600 eurų – tokia suma kas mėnesį bus skiriama Lietuvoje prieglobstį gavusio pabėgėlio globai. Šis skaičius nemažą dalį lietuvių siutina, nes esą ir šalies pensininkai, ir vienišos mamos, ir bedarbiai, ir minimalų atlyginimą gaunantys žmonės gyvena kur kas prasčiau.
„Tu tik pagalvok, kiekvienam jų mokės po 600 eurų kiekvieną mėnesį, o mano pensija, nors dirbau 30 metų, vos viršija 200 eurų. Kur čia teisybė? Nesąmonė, kad turime išlaikyti kažkokius pabėgėlius“, – diskutavo du pensininkai.
Lietuva dūzgia it bičių avilys, nes 600 eurų suma, kuri kas mėnesį numatyta pabėgėlio globai, yra beveik du kartus didesnė už minimalų atlyginimą, kurį gauna nemažai dirbančių lietuvių.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė suskubo patikslinti, jog 600 eurų pabėgėliams nebus išmokami grynaisiais kas mėnesį.
„Užsieniečiui, gavusiam prieglobstį, skiriama apie 600 eurų per mėnesį, bet į šią sumą įeina visos integracinės priemonės, įskaitant maitinimą, apgyvendinimą, taip pat ir jam mokamas išmokas.
Užsieniečiui, gavusiam prieglobstį Lietuvoje, integracija pradedama teikti Pabėgėlių priėmimo centre. Čia jis aprūpinamas gyvenamąja patalpa, būtiniausiais buitiniais reikmenimis, drabužiais, padedama užsieniečiui susipažinti su gyvenimu Lietuvoje, mokoma lietuvių kalbos, visuomenės pažinimo, padedama įgyti profesiją, užsienietis gauna pašalpą maistui ir smulkioms išlaidoms – 71 eurą“, – teigė E. Čaplikienė.
Paklausta, kiek pinigų išlaikymui turės skirti Lietuva iš savo biudžeto, SADM atstovė tikslių skaičių kol kas pateikti negalėjo.
„Dalis pinigų užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracijai bus skirta iš ES, dalis – iš mūsų biudžeto. Dabar sunku pasakyti, kokios bus proporcijos, nes Europos Komisija dar nėra patvirtinusi paramos skyrimo reglamento”, – teigė E. Čaplikienė.
Užsieniečiui taip pat bus padedama susitvarkyti reikiamus dokumentus, teikiamos teisinės, vertimo, psichologo paslaugos, o vėliau parama integracijai tęsiama savivaldybių teritorijose.
Pašalpa – nuo 265 eurų
Metus truksiančiu integracijos laikotarpiu savivaldybės teritorijoje užsienietis, gavęs prieglobstį, gaus vienkartinę įsikūrimo išmoka – 456 eurus. Jam kas mėnesį taip pat priklausys piniginė išmoka būtiniausioms reikmėms: būsto nuomai, komunalinėms išlaidoms, maistui, transportui. Tokios išmokos dydis priklausys nuo šeimos sudėties: vienas asmuo gaus 265 eurus, dviejų asmenų šeima – 326 eurus, trijų asmenų šeima – 489 eurus. Pabėgėliams taip pat priklausys ir išmokos vaikams, vaiko gimimo išmokos.
„Kalbant apie patį integracijos procesą, užsieniečiui atvykusiam į Pabėgėlių priėmimo centrą pradedama vykdyti socialinė integracija. Ji padeda užsieniečiui susipažinti su gyvenimu Lietuvoje. Ji prasideda centre, o vėliau tęsiama savivaldybėse. Pabėgėlis mokomas lietuvių kalbos, visuomenės pažinimo, įgyja profesiją. Užsieniečių vaikai turi galimybę lankyti darželius ir mokyklas“, – aiškino E. Čaplikienė.
Pabėgėliai, gavę leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir pabėgėlio statusą, gali įsitraukti į darbo rinką ir dirbti.
Pabėgėliai turi galimybę apsigyventi bet kuriame Lietuvos mieste ar kaime. Jiems yra skiriama kuruojanti įstaiga. Užsieniečiams integruotis į Lietuvos visuomenę padeda Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir Vilniaus arkivyskupijos Caritas.
Kuruojančios įstaigos užsieniečiams padės išsinuomoti butą, įsigyti būtiniausius baldus ir namų apyvokos reikmenis, mokės pinigines pašalpas, organizuos vaikų darželio, mokyklos lankymą, apdraus sveikatos draudimu, užtikrins registravimąsi teritorinėje darbo biržoje.
Lietuviai pašalpas prageria
Paklaustas, ar piniginės išmokos pabėgėliams neišprovokuos lietuvių smurto prieš užsieniečius, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis teigė, jog tai lems ir politikų veiksmai.
„Suprantama, kad pensininkai, vienišos mamos gali piktintis, jog užsieniečiai pabėgėliai gaus daugiau pinigų iš valstybės. Pripažįstu, kad pabėgėliams skiriamos išmokos yra gerokai didesnės nei socialinės pašalpos lietuviams. Tačiau pasižiūrėkime, kaip dauguma lietuvių tas socialines pašalpas panaudoja. Kiekvieno mėnesio 10 dieną, kai pašalpos išmokamos, prasideda masinis girtavimas. Per dvi dienas prageriami milijonai eurų. Mano nuomone, ir pabėgėliams, ir lietuviams, kurie gali, bet nenori dirbti, neturi būti skiriama jokia parama“, – teigė M. Sabutis.
Jis buvo vienas tų žmonių, kurių iniciatyva prieš pusantrų metų į Lietuvą buvo atskraidinti Sirijos piliečiai – vaikai, moterys, vyrai, seneliai.
„Jiems tikrai reikėjo pagalbos, jei juos būtume gelbėję savaite vėliau, jų jau nebebūtų tarp gyvųjų. Todėl ir tie žmonės, kurie tikrai buvo karo pabėgėliai, jautėsi labai dėkingi, su jais niekada nekilo problemų. Be to, tai buvo mokytojai, gydytojai, siuvėjai – žmonės, turintys tam tikrą socialinį statusą“, – kalbėjo M. Sabutis.
Paklaustas, kaip jis vertina būsimą pabėgėlių srautą, vyskupas neslėpė abejonių, kad tik dalis jų bus tikrieji karo pabėgėliai, o kiti ieškos ekonominės naudos. „Kiekvienas žmogus yra rūpestis ir problema. Jau nuo politikų priklauso, kaip tos problemos bus sprendžiamos. Manau, kad reikia elgtis pakankamai griežtai. Jei užsienietis, kuriam teikiame pagalbą, nenori įsitvirtinti mūsų šalyje, paklusti jos tvarkai, jos negerbia, tada reikia pasakyti, kad durys yra plačiai atviros kelionei atgal“, – dėstė M. Sabutis.
Iš valstybės pagalbos neprašė
39 karo pabėgėlių iš Sirijos, kurie Lietuvoje gyveno metus, o šiemet vasarį iš jos buvo priversti išvykti, nes baigėsi vizos, išlaikymu rūpinosi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia.
„Valstybė prisidėjo tik tuo, kad sutvarkė vizas ir juos atskraidino į Lietuvą. Daugiau jokios finansinės paramos nebuvo, jos net ir neprašėme. Pabėgėliai gyveno mūsų parapijos narių šeimose arba kitose patalpose, kurios tinkamos gyventi. Iš pradžių jie mokėsi nebebijoti karo, paskui – ir lietuvių kalbos. Reikėjo pasirūpinti daugelio jų sveikata, nes žmones kamavo įvairios ligos. Daugelis jų norėjo likti Lietuvoje, čia įsidarbinti, nes visi turėjo specialybes, tačiau jie neturėjo darbo vizų, todėl ir buvo priversti išvykti. Kiek žinau, dabar jie yra apsistoję pas savo giminaičius įvairiose užsienio šalyse. Tikiu, kad jiems padėjome. Galime padėti ir kitiems, tačiau reikia labai aiškiai nusistatyti, kam pagalba reikalinga, kad nekiltų konfrontacija“, – patirtimi dalijosi M. Sabutis.
