Šimtametis Vienybės ąžuolas kantriai laukia deramo valdžios dėmesio

VDU istorikas doc. Kastytis Antanaitis teigia, kad tuomet visai jaunoje nepriklausomoje Lietuvoje, ypač tarp politikų (beje, kaip ir dabar – M.P.), labai trūko santarvės. Iki 1929 metų ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru buvo Augustinas Voldemaras.

Jis dėl politinių rietenų buvo įnešęs sumaištį į Lietuvos gyvenimą, tad dėl tautos suvienijimo labai daug tikėtasi būtent iš J. Tūbelio. Anot istoriko, nors daug priešpriešos buvo iš opozicijos, ypač tautininkų, tai jam daryti sekėsi visai neblogai.

„Tuo metu gana įtempti santykiai buvo ne tik tarp politikų, bet ir tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos, tad būtent todėl tas ąžuoliukas ir aikštė buvo pavadinti Vienybės vardu“, - sakė istorikas.

Apie šio ąžuoliuko pasodinimą po dviejų dienų parašė tik du to meto laikraščiai: „Lietuvos aidas“ ir „Dienos naujienos“. Opoziciniai leidiniai bei „geltonoji spauda“ apie tai neužsiminė nei žodžio.

Kokio amžiaus tuo metu buvo ąžuoliukas, tuose dviejuose laikraščiuose, neužsimenama. Spėjama, kad galėjo būti dešimties, ar daugiau metų, tad dabar jis jau šimtametis „senolis“.

Sovietmečiu ši aikštė buvo pavadinta J. Janonio vardu. Apie tai, kad šis ąžuolas turi garbingą praeitį nebuvo garsiai kalbama, baiminantis, kad jo nenupjautų.

„Tai gyvas istorijos ir kultūros paminklas ir tiesiog didžiulė nuodėmė jo neįamžinti. Tikrai būtų labai gražu jo papėdėje pastatyti nemažą akmenį su užrašu Vienybės ąžuolas arba bent lentelę“, - sakė K. Antanaitis.

Jo nuomone, tikrai atsirastų menininkų, kurie tai padarytų su mieste vykstančio projekto „Kauno akcentai“ finansine parama.

Aistros dėl šio ąžuolo užvirė prieš kelis dešimtmečius. 2008 metais pradėjus kalbėti apie šios aikštės kapitalinę rekonstrukciją, buvo kilusi diskusija dėl jo likimo. Tąkart į Architektų namus sugužėjo galybė miestiečių, reikalaujančių, kad atviro Vienybės aikštės sutvarkymo konkurso sąlygose būtų įrašyta, šio ąžuolo išlikimo sąlyga.

Tąkart kauniečius išgąsdino informacija, kad daugelyje svarstomų konkurso projektų nenumatyta, kad šis Lietuvos istorijai reikšmingas medis įsikomponuotų į naująją aikštę. Tuometinis Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Dalius Šarakauskas tikino, kad išsaugoti medžius virš požeminio garažo gal ir įmanoma, tačiau tai nemažai kainuotų.

„Jei sunaikinsite ąžuolą, sunaikinsite ir Lietuvą. Mes neleisime ąžuolo išrauti – atsigulsime po juo“, – taip tąkart į šią diskusiją reagavo miškininkas, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis.

Neabejingas šio ąžuolo likimui buvo ir šviesios atminties signataras Algirdas Patackas (1943-2015). Daugiau nei prieš 20 metų, dirbant miesto dienraštyje „Laikinoji sostinė“, su juo buvo parengtas interviu apie politinę situaciją Lietuvoje ir tautos vienybę. Iš redaktoriaus tąkart gavau užduotį padaryti A. Patacko nuotrauką.

Signataro paklausus, kur jis norėtų nusifotografuoti, šis iškart atsakė, kad Vienybės aikštėje prie šio ąžuolo.

A. Patackas gerai žinojo šio ąžuolo atsiradimo istoriją, to meto miesto vadovams jis siūlė prie jo pastatyti bent atminimo lentelę, bet dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta.

Tad gal dabar pagaliau būtų galima ištaisyti šią „istorinę klaidą“, juolab, kad neseniai šioje aikštėje buvo pastatyta skulptoriaus Rimanto Okulič-Kazarino bronzinė skulptūrinė kompozicija, kurioje įamžintas tarpukario metais čia stovėjęs brolių Juozo ir Jono Vailokaičių namas bei elektrinė. Šie statiniai 1944 metais, traukiantis vokiečiams, buvo susprogdinti.

Šioje kompozicijoje esančioje lentelėje parašyta, kad aikštėje yra tarpukariu aikštėje pasodintas Vienybės ąžuolas, bet daugelis žmonių nelabai atkreipia į tai dėmesį.

„Jei medžiams suteiksime tam tikrą kultūrinį bei istorinį statusą - ateityje reikės jais rūpintis, o mūsų miesto biurokratai labai jau nenori pajudinti savo sėdmenis“, - ironizavo K. Antanaitis.

Gal ir yra tame dalis tiesos. Tačiau šis valdininkų „nenoras“ visai nekliudė 2012 metais Laisvės alėjoje, netoli miesto savivaldybės, olimpinei čempionei Rūtai Meilutytei pasodintą liepą pavadinti būtent jos vardu.