerą pavyzdį, bet vyras nėra įsitikinęs, kad dabartinės poros tiek išbus. „Jaunimui reikia kantrybės ir vienas kitą suprasti, per daug liberalumo: su vienu padraugauja, su kitu ir taip be galo”, – sakė A. Jakubauskas.
Auksinės poros dukra Jūratė taip pat turėjo priekaištų dabartinei jaunajai kartai: „Mūsų kartos žmonės tiek nesulauks, dabar kitoks gyvenimo būdas, kitos vertybės, o ir sveikata kita. Mes, trys vaikai, žinoma, matome gerą pavyzdį, tačiau tai atrodo kaip kosmosas. Patariu, poroms geriau vienas kitą pažinti, prieš žengiant lemtingą žingsnį link altoriaus”, – kalbėjo Jūratė.
Marijos ir Romualdo Jakubauskų pasiteiravus, ar vis dar kviečia vienas kitą į pasimatymus, abu šelmiškai nusikvatojo. „Turime sodybą, vyras anksčiau ten nuvyksta, aš vėliau atvažiuoju, taip pasimatome po ilgėlesnio laiko, pasiilgstame. Atėjo toks amžius, kai galime pasakyti: „Kaip gerai, kad aš tave turiu, mus išskirti pajėgi tik mirtis”, – pokalbį baigė M. Jakubauskienė.
