Daugiau nei 40 metų žurnalistu dirbantis Vidas Mačiulis daugeliui iš mūsų pažįstamas kaip laidos „Krepšinio pasaulyje“ siela. Tai žmogus, apie krepšinį žinantis viską, o televiziją galintis vadinti savo antraisiais namais.
Pateikiame pokalbį su V. Mačiuliu – apie žurnalistinį kelią, pokalbius su Arvydu Saboniu, Kauną ir kauniečius.
Ką Jums reiškia Kaunas?
Gimiau ir augau ten, kur Nevėžis įteka į Nemuną – Kauno rajone esančiame Raudondvaryje. Kadangi Kaunas priartėjo prie Nevėžio, galima sakyti, kad aš gimiau Kaune. Kaunui paliko didžiulį antspaudą tie metai, kai buvo nepriklausomos Lietuvos sostinė. Turėjau ne vieną galimybę persikelti gyventi į Vilnių. Mano žmona žurnalistė labai norėjo Vilnių pasiekti, kadangi yra kilusi iš Vievio. Aš nežinau, kas mane sulaikė. Tikriausiai meilė savo gimtajam regionui.
Ar žurnalisto profesija buvo Jūsų svajonė?
Žinoma, kad tai buvo svajonė. Vaikiška svajonė, kuri išsipildė. Yra sakoma, kad gyvenime viskas vyksta atsitiktinumų arba sutapimų dėka. Aš kartais sakau, kad tai – tam tikra sistema. Kiekvienas gyvenime turime palikti pėdsaką – ryškų ar blankų, renkamės patys.
Su kuriuo žmogumi esate daręs daugiausiai interviu?
Neabejotinai daugiausia teko kalbinti Arvydą Sabonį. Praėjusiais metais išleidome dokumentinį filmą „Atėjo Sabas“, kuris į keturias kalbas – lietuvių, rusų, ispanų ir anglų. Tiesa, filme panaudota tik 10 proc. to, ką esu sukaupęs.
Kur Kaune yra Jūsų širdžiai mieliausios vietos, kurias norėtumėte parodyti ir svečiui?
Kaune yra labai daug gražių vietų. Niekas tiek neturi. Man labai patinka Kauno marios, apžvalgos aikštelė, į kurią nuvežu svečius ir giriuosi savo miestu. Taip pat išskirčiau Kleboniškį ir Ąžuolyną – kur kitur surasi tiek žalumos?
Kaip apibūdintumėt kauniečius?
Kauniečiai yra kitokie žmonės. Jeigu jie daro kažką, tai tik iš širdies. Jeigu pyksta, tai irgi pyksta, bet su pagrindu. Kauniečiai išsiskiria iš kitų ir aš tuo didžiuojuosi.
Ko palinkėtumėt Kaunui ir kauniečiams?
Yra tokia daina „Kaunas – Lietuvos širdis“. Aš norėčiau, kad kiekvienas kaunietis prisimintų tai, kad esame vidury Lietuvos, kad mes buvome sostinės gyventojai prieš daug metų. Padarykime viską, kad mūsų širdyje būtų pasididžiavimas už anuos laikus, už mūsų protėvius. Tuos žmones, kurie yra neaukšto ūgio, bet nori padaryti kažką daugiau, vadina napoleonais. Kauniečiai, būkime mes tais napoleonais ir pakelkime savo miestą.
Kalbino Deimantė Liubinaitė
