Antrą kadenciją Kaunui sėkmingai vadovaujantis Andrius Kupčinskas per visus šiuos metus matė ir šilto, ir šalto. Kaip apginti kauniečių interesus nuo oligarchų, kaip sutelkti miesto bendruomenę priimant svarbiausius sprendimus ir kaip vertinti į miesto valdžią besibraunančius verslo magnatus?
Atsakymai į šiuos klausimus – pokalbyje su A. Kupčinsku.
-Tikriausiai ne visi suvokia, kad pati politika ir mero darbas visų pirma yra sėkmingai suderinti skirtingų kauniečių sluoksnių ir grupių interesus. Kaip, Jūsų nuomone, sektųsi politikos naujokui, kol jis perprastų visą savivaldos struktūrą, kol jis suprastų, kaip priimami miestui svarbūs sprendimai, kurie tenkintų visų kauniečių interesus?
Išties savivaldybės taryba nėra UAB‘as, kurio valdytojas – meras. Priimant bet kokį sprendimą – ar tai būtų miesto biudžeto tvirtinimas ar kiti svarbiausi klausimai – tu turi rasti kompromisą ir sutelkti daugumą tiems sprendimams priimti. Čia nėra UAB‘as, kur savininkas pasako ir visiems tai yra vienintelė teisinga nuomonė. Matant iš verslo į politiką besiveržiančius žmones, galima numanyti, kad jie nesuvokia šito esminio principo, skiriančio verslą nuo politikos. Čia kaip toje reklamoje, kurioje sakoma, kad žymi tenisininkė taip pat galėtų ir dainuoti bei groti gitara, bet dažniausiai pergales skina susikoncentravimas į vieną veiklą.
-Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių, kur Jums pavyko sutelkti tarybos narius apginant kauniečių interesus?
Na, kad ir ta pati „Žalgirio“ arena. Viena politinė grupuotė kadaise bandė stumti arenos koncesiją su pseudo-investuotojais. Jie būtų investavę vos ne 800 mln. litų, kuriuos miestas būtų turėjęs išsimokėti per 25 metus. Tada pavyko atsilaikyti ir mes įgyvendinome miesto Garbės piliečio Eugenijaus Miliūno projektą, kuris Kaunui atsiėjo beveik 4 kartus pigiau (252 mln. Lt).
Kitas atvejis buvo vienos Vilniaus interesų grupės noras perimti miesto darželius, valdyti visą jų ūkį, už ką miestas kasmet būtų turėjęs mokėti po 80-90 milijonų litų. Per 30 metų Kaunui tai būtų atsiėję daugiau nei 2 mlrd. litų. Kita istorija buvo 2012 metais, kai visomis priemonėmis buvo siekiama pratęsi Kauno šilumos ūkio monopolį, kad miestas toliau būtų šildomas deginant brangias rusiškas dujas. Mums pavyko atsilaikyti ir per tuos trejus metus pradėjo veikti eilė biokuro katilinių, miesto šilumos ūkyje atsirado reali konkurencija, padėjusi sumažinti šildymo kainą trečdaliu.
-Esate ne tik Kauno meras, bet ir karys-savanoris. Ar remdamasis savo, kaip krašto apsaugos savanorio, patirtimi pritartumėte, kad miesto valdyme reikėtų įvesti karinę tvarką?
Na, iki šiol niekas geresnio dalyko už demokratiją neišgalvojo. Aišku, iš vienos pusės man imponuoja ta karinė, statutinė tvarka – ar savanorių pajėgose, ar Krašto apsaugoje – bet žinau, kad tokios sistemos savivaldoje nepritaikysi. Viešasis administravimas tuo ir skiriasi nuo statutinės organizacijos ar kažkieno UAB‘o, kad tai nėra įsakymų davimas ir vykdymas su griežta hierarchija, bet kompromiso suradimas ir viešųjų interesų bei reikalų derinimas. Kaip sakė JE Prezidentė savo inauguracijos kalboje – iš politikos negali būti daromas verslas ir atvirkščiai.
-Kaunas, kaip ir kiti didieji miestai, turi problemą, jog dalis gyventojų, ypač pasiturinčių, išsikelia gyventi į nuosavus namus, esančius rajone. Kaip manote, ar Kauno meru turėtų būti mieste gyvenantis kaunietis, ar juo galėtų būti ir žmogus, gyvenantis užmiestyje?
Tikriausiai daugelis sutiks, kad geriausia, jog tai būtų tikras kaunietis, gimęs ir užaugęs Kaune, jaučiantis miesto ritmą, žinantis visas pakampes, gatves ir šaligatvius, kasdien važinėjantis ir nuosavu, ir viešuoju transportu bei dviračiu. Nes tik kasdien realiai matydamas savo miestą tu gali žinoti, kaip iš tikrųjų gyvena kauniečiai. Aišku, mes esame lietuvių tauta, kuri visais laikais pro langą norėjo matyti žalią parką, mišką . Bet tokio miesto kaip Kaunas meras turi gyventi visapusišką miestiečio gyvenimą, o ne taip, kad išvažiuoju pamiegoti į rajoną, o ryte atvažiuoju į miestą padirbėti.
-Visuomenėje priimta tokia populiari mintis, kad miesto vadovas turėtų būti ganėtinai pasiturintis asmuo. Žinau, kad Jūs gyvenate paprastame daugiabutyje, esate paėmęs paskolą ir nesate turtuolis. Ar kasdienė buitis ir panašūs rūpesčiai netrukdo vadovauti miestui?
Ne, tikrai netrukdo. Aš neturiu kažkokių ypatingų poreikių ir to, ką turiu, man pilnai užtenka. Mero pareigos tikrai nelengvos ir reikalauja labai daug laiko. Kartais tarp susitikimų, posėdžių ir įvairių renginių neturi laiko net persirengti. Todėl džiaugiuosi tokia buitimi, kokia yra ir kurią su žmona Jurgita tvarkome.
-Jei paklausčiau, kuriais pagrindiniais Kaune atliktais darbais labiausiai didžiuojatės, ką išskirtumėte?
Žinoma, pats svarbiausias ir daugiausiai pastangų pareikalavęs darbas buvo per trejus metus pastatyta „Žalgirio“ arena. Paskui sektų rekonstruotas „Girstučio“ plaukimo baseinas, kuris šiuo metu vienintelis Lietuvoje atitinka tarptautinius standartus. Trečiu numeriu įvardinčiau iš esmės sumažintą šilumos kainą. Palyginus su 2013-aisiais, pernai kiekviena kauniečių šeima dėl sumažėjusių sąskaitų vidutiniškai per metus sutaupė po beveik 400 litų.
Toliau svarbu paminėti sėkmingai tvarkomas svarbiausias miesto gatves, po A. Juozapavičiaus rekonstrukcijos išsaugotus istorinius akmenis, kurie atsigulė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Taip pat – iš privataus verslo atkovotas Dainų slėnis bei seniausias Lietuvoje kino teatras „Romuva“. Šie darbai rodo, kad mes stengiamės ginti viešąjį interesą ir kovoti už kauniečiams brangias vertybes.
Politinė reklama apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai rinkiminės sąskaitos. Užs. REKL Nr. 0037
