Parodoje „Gyvos šaknys“ autoriai perteikė šeimos istorijas ir vietos atmintį

Šie individualūs naratyvai tapo atspirties tašku kūrybinei interpretacijai, atskleidžiančiai ryšį tarp praeities ir dabarties. Parodos darbai kviečia permąstyti paveldo sampratą ne kaip statišką reiškinį, bet kaip gyvą, nuolat kintantį procesą.

Parodos autoriai: Akuz Laith Osman, Aleksejus Kudinovas, Andrėja Taranda, Giedrė Kučinskaitė, Ieva Gasianec, Ieva Stankutė, Justinas Mažeika, Rytis Šafranauskas, Severina Venckutė. Parodą kuravo menotyrininkė doc. dr. Vaida Almonaitytė Navickienė, parodos architektūrą sukūrė tapytoja doc. dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.

„Saulės sodai reprezentuoja natūralų gamtos reiškinį, kylantį iš saulės šviesos refleksijų nuo architektūros elementų. Šviesos sąveika su M. K. Čiurlionio muziejaus fasadu kuria vizualinę kompoziciją, interpretuojamą kaip drobė, kurioje susilieja formos, spalvos ir tradiciniai motyvai. Projekto struktūra įtraukia šiaudinių sodų ornamentiką ir tautinius vaizdinius, integruodama juos į moderniosios architektūros kontekstą. Šis kūrinys reprezentuoja net du į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas vertybes: „Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939“, bei Šiaudinių sodų tradiciją“, – teigia Aleksejus Kudinovas.

„Kūrinys „Jungtys“ gimė iš mano šeimos sodyboje rastų, iš žemės iškastų rankomis nukaltų vinių, liudijančių čia gyvenusio kalvio darbą. Ilgai nematomos, jos tampa materialiu šeimos paveldo fragmentu. Fotografijose senovinės vinys gretinamos su šiuolaikinėmis fabrikinėmis, kuriant vizualų ir prasminį kontrastą. Rankų darbo netobulumas priešpastatomas standartizuotam objektui, atskleidžiant ryšį tarp praeities patirties ir dabarties. Vinys tampa jungtimi tarp kartų bei darbo atminties ir šiandienos vartojimo kultūros. Kūrinys siejamas su Kryždirbystės ir kryžių simbolikos vertybe, UNESCO pripažinta Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“, – teigia Ieva Stankutė.

„Instaliacija pristato Aukštaitijos regiono audimo tradicijas, paremtas mano šeimos paveldu ir Laukagalio kaimo Panevėžio raj. kaimo audėjų darbu. Kūriniuose atsiskleidžia lietuviškų raštų motyvai – lelijos, ausiukai – bei tradicinės medžiagos. Eksponuojamos pintos aukštaitiškos tautinės juostelės, atspindinčios regioninį pynimo būdą, taip pat tarpukario (smetonmečio) kapos – lovų užtiesalai ir staltiesės, rankomis siūtos ir pasižyminčios aštuonyčių raštais. Gyva tradicija perteikiama per asmeninius pasakojimus ir šeimos patirtis, siejant su archajiškomis ir gyvomis audimo tradicijomis Lietuvoje“, – tikina Justinas Mažeika.

„Bangų mūša į krantą išplauna prisiminimus. Smarkaus vėjo nugairinta nosis, į minkštą smėlį įdubusios kojos, sustingęs žvilgsnis žemyn. Tarp pirštų narstosi dumblas, kriauklės, retkarčiais – žuvų kaulai, pilkšvi, glotnūs medžio fragmentai. Ieškodama ištisas valandas, kol delne ims atsispindėti vakaro saulė, išdegintame horizonte ieškosiu tėčio rankų, į kurias, tarsi į saugyklas, supilsiu rastus aukso gabalėlius. Kūrinys Triptikas iš radinių iš Severinos 2000-2026 m. surinktų gintarų simbolizuoja Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio vertybę, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą“, – sako Severina Venckutė.

Paroda „Gyvos šaknys“ veiks iki vasario 10 d. Parodos uždarymo renginys vyks vasario 9 d. 12 val. dalyvaujant autoriams.