Pirmajame naujo „Laisvų pokalbių vakarų“ sezono susitikime, kurį tiesiogiai transliavo ir portalas „Kas vyksta Kaune“, profesorius Vytautas Landsbergis dalinosi savo įžvalgomis bei prisiminimais apie Kauną.
Pokalbio moderatoriaus P. Gritėno paklaustas, ar vis dar jaučiasi kauniečiu, prof. V. Landsbergis atsakė: „Kai einu Donelaičio gatve… Čia – mano gatvė, mano tėvų namas dar tebestovi. “
Žiemos pavasario neprimindavo
Daugiau nei aštuoniems šimtams susirinkusių jo paklausyti kauniečių profesorius pasakojo prisiminimus iš ankstyvos jaunystės, kai Donelaičio gatvėje netoli Vytauto Didžiojo karo muziejaus stovėjo suneštos ledo lytys po vieno iš didžiųjų Nemuno potvynių.
„Nei prieš tai, nei po to nieko panašaus nebuvo. Turbūt ir jūs jau nebepamatysit,“ – sakė jis.
Taip pat su šypsena V. Landsbergis prisiminė laikus, kai su draugais džiaugdavosi žiemos malonumais ir čiuožinėdavo rogėmis.
„Sudarydavom traukinį iš rogučių. Per visą Žemaičių gatvę galėjai lėkti ir skersai Donelaičio gatvę… Tiesiai į didelę žalių lentų tvorą. O nuo kiekvieno smūgio ji braškėjo… Nežinau, ką galvojo tvoros šeimininkai,“ – pasakojo profesorius.
Reikia turėti savo poziciją
Pokalbio moderatoriaus paklaustas, ar pateisinami skundai teigiančių, kad ne už tokią Lietuvą jie kovojo, profesorius atsakė paprastai.
„O tuomet nebuvo pasisakymų, kad o, aš ne taip norėjau, tai galiu būt nepatenkintas. Sėdžiu kampe susiraukęs, nieko nedarau… Turim dabar mes tokių ponų sočiai ir deja, bet jie užkrečia paprastus žmones, kurie yra labai linkę būti nepatenkinti. Kaip jūs žinote, lietuviai yra nelaiminga tauta, pati nelaimingiausia pagal statistikas,“ – sakė jis.
V. Landsbergio nuomone, svarbiausia šiuo metu yra turėti tvirtą poziciją apie tai, kas vyksta mūsų šalyje.
„Reikia būti piliečiais. Reikia rūpintis, kas tavo šaly vyksta ir apie tai turėti poziciją. Tik ne „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“ – toks manymas yra pražūtingas.“
[susije_video kurie=””]
Kartų skirtumai
Pokalbio metu profesorius kreipėsi ir į žiūrovus. „Ar visi turite gerus „mobiliakus?“ – klausė jis.
„Vienąsyk mažiukų paklausiau, ar jiems būtų gerai, jeigu tėveliai daug pinigų turėtų ir jiems po tokį nupirktų… O tada paklausiau, gal geriau būtų, jeigu tėveliai vienas kitą mylėtų, niekada nesipyktų ir jūsų nepaliktų? Tai tie mažiukai susimąstė ir sakė, kad taip, taip gal ir būtų geriau“.
Į profesoriaus klausimą, kaip kauniečiams sekasi gyventi laisvėje, salė atsakė plojimais, taip pritardama ne tik V.Landsbergio išsakytoms mintims, bet ir paneigdami teiginį, kad lietuviai – pati nelaimingiausia tauta, nes jų veiduose pirmadienio vakarą matėsi šypsenos.
