Mūšyje regėjimo netekęs P. Daunys: sukūrė lietuvišką Brailio abėcėlę, inicijavo Aklųjų institutą, kovojo už neregių teises

Apie mažai žinomą Prano Daunio (1900-1962) asmenybę ir jo nuveiktus darbus vasario 25 d. Kauno rotušėje pasakojo istorikė, Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos grupės darbuotoja Skaidra Grabauskienė.

Pranas Daunys 1900-aisiais gimė Utenos rajone. Sulaukus dvejų metų mirė jo motina Kotryna Sluckytė, o tėvas Julijonas Daunys su vyresniuoju broliu išvyko dirbti į Odesą. Pirmojo pasaulinio karo metais jiedu pradingo. Mažąjį auginti pasiėmė dėdės Juozo Juozapavičiaus šeima, kurioje buvo keturi vaikai. Sulaukęs 19-os jis įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas, tarnavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu.

1922 m. P. Daunys su keliais leitenantais ėmė mokyti beraščius karius rašyti.

„Koks jis buvo patenkintas, kai į kariuomenę atėję beraščiai ėmė siųsti savo ranka rašytus laiškus šeimoms į namus!”, – atkreipė dėmesį istorikė S. Grabauskienė.

Savo prisiminimuose P. Daunys rašė, kad frontas baisus tik sėdintiems namuose, o kai į jį patenki – apsipranti ir nejauti jokios baimės. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su lenkų partizanais netoli Širvintų P. Daunys buvo sužeistas – sprogus granatai jam sužeista galva. Karys prarado regėjimą ir dalį klausos.

Stiprios asmenybės ši tragedija nepalaužė, jis pasiryžo išlikti nepriklausomu nuo kitų malonės ir gyventi savarankiškai.

Po kelerių metų su kitais kare regos negalią įgijusiais kariais jis išvyko mokytis į Rygos aklųjų institutą. Ten mokėsi bendrojo lavinimo dalykų, užsienio kalbų, muzikos. Jį nustebino, kad kaimynai latviai jau seniai turi kitokį požiūrį į akluosius: dirba, groja muzikos instrumentais, keliauja, o Lietuvoje į neregius žvelgiama kaip į nieko negebančius. 1924 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pasirodęs Latvijos neregių choras sugiedojo Lietuvos himną ir kelias dainas lietuvių kalba, tai visuomenei paliko neišdildomą įspūdį, spauda mirgėjo pranešimais. P. Daunį latviai įkvėpė steigti aklųjų mokyklą Lietuvoje.

1926 m. liepą P. Daunys akluosius sukvietė į suvažiavimą Kauno liaudies namuose. Kadangi nebuvo duomenų, kur aklieji gyvena, jis kreipėsi į šalies valsčių tarybas, kad informuotų vietinius neregius apie rengiamą įvykį.

„Į Kauną atvyko apie 200 žmonių iš visos Lietuvos. Vaizdas buvo liūdnas: susirinko suvargę žmonės, kai kurie atrodė itin skurdžiai. Tuo metu neregiai Lietuvoje gyvendavo su tėvais arba būdavo uždaromi į prieglaudas, vadinamuosius elgetynus, kur jiems teikta tik maitinimo paslauga, gyventojai nedirbdavo, nebuvo mokslinami, lavinami. XIX a. vid. Vakarų Europoje ir Latvijoje jau buvo mokslo įstaigos neregiams, o Lietuva stipriai vėlavo. Reikalai pajudėjo, kai 1926 m. P. Daunio iniciatyva surengtame suvažiavime buvo įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga, numatyta steigti ir Kauno aklųjų institutą“, – sakė istorikė S. Grabauskienė.

Lietuvos aklųjų sąjungos vyriausiąja globėja tapo M. Voldemarienė.

Netrukus Kaune buvo pastatytas Kauno aklųjų institutas. Skelbta, kad čia bus mokoma bendrųjų dalykų, amatų ir muzikos, veiks bendrabutis, kur ugdytiniai gaus kambarį, maistą ir patarnavimus. Kaina mėnesiui – 60 Lt., bet nepasiturintieji nuo mokesčio atleidžiami. Suaugusieji irgi priimami, amžiaus riba – 18-45 m., bet jie turės instituto dirbtuvėse mokytis daryti šepečius, pinti krepšius, kėdes ir megzti tinklus. Mokslas jiems truks 3-4 m. ir tuo metu jie turės apgyvendinimą bei maitinimą, o vėliau galės pasilikti dirbti instituto dirbtuvėse už atlyginimą.

Norinčiųjų mokytis aklųjų institute atsirado labai daug, gauta daugiau nei 200 prašymų, tačiau tiek vietų nebuvo.

Įdomu, kad pastato statyboms 33 tūkst. litų skyrė ne tik valdžia, bet ir geradariai, prisidėjo net Škotijos lietuviai. Aklųjų institutas 1927 m. buvo pastatytas pagal architekto Stasio Kudoko projektą. Atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, kiti garbūs svečiai.

Kai institute tapo ankšta, nutarta pastatyti naują pastatą. 1937 m. šalia buvo pastatyti nauji aklųjų instituto rūmai (Taikos pr. 6A), čia iki šiol mokosi Lietuvos neregiai ir silpnaregiai.

„Kadaise vienas Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojas pavadino Praną Daunį neregių Martynu Mažvydu. Kodėl apie jį žinome tiek nedaug? Turbūt dėl sovietmečio, kuris iš mūsų atminties bandė pašalinti daugybę didvyrių”, – svarstė istorikė S. Grabauskienė.

Lankantis Latvijoje P. Dauniui didelį įspūdį paliko Brailio raštu išspausdintas Antano Vienuolio kūrinys „Paskenduolė“, susizgribta, kad dar nėra lietuviškos Brailio rašto abėcėlės. 1927 m. gruodžio 12 d. Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdyba ir aklųjų instituto vedėjas Mečislovas Kviklys pateikė lietuvių Brailio abėcėlę Švietimo ministerijai tvirtinti.

Lietuvių kalbai pritaikyta Brailio abėcėlė buvo sudaryta iš 33 raidžių. Ji sukurta remiantis lotynų ir vokiečių raidynų pagrindu. Iš latvių kalbos perimtos nosinės raidės ir raidės č, š, o raidės ė ir ž buvo lietuviškos.

Ši abėcėlė naudota iki 2000-ųjų, po to įvesta pakeitimų.

Sukūrus raštą reikėjo knygų, iš kurių neregiai mokytųsi. Knygas ėmėsi perrašinėti aklųjų instituto mokytojai. Manoma, kad pirma knyga, perrašyta lietuvių Brailio raštu buvo Jono Biliūno „Liūdna pasaka“. 1930 m. Aklųjų institute įkurtoje spaustuvėje buvo išleista pirmoji lietuvių Brailio raštu spausdinta knyga – mokytojos Viktorijos Gerulaitytės parengtas elementorius „Mūsų šviesa“.

Tris knygas parašė ir P. Daunys: „Vargo keliais“ (apie jo gyvenimą, aklųjų veiklos pradžią). Tai buvo pirmoji aklojo parašyta knyga Lietuvoje. Ji sulaukė pasisekimo, 1935 m. buvo demonstruota tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje Prahoje, kur laimėjo apdovanojimą.

Kitos jo sukurtos grožinės literatūros knygos – „Ties likimo sostu“ (skirta muzikai) ir „Benius Vanagas“ (autobiografinis romanas apie kario savanorio gyvenimą).

P. Daunys spaudoje rašė publicistinius straipsnius apie akluosius leidiniuose „Mūsų aklieji“, vėliau – „Aklųjų dalia“ ir kt., kovojo už jų lygias teises, pirmas aprašė jų psichologinę būseną, akcentavo neregių poreikį dirbti, bandė keisti visuomenės požiūrį, o aklųjų prieglaudas vadino „tinginių namais“, nes jie nesuteikė galimybės dirbti. Aklųjų izoliavimą nuo visuomenės jis laikė ydingu, vedančiu į nykią vegetaciją.

Dar vaikystėje P. Daunys pajuto meilę muzikai. Pirmiausiai išmoko groti smuiku, tuomet lūpine armonikėle, armonika. Po traumos apakęs, jis į rankas paėmė kankles, išmoko skambinti pianinu.

Neatlygintinai harmonijos ir teorinių muzikos pagrindų jį yra mokiusi M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė. Įsigyti pirmą nuosavą pianiną jam padėjo Sofija Smetonienė, paskolinusi 1 tūkst. litų. Jis nusipirko „Zimmermann“ firmos pianiną. Kai sutaupęs pinigų norėjo grąžinti skolą, S. Smetonienė padėkojo už sąžiningumą, bet pinigų nepriėmė.

„Muzika yra mano sielos saulė“, - yra sakęs P. Daunys. Jis ne kartą buvo kviestas akomponuoti garsiems to meto muzikantams. Kiprui Petrauskui sumanius įrašyti lietuvių liaudies dainas su kanklių akompanimentu, pasikvietė du neregius: Jurgį Pratkevičių ir Praną Daunį. Firma „Columbia“ išleido net kelias plokšteles. P. Daunys koncertavo ir su pasaulinio garso smuikininku Jaša Heifecu.

1927 m. P. Daunys išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno konservatoriją, tačiau dėl aklumo nei vienas profesorius neapsiėmė jo mokyti.

P. Daunys grojo penkiais instrumentais, sukūrė septynias dainas: tris solo ir keturias mišriam chorui. Kūrė įvairias improvizacijas pianinui, iš kurių garsiausios – „Lituanica“ ir „Arabas joja per Sacharą“.

P. Daunys 1923 m. mūšyje praradęs dalį klausos, kovojo ir už kurčiųjų teises: jo dėka suburta grupelė žmonių 1938 m. įsteigė Lietuvos kurčnebylių draugiją. P. Daunys tapo vienu iš instituto steigėjų, rūpinosi nebylių švietimu.

1944–1945 m. P. Daunys dirbo Kauno aklųjų įmonės direktoriumi. Užsakymą akliesiems buvo davusi ir Lietuvos kariuomenė, ji įsigijo šepečių karių batams valyti.

„Tai ypatingas įvykis, nes P. Daunys tapo pirmuoju Lietuvoje įmonės direktoriumi neregiu“, – teigė istorikė.

Daug nuveikęs Lietuvos aklųjų labui, Pranas Daunys dėl konflikto antrajame aklųjų suvažiavime buvo atleistas iš instituto ir pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Šeiminis gyvenimas irgi nesiklostė: su antrąja žmona Rozalija Urbonavičiene sulaukė trijų sūnų: Arvydo Virgilijaus, Prano Kęstučio ir Eimučio Aristido, tačiau vėliau žmona mirė nuo tuberkuliozės, du sūnūs mirė jauname amžiuje.

1928 m. Pranas Daunys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medalius.

Sovietmečiu jis tapo liaudies priešu, tuomet prasidėjo jo vargas, vyras negavo pajamų, pensijos, nes buvęs Lietuvos karys savanoris. Jį išlaikė pažįstami žmonės. 1962 m. jis mirė nuo insulto skurde, paniekintas ir apleistas.

Atgavus Nepriklausomybę, buvo įkurtas Prano Daunio vardo fondas akliesiems remti.

Ant daugiabučio Savanorių pr. 204A, kur dabar veikia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kauno padalinys, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje savo name 1924–1962 metais gyveno Pranas Daunys. Lietuvos kariuomenės savanoris, aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininkas, kanklininkas, rašytojas“.

2010 m. Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (Taikos pr. 6A) buvo suteiktas Prano Daunio vardas. 2014 m. šalia šio pastato atidengta P. Daunio skulptūra (skulpt. Jonas Gencevičius). Kompozicijoje išdėlioti žodžiai: „Nešęs šviesą tamsoje“.