Medicinos fakulteto rūmai: kodėl čia slėpė žinomų lakūnų kūnus, kam veikė „Varlynas“ ir ką saugo Anatomijos muziejus?

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu A. Mickevičiaus g. 9 buvo pastatyti VDU Medicinos fakulteto rūmai, kuriuose imti ruošti būsimi medikai, odontologai ir vaistininkai. Architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotame pastate buvo įruoštas prozektoriumas, erdvios auditorijos, Anatomijos muziejus, o po kelerių metų įrengtas pirmasis Lietuvoje krematoriumas.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kartu su Kauno modernizmo architektūra įrašytame pastate dabar veikia LSMU centriniai rūmai. Juose įsikūrusi universiteto administracija, Anatomijos institutas ir Fiziologijos institutas. Po Medicinos fakulteto rūmus vedžioja LSMU farmacijos ir medicinos istorijos muziejaus vadovas doc. dr. Tauras Antanas Mekas.

Nuo caro laikų A. Mickevičiaus g. pradžioje stovėjo raudonų plytų pastatas, jame veikė pradinė mokykla. 1920 m. pastate buvo įkurta Kauno aukštoji medicinos mokykla, anatomikumas, chemikalų sandėlis, laboratorija, auditorija, anatomijos muziejus. 1931 m. pastatas buvo nugriautas, jo vietoje pradėjo kilti modernūs medicinos rūmai.

„Prireikė didesnių patalpų medicinos anatomijos darbams, nes pati pradžia buvo dar „Aušros“ gimnazijoje. Įsivaizduokite: ryte atėję mokiniai ant stalo randa lavono dalį...“, – pasakojo muziejininkas.

Pastato statybas organizavo medicinos fakulteto dekanas profesorius Vladas Lašas, garsėjęs puikia diplomatija. Statybų rangovais pasirinkta brolių Dovydo ir Gedalio Ilgovskių bendrovė. 1932 m. VDU medicinos fakulteto rūmai buvo baigti, o 1933 m. vasario 15 d. – oficialiai atidaryti. Statybos kainavo 2 mln. litų. Architektas Vladimiras Dubeneckis lygiavosi į Briuselio universiteto medicinos fakulteto pastatą, tuo metu laikytą vienu geriausių Europoje.

Rūsyje nuo 1936 m. iki Nepriklausomybės pradžios veikė krematoriumas su vokiška krosnimi, jos iškūrenimui samdytas sargas.

„Buvo nustatytas beržinių malkų kiekis, kiek reikia, kad krosnis tinkamai užkaistų ir sudegtų visi palaikų likučiai, kad žmonės garbingai išeitų“, – paminėjo muziejininkas.

Per sovietinę okupaciją, po 1944 m., nuo pastato buvo nudaužyta informacinė lenta, jos marmuras atiduotas į farmacijos laboratoriją kaip reagentas. Buvusiame vivariume ant sienos tebekabo jos likučiai.

Anot muziejininko, tai vienintelis išlikęs tarpukariu specialiai aukštajam mokslui Kaune statytas pastatas. Cokoliniame pastato aukšte veikia Anatomijos institutas, disekcijos salė, Histologijos ir embriologijos muziejus, Šv. Roko koplyčia, I a. įrengtas prozektoriumas, II a. – Fiziologijos ir farmakologijos institutas, prof. Vlado Lašo auditorija, prof. Jurgio Žilinsko auditorija, Anatomijos institutas, III a. veikia Fiziologijos ir farmakolofijos institutas, Anatomijos instituto muziejus, o IV a. įsikūrusios žurnalų „Nerp“ ir „Medicina“ redakcijos.

2010-2015 m. pastatas buvo atnaujintas. Pasak doc. dr. T. A. Meko, Medicinos fakulteto rūmai išlaikė 90 proc. autentikos. Daug pagarbos pastate išreiškiama buvusiam Medicinos fakulteto dekanui prof. Vladui Lašui. Jo garbei pavadintos kelios auditorijos, tebealsuojančios tarpukariu.

„Šitie rūmai ir klinikų rūmai pastatyti prof. V. Lašo dėka“, – teigė doc. dr. T. A. Mekas.

Fiziologijai studijuoti skirtoje prof. V. Lašo laboratorijoje iki šių dienų išliko tarpukariu gaminti ąžuoliniai stalai, spinta laboratorinei įrangai, traukos spinta, ūgio matuoklė. Tarpukario laikus mena ir kriauklės, kranai. Pastate iki šių dienų išliko tarpukario laikų grindų plytelės, laiptų turėklai, radiatoriai.

„Baldai buvo gaminti šalia veikusioje Kauno amatų mokykloje, iš lietuviško ąžuolo. Praėjus beveik šimtui metų studentai dirba prie tų pačių stalų. Neįtikėtina kokybė!“, – stebėjosi pašnekovas.

Užsukus į II a. veikiančią prof. V. Lašo 200 vietų auditoriją akį traukia medinės kėdės, stalai, jie taip pat pagaminti iš lietuviško ąžuolo.

„Čia fantastiška akustika, nereikia mikrofonų. Auditorijoje tarpukariu buvo galima atitraukti viršų ir turėti apšvietimą iš viršaus. Tais laikais tai buvo labai modernu, netikėta, be to, pastate veikė rekuperacijos sistema“, – pridūrė pašnekovas.

Seniau rūmuose buvo įsikūręs Farmacijos institutas, vaistinė, vaistų ir maisto laboratorija, čia buvo tiriami į Lietuvą patenkantys vaistai ir maisto produktai. Farmacijos fakultetas išsikėlė prie VII forto, bet laiptinės turėkluose išliko farmacijos ženklas – aplink taurę apsivijęs žaltys.

Cokoliniame aukšte įrengta Šv. Roko koplyčia – vienintelė sakralinė erdvė tarpukario Lietuvos aukštosiose mokyklose. Čia būdavo atsisveikinama su žmonėmis, kurių palaikai paaukojami mokslui. Koplyčioje buvo pašarvoti kelionėje iš JAV į Lietuvą skridę, bet dab. Lenkijos teritorijoje tragiškai žuvę transatlantiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

„Kai lakūnai buvo palaidoti Kauno senosiose kapinėse Ramybės parke, kilo bėdos su kapo įrengimu, tad 1944 m. kūnai buvo grąžinti čia. Artėjant sovietinei kariuomenei kilo grėsmė, kad sovietai gali sunaikinti tautos didvyrių palaikus, tuomet keletas universiteto žmonių, vadovaujant prof. Benediktui Šiauliui, slapta lakūnų karstus variniuose karstuose užmūrijo rūsyje, kur jie laikyti iki 1963 m. rugpjūčio. Apie tai žinojo vos keli žmonės, vėliau žinia pasiekė ir lakūno S. Dariaus dukrą gydytoją Nijolę Dariūtę-Maštarienę. Beje, 1946 m. Kaune kilus Didžiajam potvyniui viršutinį karstą pakėlė vanduo ir jis krito, liko žymė. Vykstant „atšilimui“, 1963 m., palaikai buvo perdėti į medinius karstus ir skubiai palaidoti A. Šančių karių kapinėse, bijant, kad minios nesusirinktų“, – pasakojo doc. dr. T. A. Mekas ir pridūrė: „Senieji anatomai prisimena, kaip lakūnų skrodimą ir balzamavimą daręs prof. J. Žilinskas pasakojo, kad kūnuose buvo kulkų žymės. Gali būt, kad jie buvo numušti."

Šiuo metu S. Dariaus ir S. Girėno variniai karstai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose, o ąžuoliniai, kuriuose lakūnai buvo parskraidinti iš žūties vietos, eksponuojami Lietuvos aviacijos muziejuje.

Šv. Roko koplyčioje reguliariai vyksta mišios, yra šarvojami bendruomenės nariai.

Tarpukariu pastate veikė vivariumas, jame auginti gyvūnai mokslo tyrimams: katės, šunys, triušiai, jūrų kiaulytės, varlės. Varlėms laikyti buvo atskira patalpa, pavadinta „Varlynu“.

„Menu, studijuodamas sovietmečiu turėdavau pagauti ir atnešti 5 ar 10 varlių, tik tada galėdavau dalyvauti fiziologijos darbuose. Gaudydavau prie balų, VII forto griovių. Jas pasitelkdavome raumenų reakcijų tyrimams“, – mena doc. dr. T. A. Mekas.

Medicinos fakulteto rūmuose iki šių dienų mokomasi anatomijos. Studentai tiria medicinai paaukotus palaikus. Tarpukario Lietuvoje į prozektoriumą patekdavo ir žmonių kūnai, kurių nebūdavo kam palaidoti, tarkim, kalinių iš šalia stovinčio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Taip pat patekdavo vaikų iš prieglaudų, benamių, neatpažintų žmonių palaikai. Dabar tam reikalingas žmogaus sutikimas – asmuo dar gyvas būdamas turi užpildyti paskutinės valios pareiškimą, kad po mirties dovanoja palaikus LSMU Anatomijos institutui – mokslo darbams. Galiausiai jo palaikai kremuojami.

Muziejininkas prisiminė dar vieną istoriją. 1944 m. vokiečiai ėmė grasinti, kad išveš visą turtą iš universiteto, labiausiai suinteresuoti jie buvo variu, žalvariu, kuriuos galėtų panaudoti karo pramonėje. Dekanas prof. J. Meškauskas tuomet paskyrė prof. B. Šiaulį paslėpti brangiausius medicinos fakulteto aparatus ir mikroskopus.

„Aparatūra buvo paslėpta Anatomijos katedroje, lavonams skirtose dėžėse, ant kurių buvo uždėti du „pabuvę“ lavonai, turėję labai nemalonų kvapą. Prieš dvi savaites jie buvo atvežti iš kalėjimo. Taip pavyko atbaidyti vokiečius, aparatūra buvo išsaugota. Prof. B. Šiaulis buvo slėpimo meistras ir nuo sovietų, ir nuo vokiečių“, – atkreipė dėmesį doc. dr. T. A. Mekas.

Koridoriumi einame į kitus LSMU centrinius rūmus – A. Mickevičiaus g. 7, pastatytus 1932 m. (arch. A. Gordevičius) ir sujungtus su medicinos fakulteto rūmais. Tarpukariu čia veikė Valstybės draudimo įstaiga, buvo Taupomosios valstybės kasos ir Valstybės loterija. Virš įėjimo durų matyti tarpukario Lietuvos gerovę simbolizuojantys reljefai: „Motinystė“, „Naujakuriai“ ir „Gausybės ragas“, jų autorius – skulptorius Juozas Zikaras. Pastate anksčiau veikė medicinos fakulteto biblioteka, renginių salė. Anksčiau šiame pastate įrengtame tarnybiniame bute gyveno Draudimo įstaigos valdytojas Gustavas Feterauskas, prieštaravęs Medicinos fakulteto rūmų statybai.

„Jis baiminosi, kad žmona ar jis pats nepamatytų numirėlių, nes tai sukeltų didžiulį išgąstį, tad liepė toje pastato pusėje, kuri ribojasi su jo buto langais, neįrenginėti langų. Prof. V. Lašas prižadėjo, kad jei bus langai – tai tik matiniai ir jų niekas neatidarinės. Bet įsivaizduokite: kartą atėjo valytojos, atidarė langus ir pradėjo valyti, o viduje gulėjo „nabašnykas“ su „medalionu“ ant piršto. Šitą vaizdą atsitiktinai išvydo direktorius ir iškėlė baisiausią skandalą. Bet galiausiai pavyko taikiai susitarti, sovietmečiu pastatas buvo prijungtas prie medicinos fakulteto rūmų ir konfliktas baigėsi“, – pasakojo doc. dr. T. Mekas.

Čia pat pašnekovas pasvarstė, kad požiūris į medikus stipriai pakito.

„Tarpukariu ir didžiąją dalį sovietmečio gydytojas Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, buvo gerbiamas visuomenėje žmogus, kurio autoritetas nepajudinamas. O dabar visi gali užginčyti gydytojo sprendimus, pasakyti, kad gydytojas nepagydė ar nugydė, nes žmogus internete taip prisiskaitė“, – kalbėjo doc. dr. Tauras Antanas Mekas.

Buvusiuose Medicinos fakulteto rūmuose iki šių dienų veikia Anatomijos muziejus, 1922 m. įkurtas Anatomijos instituto steigėjo prof. Jurgio Žilinsko.

Muziejuje eksponuojama daugiau kaip 1 tūkst. eksponatų: žmonių organai, skeletai, kūno dalys, mumijos, taip pat urnos su žmonių palaikais. Dažniausiai muziejuje lankosi medicinos studentai, čia jie mokosi geriau pažinti žmogaus anatomiją. Muziejuje rengiamos ekskursijos, į kurias reikia iš anksto užsiregistruoti. Tiesa, reikia įvertinti, ar išvysti vaizdai nepakenks jautrios psichikos žmonėms.