Nematanti pasaulio čempionato bronzininkė Oksana keliauja po pasaulį, siekia magistro laipsnio ir ruošiasi vestuvėms

Oksana Dobrovolskaja iš mamos paveldėjo genetinę ligą – pigmentinį retinitą. Būdama trejų ji matė 10-15 proc., liga progresavo ir šiandien teliko 1 proc. Šiuo metu jau nemato ir jos mama bei sesuo.

„Matau šviesą, kad kažką balto laikote rankoje, esate tamsiai apsirengusi, plaukai tamsesni. Tiek pasaulio leidžia matyti likęs 1 proc. regėjimo“, – vos pradėjus pokalbį atskleidė mergina, su kuria vaikštinėjome neregiams pritaikytame Ąžuolyno parke.

O. Dobrovolskaja mokėsi įprastoje mokykloje, bet dėl regos buvo atleista nuo dalies pamokų: informacinių technologijų, kūno kultūros, kitų sudėtingesnių dalykų. 10 klasėje ji buvo atleista net nuo egzaminų, tačiau merginos tai nedžiugino – ji norėjo siekti mokslo aukštumų.

„Kai pasiteiravau ar laikant egzaminus gausiu padidintą šriftą, man atsakė, kad būsiu atleista nuo egzaminų, nereikės vargti. Patyriau šoką, juk norėjau toliau mokytis, siekti karjeros. Nutariau mokslus tęsti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Nuo tada mano gyvenimas pasikeitė iš esmės“, – pasakojo Oksana.

Esminis dalykas – naujoje mokykloje kūno kultūra buvo privaloma visiems.

„Atėjau į pirmą kūno kultūros pamoką ir atsisėdau ant suoliuko, kaip visada. Bet iškart priėjo mokytojas ir pasiteiravo, ko čia sėdžiu – pirmyn sportuoti! Atsakiau, kad nematau, o jis atkirto, kad čia visi nemato. Tuo metu dar turėjau didesnį regos procentą, tad bėgant man į parankę įkabino kitą klasiokę, visiškai aklą, mat tokia buvo praktika. Ir bėgome. Tai buvo pirma mano pažintis su sportu“, – su šypsena prisimena Oksana.

Netrukus ji užsirašė į visus sporto būrelius, kokie tik buvo mokykloje: plaukimą, aklųjų stalo tenisą šaudauną, golbolą, šachmatus, ėmė bėgioti, šuoliuoti ir pradėjo dalyvauti varžybose.

Baigusi mokyklą ji ėmė lankyti plaukimo pamokas Lietuvos sporto universitete ir stiprinti kūną. Netikėtai sulaukė trenerio klausimo, gal norėtų išmėginti mėtyti diską. 2019-aisiais per porą mėnesių pasiruošė Aklųjų lengvosios atletikos čempionatui ir numetė pirmuosius 20 metrų. Po varžybų iškart sulaukė paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Viliaus skambučio su pasiūlymu dalyvauti paralimpiniame sporte. Nuo tada profesionaliai ir sportuoja.

„Priverčiau ir visą savo šeimą sportuoti, keliauti į žygius, bėgti krosus, plaukioti baseine – dalyvaujame visur“, – fiziniu aktyvumu džiaugėsi pašnekovė.

Sporte įgytas ryžtas ir tikslo siekimas merginą paragino siekti rezultatų ir moksle: Vytauto Didžiojo universitete ji baigė teisės ir finansų bakalauro studijas, vėliau profesinėje mokykloje įgijo masažuotojos kvalifikaciją, o šiuo metu Lietuvos sporto universitete siekia įgyti taikomosios fizinės veiklos magistro laipsnį.

„Įrodžiau, kad viskas įmanoma, ir nematant galima mokytis su visais. Kompiuteris man perskaito knygas, medžiagą, kompiuteriu ir atsiskaitinėju“, – sakė O. Dobrovolskaja.

Sunkus darbas netrukus atnešė gerų rezultatų. Disko metikė O. Dobrovolskaja 2020 m. dalyvavo paralimpinėse žaidynėse Tokijuje, kur užėmė 8 vietą, 2024 m. Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse pelnė 5 vietą, šįmet ji iškovojo bronzos medalį Indijoje vykusiame pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate. Šiuo metu Lietuvoje ji yra vienintelė regos negalią turinti paralimpinė disko metikė.

„Pernai vykusiuose Lietuvos sporto apdovanojimuose mane apdovanojo penkiakovininkė Laura Asadauskaitė. Kai apkabino, jai į ausį pasakiau savo tikslą – pasiekti jos rezultatą ir sudalyvauti penkiose paralimpinėse žaidynėse, o jei pasiseks – tai dar ir aplenkti“, – ryžtingai nusiteikusi sportininkė.

Artimiausi disko metikės planai: 2026 m. Europos čempionatas, 2027 m. pasaulio čempionatas ir 2028 m. Los Andželo paralimpinės žaidynės.

Pašnekovė įsitikino, kad sportas reikalauja beveik viso laiko, vien ruošiantis Indijos čempionatui sezonas tęsėsi 11 mėnesių. Tuomet treniruotės vyko kasdien arba dukart per savaitę: ryte sportininkė mėtydavo diską Ąžuolyno metimų sektoriuje, o vakare po dvi valandas kilnodavo svorius sporto salėje, grįžusi namo dieną užbaigdavo preso pratimais nugarai. O kur dar paskaitos, atsiskaitymai, specialaus maisto gamyba, poilsis.

„Praktiškai, daugiau niekam laiko ir nelieka“, – konstatavo disko metikė O. Dobrovolskaja.

Siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, netrukus Oksanos namuose apsigyvens šuo vedlys Rubis. Jis padės orientuotis mieste, turės atskirti šviesoforo spalvas ir padėti saugiai pereiti gatvę, išvengti kliūčių. Šuo vedlys atsakingas ne tik už nematančiojo sveikatą, bet ir už gyvybę.

Pasak sportininkės, labradoras Rubis bus pirmas Lietuvoje paruoštas šuo vedlys. Keturkojis atkeliavo iš Čekijos veislyno ir šiuo metu yra dresuojamas Vilniuje. Paruošimas trunka apie porą metų.

Šunimis vedliais tinkamiausi būti tik kelių veislių šunys: labradorai ir didieji pudeliai.

„Nes jie yra pakankamai protingi ir pakankamai draugiški, kad neužpultų žmogaus, kuris norės padėti aklajam. Bet koks labradoras netinka, reikia, kad jis būtų iš veislyno, turėtų proprotėvių genų, kad jį būtų lengviau išmokyti tapti profesionaliu vedliu. Mano Rubis į Vilnių atkeliavo vos dviejų mėnesių ir pradėjo treniruotes“, – pasakojo Oksana.

Pasibaigus sezonui sportininkai turi 1-2 mėnesius poilsio, jį disko metikė Oksana skiria kelionėms. Su didele, draugiška šeima kasmet būtinai išsiruošia į vieną ilgesnę kelionę. Neseniai grįžo iš poilsio Egipte.

„Didžiausią įspūdį iš aplankytų kraštų man paliko Indija. Po varžybų Naujajame Delyje iškeliavau į pietinę šalies dalį Trivandrumą, kur su draugais iš Lietuvos dvi savaites praleidome ajurvedos klinikoje. Nuostabiai pailsėjome! Beje, ten sutikome ir nemažai tautiečių. Indijoje įspūdį paliko maistas, egzotiški prieskoniai, kitokie gyvūnai, kitaip kvepiančios gėlės ir medžiai bei tropinis klimatas. Beje, Indijoje ne tik sveikiesiems, bet ir žmonėms su negalia niekas nepritaikyta: nėra šaligatvių arba jie pavojingi. Keliu vienu metu važiuoja mašinos, eina karvės, bėgioja šunys ir tarp viso to laksto žmonės. Tiesa, indai džiugino savo draugiškumu, supratingumu, nuolat teiraudavosi ar nereikia pagalbos“, – įspūdžiais dalinosi O. Dobrovolskaja.

Ateityje sportininkė svajoja aplankyti Australiją ir Ameriką. „Griaunu mitą, kad neregiai nekeliauja. Priešingai, keliauja, ir dar kaip! Ne tik vieni, bet ir su draugais, šeima. Kelionės juk taip pripildo, patiriu didžiulį atradimo džiaugsmą. Aklųjų mokykloje supratau, kad ne viena nematau, ir kiti, niekad nematę žmonės groja, dainuoja, sportuoja, savarankiškai gyvena, keliauja po pasaulį. Sėmiausi įkvėpimo iš jų. Tai padėjo kovoti už savo laimingą, kokybišką gyvenimą. Gal ir aš ką nors įkvėpsiu?“, – nuoširdžiai viliasi Oksana.

Didelį vaidmenį jos gyvenime suvaidino ir trenerė Teresė Nekrošaitė.

„Palaikome stiprų santykį, ji man kaip antra mama. Trenerė dabar kovoja su onkologine liga, bet svajoja apie Los Andželo paralimpines žaidynes, sako, kad dar ne visus medalius paėmėme, tad stipriai pasiruošime ir vyksime kovoti“, – sakė sportininkė.

Šįmet Oksana ne tik pelnė bronzos medalį, bet ir susižadėjo su buvusiu parasportininku, plaukiku Mindaugu Dvylaičiu, kuris irgi nemato. Vaikinas iš sporto pasuko į verslą – Kaune įkūrė masažo saloną, kuriame masažuoja trys regos negalią turintys masažuotojai.

Sportininkė pasakoja, kad romantiškos piršlybos gegužės mėnesį įvyko Pakruojo dvare, šeimos apsuptyje, vilkint puošnius dvariškių drabužius. Pirštis vaikinas atvyko su karieta.

Poros ateities planuose – vestuvės, šeima, vaikai.

Tiesa, pirmiau – 2028-ųjų Los Andželo paralimpinės žaidynės, planuoja sportininkė. Prakalbus apie vaikus ji pažymėjo, kad laisvu metu lankosi mokyklose, kur moksleiviams pasakoja apie aklųjų gyvenimą, sporto svarbą.

„Kai pasakoju, kad matau tik 1 proc., bet gyvenu labai laimingą gyvenimą – jie tyli. Būna mirtina tyla. Vaikai nesuvokia, kaip taip įmanoma. O, jūs, jei užsimerktumėt, ar įsivaizduotumėt savo gyvenimą?“, - susimąstyti skatino Oksana.

Didžiausią palaikymą ji gauna iš šeimos. „Kai po varžybų paskambinu mamai ji neklausia, ar gerai numečiau, o pirmiausiai pasiteirauja: „Vaikeli, ar gera tavo nuotaika? Nesvarbu, kiek numetei, tu vis tiek esi mano čempionė!“, – kalbėjo Oksana. Beje, kai sirgo trenerė, į pasaulio čempionatą ją lydėjo brolis.

Pasiteiravus, kur akliesiems dar trūksta pritaikymo, Oksana paminėjo dramos teatrus ir kino teatrus.

„Norėtųsi, kad visi kino teatruose rodomi filmai būtų pritaikyti: užsidedi ausines, įsijungi papildomą funkciją ir klausai komentarų, tai – ko negali matyti. Tuomet aklieji tikrai dažniau vaikščiotų į teatrus, spektaklius“, – teigė aktyviai laisvalaikį leidžianti Oksana.

Kitas stygius – viešose įstaigose trūksta mygtuko, kurį paspaudus prieitų darbuotojas ir suteiktų reikiamas paslaugas. Vienas specialus mygtukas yra Kauno autobusų stotyje, į jį veda aklųjų takelis. Oksana juo dažnai naudojasi. Beje, tokie mygtukai yra ir Kauno bei Vilniaus oro uostuose. Asistentai nuveda, įsodina į lėktuvą, o kitoj šaly iš lėktuvo pasitinka.

Jei būtų jos valia, tokie mygtukai atsirastų visose viešose vietose, parduotuvėse, poliklinikose prie įėjimo.

Sportininkę džiugina gerieji užsienio pavyzdžiai: su šeima lankantis Paryžiaus disneilende ji gavo greito praėjimo pasą, tokį ten jauna ne tik nematantieji, bet ir lankytojai su neįgaliojo vežimėliais. Treniruojantis Tenerifėje ją stebina aklųjų vedimo takeliai, įrengti nuožulnumai, platūs šaligatviai. Ten žmonėms su fizine negalia pritaikyti ir paplūdimiai.

Kaip geriausiai Europoje pritaikytą šalį akliesiems ir judėjimo negalią turintiems asmenims sportininkė išskyrė Vokietiją.

O kaip Kaunas? „Ąžuolyną labai myliu, nes jis pritaikytas neregiams. Kaune situacija gerėja, visur, kur vykdomi remontai, renovacija, jau būtina pritaikyti ir žmonėms su negalia. Bet problema su šviesoforais - nesigirdi įgarsinimo sistemos, būtinos neregiams, kažkas ją pritylina arba visai išjungia, atseit, kelia triukšmą. Būtent perėjose neregiams ir pavojingiausia, gali greit į kelią išlįsti“, – atkreipė dėmesį nematanti Oksana.

Sportininkė O. Dobrovolskaja jau gyvena švenčių laukimu. Kasmet žiemą su šeima ji būtinai aplanko papuoštas gimtojo Vilniaus ir Kauno eglutes, pasigroži, pasidžiaugia.

„Prie eglutės suvalgome karštų spurgyčių, išgeriame kalėdinės arbatos, o per Kalėdas turime tradiciją apsikeisti dovanomis. Žaidžiame slaptą Kalėdų senelį: 14 šeimos narių ištraukia po vardą ir įteikia dovanėlę. Šias Kalėdas su šeima švęsime Lietuvoje, šventiniam stalui gaminsiu desertą, veikiausiai kepsiu pyragą“, – atskleidė sportininkė.

„Gyventi yra labai įdomu, kai tu iš tikro gyveni, o nesiskundi, kaip tau blogai“, – atsisveikindama tarė Oksana.